Skaitiniai: KGB vaikai

Justinas Žilinskas. KGB vaikai. Aukso žuvys, 2013.

Atsargiai, spoileriai!

Knygą perskaičiau jau labai seniai, bet recenziją rašau tik dabar.
Manau, mano vertinimą labai įtakojo mama, kuri knygą perskaitė pirmoji, palygino su “The Girl with the Dragon Tattoo“ ir aš, skaitydama knygą, vis prisimindavau tą palyginimą ir vis linksėjau galva, pritardama didžiajai daliai kritikos.
Visą laiką kamavo jausmas, kad kažko šiai knygai trūksta. Jau perskaičiusi supratau – ankstesnėse recenzijose minėto knygiškumo. Ir mylimo personažo, su kuriuo norėtųsi tapatintis.
Skaitant buvo apėmęs jausmas, kad knygos siužetas važiuoja geležinkeliu. RPG žaidėjams žinomas toks terminas – railroading, juo apibūdinamas meistravimo stilius, kai žaidimo meistras varo žaidėjus siužeto geležinkeliu ir neleidžia jiems nuklyst į šonus. Pats iš savęs toks stilius nėra blogas. Jei traukinys važiuoja įdomia trasa, tai kodėl gi nepasimėgavus kelione. “KGB vaikuose“ trasa, mano galva, nebuvo gerai apgalvota. Vis norisi sustoti, apsižvalgyti, pasišnekučiuoti su stočių darbuotojais. Bet kontrolierius užremia duris ir pareiškia, kad nėr čia ko žioplinėti, jei važiuojam, tai važiuojam. Taip ir nuvažiavo siužetas, vieninteliu įmanomu būdu, nepalikdamas skaitytojui jokių variantų. Jei “TGWTDT“ nuolat svarstoma, tai kas gi žudikas, ir tai paaiškėja tik pačiame gale, tai “KGB vaikuose“ viskas rieda link vieno veikėjo, o galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom. Netikėta? Taip. Suteikia džiaugsmo skaitytojui-detektyvui? Ne.

Pasigedau kai kurių klausimų atsakymo. Nesupratau, kas ten buvo su Teodoru – jį irgi užkodavę buvo ar jis šiaip naudingas durnius? Ko ta Virginija tokia neapsisprendus, tai nekenčia, tai skuba gelbėti? Ir kaip jie visi tokie supermenai šiluminininkai nesuprato, kad Leokadija – viena iš jų? negi teks iš naujo skaityt :)
Mačiau, kad kai kam užkliuvo knygos kalba (mano mamai irgi) – man tai tas nesuvokiama. Na, lyg ir buvo pora veikėjų, kalbančių griežčiau, kad ir tas pats Vilius stresinėmis aplinkybėmis, bet keiksmai? Nepastebėjau tokių. Vaikams galima duot skaityt.
Kad jau paminėjau Vilių, tai metas jį aptarti. Knygos pradžioje jis pristatomas kaip burokus skaičiuojantis biurokratas, o pabaigoje tik bac! ir jis pasirodo esąs bondas rembo nuo vaikystės užsiimantis šnipų žaidimais.
Teko skaityt vieną recenziją, kurioje su žemėmis sumaišomas KGB atvaizdavimas. Pritariu kiekvienam žodžiui, nes nu tikrai. Per šventes apsilankius Vilniuj ir apsilankius KGB muziejuj (oficialiai – Genocido aukų muziejus) nuo tokio aprašymo norisi tik liūdnai linguoti galva.
Kad neradau knygoj mylimo personažo, jau rašiau. Bet pagrindinė veikėja ne tai kad ne mylima, bet tiesiog atgrasi, ir mamos ilgesys jai pliusų neprideda. Kažkokia išlepusi kvaiša, kuriai tik materijos terūpi. Ašturiu mobilką, aš kieta, todėl gerbkite mane. Ir dar pasitiki kažkokiu intelekto nesužalotu banditėliu, kuris vos prieš porą dienų norėjo pistoleto pagalba ją nurengti (paskui paaiškėjo, kad aprengti, bet tai labai nepadeda).
Labai viliojo susipažinti su laikmečiu, bet ryškaus ir gyvo vaizdo susidaryti nepavyko, kas irgi šiek tiek nuvylė. Visiškai taip pat veiksmas galėjo vykti ir dabar.
A, ir dar! Rusų kalba. Nu kodėl lotyniškais rašmenimis??? Suprantančius tai erzina, nesuprantantiems nesukuriamas tas kvadratiškumo įspūdis. Ir pasviru tekstu parašyti nors kiek nenormiškesni žodžiai siaubingai akis badė, bet čia jau ant kalbos prievaizdų burnot reikia.

Privalumas – skaitalas lietuvių kalba jau yra privalumas. Viršelis ir pavadinimas traukia akį, o tai ir buvo pgr mano tikslas, kad vaikai turėtų stimulą skaityt lietuviškai. Į vidiaką neįsidėsi, filmo lietuviams nepatikėčiau ir dramos trūksta, gautųs komedija, bet teatro scenoje su gerais aktoriais būtų galima išgaut gerą dinamiką (no pun intended) tarp veikėjų. Taip pat pliusas, kad knygų šiaip neskaitantys žmonės ėmė į rankas šią knygą ir vargu ar tai atbaidys juos nuo knygų, nes kažko rimto iš karto tai neįveiktų ir rimta knyga tikrai nuo knygų nubaidytų.

Jei taip susumavus, knyga labai primena ant popieriaus užrašytą rpg sesiją. Jų metu fantazija siautėja ir viskas kelia šiurpulį, bet tik stebint žaidimą, tokio thrill’o nepajausi niekada. Tegu sekančioj knygoj skaitytojas paverčiamas žaidėju, o ne stebėtoju.
__________________________________________________

Štai toks įrašas pirmosios naujųjų metų dienos proga :) knygų per tuos metus perskaičiau daugiau, t.y. du Doctorow’o romanus, už ką sau ploju katučių. Knygų iššūkis toli gražu neišpildytas, bet džiaugiuosi, kad pasistengusi galiu rasti laiko knygoms. Tik reikia rasti ir laiko jų aprašymams.

Su naujaisiais metais! Skaitykite daug knygų, tai – geriausi vitaminai smegenims :)

Reklama

2 Komentaras

  1. 2014 sausio 13 at 23:17

    […] Brolis“ įdomus, įtraukiantis, nepaliekantis ramybėj, kol neperskaitei visko. Ten, kur „KGB vaikai“ sufeilino, „Mažasis Brolis“ tiesiog žibėjo. Atrodė, kad San Franciską tuoj pažinsiu taip […]

  2. 2015 sausio 22 at 23:16

    […] bene labiausiai ir trūko visoje knygoje. Jei Žilinsko kūryboj (ok ok, skaičiau tik vieną knygą, bet vis tiek) jausmų ir emocijų fontanai be gero prozos grindinio, tai pas Tapiną – […]


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: