Skaitiniai: „De Unaturlige“ ir „Det frosne tempel“. Humarano trilogijos antroji ir trečioji dalys.

Sascha Christensen. De Unaturlige. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2010.
Sascha Christensen. Det frosne tempel. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2012.

Kad praėjo jau metai nuo knygų perskaitymo, tai galima imtis ir aprašymų. Geriau vėliau, nei niekada, kaisaka.

Taigi: pasiknisus vietiniam maximos analoge radau kitas dvi trilogijos dalis, papigiai. „De Unaturlige“ („Nenatūralieji“) ir „Det frosne tempel“ („Šalčio šventykla“). Pirmoji dalis vadinasi „Den ydmyge amulet“ ir ją aš jau esu aprašiusi čia.

„Nenatūralieji“

Ši trilogijos dalis man patiko labiausiai. Daugiausiai dėl to, kad buvo pristatyta dar viena veikėja, kinų vienuolė, ir pasakojimas pasipildė įvykiais iš jos perspektyvos. Taipogi buvo atskleista, kad pagrindinių veikėjų – Liam’o ir Josephinės – nuotykis tėra daug didesnio paveikslo dalis. Paaugliai apsilanko burtininkų specialiosios policijos rūmuose, susipažįsta su jų griežtąja vadove, būna išsiunčiami pas pirmykštę gentį kažkur į Tibetą, kad išmoktų kitokios – pirmykštės – magijos. Toji gentis šneka visų kalbų kalba ir dėl to paskui pusę nakties skaičiau apie lietuvių kalbą vikipedijoj. Įdomūs straipsniai. Tuomet vaikus išspiria į „nenatūraliosios“ Morgan glėbį. Toliau siužeto atpasakoti nebesinori, bet galiu pasakyt, kad būtent nuo šio momento viskas darosi suvelta, nebežinai, kuo tikėti, bet tuo pačiu ima aiškėti tas didysis paveikslas ir netgi galima nuspėti pabaigą. Knyga prasideda kaip eilinis skaitalas paaugliams, per vidurį prasideda siaubiakas, o galiausiai viskas baigiasi stačiai košmaru ir kraujo upėmis. Tačiau kažkur pakeliui Josephinė įsimyli ir meilės susukta galva daro nesąmones. Tad trečioji knyga yra daugiausiai apie tai – kaip tas nesąmones atitaisyti.

„Šalčio šventykla“

Antrojoje knygoje pristatyta kinė prisijungia prie vaikų ir pasakojimas iš jos perspektyvos baigasi, o gaila. Josephine pamato savo mylimąjį mirusiųjų upėj ir siužetas ima vyniotis tik aplink jos kvailą galvą. Pabaigoje vėl kraujo upės, bet ne tokios baisios, kaip antroj knygoj. Viena baisiausių scenų – Josephinė nusidegina virves (ir rankas), kad ištrūktų iš išprotėjusios burtininkės nelaisvės. Taip vaizdžiai aprašyta, kad, atrodė, užuodžiu svylančios mėsos kvapą, brrr. Taip pat šioje knygoje teko su visam atsisveikinti su Morgan – o gaila, tokia šiek tiek erzinanti, bet labai kieta veikėja buvo. Kinės linija užbaigiama kažkaip labai stereotipiškai. Atseit graudžiai ir pasiaukojančiai, bet manęs nesujaudino. Labiausiai gaila buvo Allano, Josephinės elfo, kad judviejų ryšys nutrūko. Pabaiga nenustebino, tokios ir tikėjausi.

Trilogija su ambicijom, bet nepasakyčiau, kad labai super gera. Bet pakankamai gera. Pagrindinis trūkumas – pasakojimas tik iš Josephine perspektyvos, dėl to atrodo toks biškį plokščias. Įvairių kultūrų atvaizdavimas stereotipiškas, bet vis vien visi atrodo vienodai, pvz pagal vardus tai neitų atskirt, kas prie ko. Josephine užknisanti, bet istorijos pabaigoj pati tai pripažįsta, tai gal ir išaugs kažkas iš jos. Knygos turėtų būt labai įdomios mergaitėms, nes pilnos stiprių moterų, bet neįsivaizduoju, kuo jos galėtų sudominti berniukus. Jie galėtų tapatintis su Liamu, tikrai šauniu veikėju, bet jam puslapių šioje trilogijoje skirta per mažai.

Iš esmės tai visą trilogiją drąsiai galima versti į lietuvių kalbą ir vilioti mergaites į fantastikos pasaulį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: