Kokie buvo 2016-ieji

Internetas pilnas memų apie tai, kokie blogi buvo 2016-ieji.

no-tbhjuststop-history-class-in-the-year-2100-teacher-so-4871844

(Paveiksliukas iš internetų)

Aš to nepajaučiau. Na, Brexit, Trumpas, Sirija, bet nepasakyčiau, kad būtų išskirtinai blogai. Pasaulis matė ir blogiau.

2016-has-been-the-worst-year-ever-pretty-sure-1665-10125566

(Paveiksliukas iš internetų)

Tik labai liūdna pasidarė, kai sužinojau, kad Carrie Fisher mirė. Dar žinoma kaip Princesė Lėja iš Žvaigždžių Karų. „Ta su baronkom ant ausų“. Jei mokėčiau suktis baronkas iš plaukų, tai susisukčiau atminimui.

artists-pay-tribute-princess-leia-carrie-fisher-32-58637df45c25c__700

Iliustracijos autorystė:

Dar nuo paauglystės Žvaigždžių Karai man yra tarsi kelrodis. Jie buvo mano saugi užuovėja, kai tikrovė būdavo per žiauri. Jie išmokė mane kantriai laukti – nes viskas praeina. Ir sulaukiau! O Princesė Lėja buvo vienintelė man rūpėjusi princesė. Klasiokės ir pasaulis svaigo apie Dianą, aš svajojau apie baronkas ir šviesos kardus. Ir tai bus per amžius, bet nebebus taip, kaip anksčiau.

Bet šakės, kokie greiti šie metai buvo. Man vis dar atrodo, kad Varniukui treji, bet jam jau puspenktų. Rašau ir negaliu patikėti. Liepsnelė man vis dar kūdikėlis, bet už pusmečio švęs antrąjį gimtadienį. Neįtikėtina. Kada jie spėjo užaugti?

Per tas bemieges naktis turbūt. Viena naktis mane pražilino, kitos dvi įrėžė raukšles apie burną. Dabar turiu visada šypsotis, kad nesimatytų :) Ir dyvų dyvai, man jau 30, ei, sustok, laike!

Ką aš ten pernai rašiau. „Anyone can do it“ perskaičiau, kitko – ne. Nespėjau. Po velnių, aš nieko nebespėju.

Gal užteks jau čia šito minčių srauto. Tebūnie struktūra.

Kraujo davimas

Man kažkoks donorystės fetišas, vis noriu save kažkaip kitiems atiduoti, tarsi tik tai suteiktų mano gyvenimui prasmę. Kraujo donorystė buvo dar neatliktas dalykas. Bet išsiaiškinau, kaip jį daryti, internetu užsiregistravau į donorus, ir laukiau. Buvau pakviesta pokalbiui ir pirmajam kraujo tyrimui. Viskas ok, susisieksime, kai tavęs reikės, tikriausiai greitai, nes Rh-.

Bet greitai nebuvo. Kai atėjo pakvietimas, jau laukiausi Liepsnelės, taigi donorystę teko atidėti. Vėl kvietimą gavau, kai jai suėjo metukai. Valio, pagaliau, svajonės išsipildymas!

O vat ir ne.

Pasirodo, aš labai bijau adatų. Taip labai, kad kraujagyslės užsispazmavo ir nieko nepribėgo. Slaugė ėmė knebinėti kateterį, visaip jį ten pirmyn atgal stumdyti, o aš pradėjau truputį panikuoti. Tada slaugė pasakė, kad nieko nebus, atjungė mane, padėkojo už gerus norus, bet ačiū, cypaujančių ir krūpčiojančių donorų, kurių net kraujas nebėga, jiems nereikia. Et. Bent jau kraujo grupę pagaliau sužinojau – AB-. Rečiausia. Tai dabar galiu jaustis labai ypatinga snaige.

Japonija

Buvom visi kartu Japonijoj. Dar vienas iš tų neįtikėtinų dalykų, kur žinau, kad buvo, bet nejaugi tikrai? Tada atrodė, kad nereikia visokių smulkmenų pirkaliotis ir kiekvieno metro fotografuoti. Dabar manau, kad reikėjo visko daugiau. Noriu ten sugrįžti. Sugrįšim. Kai vaikai bus paaugę ir patys galės vaikščioti visur. Gal parašysiu normalų blogo įrašą su rekomendacijom. Bet negaliu pažadėti, nes laikas lekia kaip pašėlęs, o aš nieko nespėju.

Dabar galiu tik parodyti keletą nuotraukų:

Nauja mašina – Seat Toledo

peugeot

(Mūsų senoji Peugeot buvo va tokia mažytė ir tokia aptrinta (mano dėka daugiausiai). Prisiminimui liko modeliukas.)

Buvau išspirta iš komforto zonos. Mums keturiese mažytėje raudonoje Peugeot su automatine pavarų dėže buvo bepradedą darytis labai, LABAI ankšta. Tai apžiūrėjom keletą variantų ir apsistojom ties Seat Toledo, nes tinkama dydžiu, pribumbasais ir kaina. Tik vieno pribumbaso trūksta, nes anas kažkodėl šitoj balos pusėj laikomas turtingų tinginių užgaida ar kažkas tokio. Turiu omeny automatines pavaras. Taigi buvo nuspręsta, kad jei jau išlaikiau teises, tai prisiminsiu, kaip ten tą joysticką stumdyti ir pedalą mindyti. Atrodo, prisiminiau, bet užgęsti vis dar pasitaiko. Pvz šiandien užgesau prieš šviesoforą ant įkalnės ir nesugebėjau užvest labai ilgai, kad net pypsint pradėjo. Siaubas kokia gėda. Bet jei Tapinas sukelia Vilniuje spūstį su Priusu, tai ir man atleistina.

tapinas_prius

(Įžūliai nuknista nuo Tapino FB sienos)

Dar su vyru kalbėjom, kad sekanti mašina jau bus elektrinė, tai apie pavaras bus galima pamiršti, nes ateina nauja era. Bet aš žiūriu į elektromobilių kainas ir suprantu, kad man reikia daug daugiau uždirbti, kad būtų galima apie tai svarstyti.

Verslas

Taigi pradėjau savo verslą. Dieną po savo trisdešimtojo gimtadienio įkūriau firmą. Importuoju arbatą ir šokoladą ir čia pardavinėju. Nieko ypatingo. Apyvarta kol kas irgi neypatinga :D tai reikia dirbti. Arti kaip arkliui. Man tai labai patinka ir labai įdomu. Jei ne beždžionė ir kitos prievolės, tai visą laiką tik tą ir daryčiau. Bet kadangi apyvarta neypatinga, alga irgi nulis, santaupos baiginėjasi, apie Teslą svajoti noriu, apie daugiau vaikų – irgi, ir dar mes statysimės priestatą prie namo, nes tuoj čia bus taip ankšta kaip mūsų senojoj Peugeot… tai reikia darbo. Na, tokio, kur algą moka. Bet jėbau, kaip man tai yra nusibodę, aš po bakalauro daugiau nieko kito berods ir nedariau, tik CV siuntinėjau iki apsivėmimo ir niekam manęs nereikėjo (iš čia ir verslas), man taip blogai buvo, kad net Facebooke grupę įkūriau pavadinimu „Anonymous Jobseekers in Aalborg“, nes nu visiška juoda gili šikna man su darbais. Bet jau nusiteikiau, kad po naujųjų reiks ieškoti.

Ir staiga aš gavau darbo pasiūlymą. Kąąąąą? Taip būna?

Darbas

Aš ilgai galvojau, kaip tai aprašyti, bet nesileidžiant į smulkmenas tai darbą gavau per pažįstamus. Dirbu dabar support’e. Jiems reikėjo žmogaus, susigaudančio kompiuteriuose, galinčio dirbti 2,5 val per dieną, bet supporto puslapį tikrinantį apytiksliai kas pusvalandį visą dieną. Kitaip tariant žmogaus, visą dieną dirbančio prie kompo, bet 2,5 valandos galinčio skirti papildomam uždarbiui. Skamba kaip koks tinklinio marketingo š :D

Ir aš labai džiaugiuosi šituo darbu. Tai mano mėgstamiausias darbas iš visų turėtų. Jau galiu rašyti istorijas į „Clients from Hell“, bet taip nedarysiu. Buvo labai status (ir tebėra) learning curve. Ticket’us galima skirstyti į dvi grupes: nuobodūs, kur iš karto aišku kaip atsakyti; ir įdomūs, kur niekas neaišku, ir knisiesi per visą sistemą, viską iš visų pusių apsvarstai, jau nuleidi rankas ir ruošiesi trukdyti labiau patyrusį kolegą, ir staiga ateina nušvitimas, ir pažiūri į problemą iš visai kito kampo, ir staiga viskas pasidaro aišku, parašai klientui, jis padėkoja, problema išspręsta, valio! Ir kai atrodo, kad nieko geriau būti nebegali, sistemos įkūrėjas irgi bando atsakyti kokį nors ticket’ą, nesuveda galų, tada ateinu aš su dviejų savaičių patirtimi ir išsprendžiu problemą :D Jei tokiais atvejais sėdžiu ofise, tai tik tyliai pakrizenu, bet jei dirbu iš namų, tai ir pergalės šokį sušoku, nes nu taip faina.

giphy

(Animacija iš internetų)

Šiame darbe vadovaujuosi tokiais principais:

  • Kad ir ką klientas besakytų, priimti viską rimtai.
  • Į kiekvieną atvejį žiūrėti, lyg jis būtų pirmasis.
  • Mano darbas yra sumažinti „nuobodžiųjų“ ticketų skaičių. Turiu paaiškinti klientui taip, kad kitą sykį jis pats išspręstų savo problemą ir nesikreiptų į supportą.

Manau, labai geri principai, bet jie duoda tokią bėdą, kad sugaištu laiką. Vis dėl to manau, kad geriau vėlesnis tačiau teisingas, išsamus atsakymas, nei gautas per dvi minutes bet visiškai šaunantis pro šalį. Čia asmeninė patirtis kalba. Pirmąją savo parduotuvę pakūriau ant vietinės daniškos platformos, tai jie nei vieno dalyko nesugebėjo padaryti teisingai iš pirmo karto, turėjau nuolat jiems rašinėt ir skambinėt. NEI VIENO. Į laiškus atsakydavo per penkias minutes, bet atsakymas dažniausiai būdavo visiškai ne į temą. Prireikė virš 30 emailų, kad padarytų man paypal knopkę – aš vis aiškinau, kad darant viską pagal jų gidą išmeta klaidą, jie vis siūlydavo daryti viską pagal gidą. Tai čia tik vienas iš jų gausybės susimovimų. Pirma proga persikrausčiau į Shopify. Tai va, jei kas Danijoje norite atidaryti netbutiką, neimkite Danhost, jie gaidys. O jeigu atstovaujate kokį foreningą ir norite tiksliai suskaičiuoti savo klientus, imkite ITERAS, ir jei prireiks supporto, aš su džiaugsmu jums padėsiu :)

Kas bus 2017-aisiais.

Kaip jau minėjau, (da-)sistatysim namą. Bus įdomu. Darbai prasidės jau kovą ir gegužę turėtų baigtis. Gausiu naują svetainę gimtadienio proga, taip išeina :)

Keliausim į Olandiją. Be vaikų :) klausysim vienintelio gyvo Ayreon koncerto.

Pasižadėti galiu tik viena: daugiau darbo darbadieniais, daugiau poilsio savaitgaliais. Nes manau, kad malu per daug šūdo, kai reikia dirbti, ir per daug dirbu, kai reikia ilsėtis. (Ir kadangi yra pirmoji naujų metų diena kai šitą rašau, man metas jungt kompą, nes tuoj bus laikas miegoti.) To rezultatas galėtų būti, pvz, daugiau įrašų blog’e (šiuo metu čia virš 10 juodraščių), daugiau perskaitytų knygų, gražesnis sodas, gyvesnės gėlės, daugiau laiko su vaikais ir su vyru, daugiau efektyvumo mano darbuose ir t.t.

Dar nueisiu į dvi buvusias darbovietes, kuriose „kabu“, nes oficialiai vis dar įdarbinta, bet realiai jokie darbai nesišviečia ir jei atvirai, tai net nelabai ir norisi, ir pateiksiu pareiškimą atleisti iš darbo.

Ir dar gimtadienio proga plaukai bus pakankamai ilgi, kad būtų galima iš jų padaryti peruką, tai kirpsiu trumpai ir dovanosiu tiems, kam jų reikia. Sakau, donorystės fetišas.

Gerų ir produktyvių 2017-ųjų!

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: