Knygos pavadinimas išvertus būtų “Apie grybus ir gedulą“.
Taigi tai jau antroji knyga apie grybus (pirmoji – G. Vilpišausko “Vėjas nuo jūros“). Na ką daryt, kad patinka man grybai. Patinka juos valgyti, jų ieškoti, o pastebėjus kokį nors šungrybį spėlioti, ar tai kas nors valgomo, ar ne. Pvz, toks baisus violetinio atspalvio grybas (iš tiesų tai ne violetinis, bet mano akys kažkodėl tą išlendantį juodumą laiko violetine spalva), per porą dienų juoda smala išvarvantis, yra valgomas ir kai kuriems – netgi delikatesas. Daniškai – Den store parykhat “didysis perukas“, Coprinus comatus, gauruotasis mėšlagrybis. Tačiau jei valgysit jį su alkoholiu, apsinuodysit.
Nuotraukos autorystė: By Hannes Grobe/Hannes Grobe (talk) – Own work, CC BY 3.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=14665682
Bet apie knygą. Joje pasakojama apie du dalykus, kokie – atskleidžia pavadinimas: grybus ir gedulą. Autorė po netikėtos vyro mirties išgyveno gedulą; susidomėjimas grybais išvedė iš jo į šviesą. Pasakojimai apie gedulą ir apie grybus eina paraleliai, retkarčiais susiliesdami. Man buvo labai lengva suprasti autorės išgyvenimus, nes turime panašumų: dėl meilės palikom savo gimtąsias šalis, ir mylimasis yra pagrindinė jungtis su naująja šalimi. Šiai jungčiai nutrūkus, ar lieka prasmė būti svečioje šalyje?
Pirmąją pusę knygos perskaičiau lengvai ir greitai. Buvo daug įdomios ir naudingos informacijos. Pvz, Norvegijoje yra grybų tikrintojai, išlaikę grybų egzaminą ir pažįstantys mažiausiai 150 grybų rūšių. Grybautojai gali pas juos eiti ir tikrinti, ko prigrybavo. Ir randa tikrintojai baravykus sumestus kartu su baltosomis musmirėmis, ir tenka paskui įtikinėti prisigrybavusį, kad jau ir baravykams basta. Nežinau, kiek Lietuvoje mirčių apsinuodijus grybais. Bet manau, kad Norvegijos pavyzdžiu verta pasekti ir kitiems. Aš tai tikrai mielai eičiau pas tikrintojus su savo laimikiu, nes įgūdžiai smarkiai apdulkėję.
O briedžiukai auga po rododendrais. Jie minta trūnijančia mediena. O dabar parkuose mada paberti medžio drožlių po krūmais, klombose, kad gražiai viskas atrodytų. Tai jau kaip aš tikrinsiu savo rododendrus kitą pavasarį!
Paveiksliuko autorystė: Albin Schmalfuß – Führer für Pilzfreunde : die am häufigsten vorkommenden essbaren, verdächtigen und giftigen Pilze / von Edmund Michael ; mit 68 Pilzgruppen, nach der Natur von A. Schmalfuss [1] https://dx.doi.org/10.5962/bhl.title.3898, Public Domain, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=1266580
Bobausiai iš valgomų tapo nevalgomais ištyrus, kad kai kurie žmonės jautrūs kažkokioms jų medžiagoms. Tai tikrintojai grybautojų bobausius turi išmesti, tačiau patys juos renka, keletą kartų nuvirinėja, džiovina ir paslapčiom valgo. Vaikai, nedarykite šito namie.
Tačiau antrojoje pusėje pajutau, kad knyga man ėmė darytis nuobodi. Tiesiog gulėjo ant staliuko ir ją pamačius man rankos pačios nesitiesdavo link jos. Labai didelis gabalas knygos buvo skirtas grybų kvapui – kad voveraitės kvepia abrikosais, kažkokie pievagrybiai – šlapiais miltais, dar kažkas – terpentinu ir panašiai. Kąžinau, man grybai kvepia tiesiog grybais (su pora išimčių, pvz triufeliai turi kitokį kvapą, ir džiovinamų baravykų kvapas man atminty įstrigęs kaip nepakeliama smarvė) ir tie išvedžiojimai ir grybų kvapo empiriniai tyrimai vertė krapštytis galvą. Vienintelė įdomi to dalis buvo apie japonų delikatesinį krybą matsutake – “nuostabiai kvepiantį grybą“, kuris Europoje laikomas klaikiai dvokiančiu. Prancūzų mokslininkas buvo pirmasis jį aprašęs ir suteikęs “vimdančio kvapo grybo“ vardą, o japonams tai taip smarkiai nepatiko, kad paleido kampaniją grybo lotyniškam vardui pakeisti. Ir jiems pavyko – tai bene vienintelis atvejis mokslo pasaulyje. Ir jei jums pavystų rasti matsutake Lietuvos pušynuose, nekepkite jo ant sviesto – jo kvapiosios medžiagos yra tirpios vandeny, ne riebaluose. Pvz, smulkiai supjaustytą įmeskite į verdančius ryžius, ar į ramen.
Šios knygos nauda didžiausia tame, kad sužinojau anksčiau nežinotų dalykų apie tam tikrus grybus (man patinka ką nors naujo sužinoti). Sukilo labai didelis noras grybauti. Paskutinįsyk grybavau… Dainavos girioj prie Zervynų, 2004 metais tikriausiai. Voveraičių pagrinde. Ir ūmėdžių biškutuką. Kartais žvynabudės pasitaikydavo. Ir gedulo linija palietė kažką. Long knygoje guodėsi, kad niekas nesupranta, kas yra gedulas, ką gedintis žmogus išgyvena. Aš pajutau, kad galbūt aš jos ir nesuprantu ir galbūt nerasčiau tinkamų paguodos žodžių, tačiau ji puikiai supranta mane.
Kalbant apie mirtį – Lietuvoje visi žino, kad žalsvoji ir baltoji musmirės yra mirtinai nuodingas grybas. Labai panašus grybas auga Azijoje, laikomas delikatesu. Atvykėliai randa musmires, palaiko pažįstamu delikatesiniu grybu, jį paruošia, iškilmingai suvalgo, ir visom šeimom išmiršta. Musmirė numigravo netgi į Ameriką, spėjama, kartu su importuojamais medžių sodinukais iš Europos, ir parkai ima pasitikinėti svečius tokiais įspėjimais:
(paveiksliukas įžūliai pavogtas iš kažkokio naujienų saito)
Bijai musmirės – neskink grybo.
Sumoj net nežinau, kaip vertinti šią knygą. Gavau nemažai to, kas man labai patinka: visokių įdomių atsitiktinių faktų, kurie praverstų, jei dalyvaučiau protmūšiuose. Tačiau pasigedau, ko paprastai tikiuosi iš knygų – pasakojimo su pradžia ir pabaiga, kažkokios intrigos. Tačiau čia juk ne grožinė knyga. Gal tada daugiau norėčiau apie gedulą? Bet gal autorė nenorėjo apie tai rašyti? Galiausiai, juk čia toks asmeninis pasakojimas, kaip galėčiau jį įsprausti į kažkokį vertinimo balą?
Atžalėlės 