Prigijo!

Kai aplinkiniai ąžuolai sužaliavo, nuėjau patikrint ir savojo ąžuoliuko. Prasibrovus pro šabakštyną-dilgėlyną radau štai ką:

Atrodo, jam lauke visai patinka. Netgi labiau, nei pas mane vazone :)

Šakelės viršūnė, panašu, žiemą nušalo, bet žemiau vis tiek turi lapelių (nuotraukose matosi šiek tiek į kairę). O pagrindinis stiebas išleido dar vieną šaką.

Išgyveno ne optimaliu laiku atliktą persodinimą, žvėrių knisimąsi po šaknimis, žiemą (tegu ir gan švelnią). Ąžuolas :)

Reklama

Po žiemos

Kažkurią dieną išėjau aplankyti ąžuoliuko. Naktį prieš tai buvo pirmasis griaustinis, ir ore jautėsi tas tikrasis pavasaris. Net ir dabar temperatūra maždaug 10-15 laipsnių, bet gyvybei jau šilta – viskas įsižaliuoja, žydi, paukščiai suka lizdus, keršuliai ima neužsičiaupti.

Pakeliui Lindholm Høje avims sušėriau šaldytuve užsibuvusius kopūsto galvos ir salotų gūžės likučius. Jos visos neseniai kirptos, tai vilna tokia minkšta ir švelni :) bet pakankamai seniai, nes žmonių nebijojo ir kaip mat suprato, ko iš jų norim :) (kažkada seniau buvom atėję matyt kątik po kirpimo, nes buvo labai baikščios). Taip pat visos buvo išsipūtusiais pilvais – pasijutau vienovėje su gamta :D

Ąžuoliukas žiemą išgyveno. Tiesa, jo šakelė atrodo mažai žadančiai, bet pagrindinis stiebas išsilaikė puikiai, jo viršūnės pumpurai atrodo gyvybingi. Didžiausias pasikeitimas – stiebas prie pagrindo pastorėjęs bent du kartus. Manau, ąžuoliukas apsidžiaugė išsilaisvinęs iš vazono ir dabar visą dėmesį telkia šaknų sistemos vystymui.

Bloga naujiena ta, kad jis neatrodo labai gerai įsitvirtinęs – toks jausmas, kad jei truktelėtum, tai ir išrautum.

Buvau atėjusi ir porą sykių žiemą. Sniege matėsi kiškio ir vyro pėdos. Na, atrodo, kad nei vienas jų žalos nepadarė. Bet kartą teko atgal parnešti šuns (įtariu) nutįstą eglišakę. Įdomu, kada tas šuo paliks mano ąžuoliuką ramybėj.

Tai tiek apie ąžuoliuką. Tikiuosi, prisiruošiu parašyti ir apie kitas gėles :)

Eglišakės

Šiandien nusipirkau eglės šakų (kalėdinio sezono privalumas – jų labai lengvai dabar galima nusipirkti), nes planavau ąžuoliuką pridengti nuo saulės (kad neperkaistų), šaltų vėjų ir kiškių (jų čia pilna). Atėjus į vietą laukė nemalonus siurprizas. Na, gal ne tiek ir siurprizas, nes bijojau, kad taip gali atsitikti. Matomai kažkoks laisvai ganytis paleistas šuo užuodė kažką po žemėm ir bandė išknisti. Ažuoliukas šiek tiek nukentėjo. Dabar dar mažiau šansų, kad prigis :( kažkiek sulyginau žemę, eglišakėm pridengiau abu ąžuoliuko stiebus (tas broliukas – ąžuoliukas dydžiu beveik susilygino su “tėčiu“) ir pasistengiau kiek įmanoma labiau viską užkamufliažinti pernykštėm žolėm (nes eglišakių kauburėlis gali pasirodyt įtartinas ir žmonėms). Bet bijau, kad ąžuoliukas ramybės neturės tol, kol Akselio kauleliai nesudūlės.

Kaip aš jo pasiilgstu.

Broliukas ąžuoliukas ir “Orchid“ albumo orchidėja ant mano palangės

Paaiškėjo, kas užaugo – miniatiūrinė ąžuoliuko kopija :)

Bendras vaizdas:

Ąžuoliukas turi tikrai daug “miegančių“ pumpurų – galbūt vieną dieną ir jie pateiks kokį siurprizą :)

Orchidėja katlėja (cattleya… Cat Leia :D) pražydo ir aš labai džiaugiuosi :) spalva šviesesnė ir dar šiek tiek skirtumų yra, bet man tinka ir tokia.

Bendrai tai ji atrodo šitaip:

Be to, jos žiedai labai skainiai kvepia :)