Greta Musteikienė – “Alsuojanti tamsa“

Alsuojanti tamsaNa va, praėjo jau pusė metų, o aš perskaičiau vieną knygą iš sąrašo šiems metams. Puiku, ploju pati sau atsistojus.

Taigi pirmoji perskaityta knyga yra Gretos Musteikienės “Alsuojanti tamsa“. Iš pradžių su ja sunkiai sekėsi susidraugauti, nes vos porą dienų prieš imantis jos, mano FB sraute išlindo labai sena kito skaitytojo apžvalga, kurioje kabinėjosi prie istorinių netikslumų. Tai skaičiau, ir jau apsišvietusi apie tuos istorinius netikslumus, negalėjau jų tiesiog pamiršti ir mėgautis tekstu tokiu, koks jis yra. Pagalius kišo ir tai, kad leidykla “Naujas vardas“ įvardino knygą kaip “istorinį romaną“, matyt, siekdami pasinaudoti istorinių romanų populiarumo banga Lietuvoje. Pati autorė rašo, kad “Tai fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą“ kas yra tiksliau, bet irgi sukelia ne visai teisingus lūkesčius.

Tai ne istorinis romanas ir tai ne romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Tai fantastinis-mistinis romanas, kurio veiksmas vyksta XIII amžiaus Lietuvoje. Na čia panašiai kaip Žiedų Valdovas yra ne romanas apie Viduržemę, Viduržemė yra tiesiog veiksmo vieta.

Taigi, XIII amžiaus Lietuva. Kaukai, aitvarai, barzdukai ir laumės. Šventoji ugnis, vaidilutės, Perkūnas, krivis. Svetimšaliai su savo tikėjimu. Žmonės, intrigos, išdavystės, plėšimai, kova dėl valdžios. Ir alsuojanti tamsa, ateinanti kasnakt, pasigrobianti vieną ar kelis, paliekanti pelenų ir kraujo lašą ant aukos pagalvės. Pasmerktas miestas. Tai pasakojimas apie žmogiškas ydas, kaltę, kerštą, ir atgailą.

Iš pradžių ėjosi lėtai, sunkiai sekėsi prisiminti veikėjus. Bet ilgainiui įsivažiavau ir paskutinę pusę pabaigiau vienu ypu. Yra vietų, kur galima kabinėtis, bet aš čia rašau ne tam, kad silpnas vietas vardinčiau, o tam, kad rekomenduočiau kitiems paskaityti.

Taigi – imkit ir skaitykit.

Parsisiųsti elektroninę knygą iš Naujo vardo galima čia.

Gretos Musteikienės blog’as – čia rasite ir apsakymų.

GretaMst Wattpad’e – čia galima ir “Alsuojančios tamsos“ tęsinį, “Šešėlių saulę“, paskaityti.

Autorės profilis pas Rašykus ir Goodreads’uose.

Žinot, kaip nusmurgę pankai Pilies g. brazdina gitarą vienu akordu, ir rėkia “Paremkite gatvės muzikantus!“, taip čia aš šaukiu, “Skaitykit lietuvius autorius!“ :)

Reklama

Philip K. Dick “A Scanner Darkly“

Aš gumos kaip ši knyga netempsiu ir sakau iškart: nerekomenduoju.

Tai yra daug puslapių narkomaniškų klejonių apie techninius dalykus, kai kuriuos netgi neegzistuojančius. Knyga ima darytis truputį įdomi ties viduriu, o pagaliau kažkoks veiksmas ir intriga atsiranda ties 90%. Tai, ką būtų galima vadinti veiksmo įsibėgėjimu, yra pateikta kaip optimistinė pabaiga ties 97%. Likę du-trys procentai yra autoriaus baigiamasis žodis ir ištrauka iš kito kūrinio.

Tikėtina, kad man ši knyga nepatiko dėl to, kad turėjau nerealius lūkesčius. Dick’o “Ubikas“ yra kažkas nerealaus, fantastiško. Smegenis mazgu surišantis siužetas, neįtikėtinas humoro jausmas, ai, net žodžių neturiu tam apsakyt. Dar jis parašė ir garsųjį romaną “Ar androidai sapnuoja elektrines avis“, kurį Holivudas jau du sykius ekranizavo. Todėl tikėjausi stogą nuraunančio siužeto, moralinio chaoso, daug fantastikos, ir net dar didesnės šyzos nei “Ubike“, nes gi kūrinys apie narkotikus ir jų poveikį. Tačiau viską galiu apibūdinti vieninteliu žodžiu, kurį knygos pagrindinis veikėjas nuolat vartojo apibūdinti savo pasauliui ir savijautai: murky. Lyg gili, klampi pelkė, į kurią įbridęs savo kojų nebepamatytum.

174310922_4280cc1904_b

(cc) Gerry Thomasen

Atrodo, pati knyga tą suprato. Vienoje vietoje pgr veikėjas prasukinėja pašnekesio įrašą po valandą į priekį, nes narkomanai vis kalba ir kalba ratais ir niekaip jų pokalbio mintis nepasistumia tolyn. (Inception!) Tada gauna patarimą iš kolegų, kad reikia prasukti visą dieną į priekį, ir tada imti po gabaliuką, vis prasukinėjant po valandą atgal. Čia gal buvo nesubtili užuomina, kad ir knygą reikia tokiu būdu skaityti. Bet ačiū, ne.

Neįsivaizduoju, kaip ir kam šią knygą skaityt, kad ji patiktų. Narkomanams, kad pažiūrėtų į save iš šono? Paaugliams kaip atgrasančią priemonę? Vargu ar bent vieni knygą įveiktų. Tai nebent ištrauką. O paskui autoriaus baigiamąjį žodį.

IMG_1769

Ir vis dėlto kažkam ši knyga patiko taip labai, kad net padarė pusiau animacinę ekranizaciją su Keanu Reeves, Winona Ryder ir Robert Downey Jr.. Kažkaip turiu įtarimą, kad žiūrėti šiuo atveju geriau, nei skaityti – bent jau laiko bus mažiau tam paskirta.

blue death

Čia yra knygos paskutinė scena. Tikriausiai ir filmo. Turiu pripažinti, kad atrodo tikrai labai gražiai. Tik bijau, kad išvaizda gali būti labai apgaulinga.

2017-ųjų apžvalga

Mane žavi mano blogo gyvybingumas. Po įrašą per metus. Galbūt išsikelti tikslą šiemet parašyti du įrašus? :)

Skaitiniai

Ačiū Goodreads, kad turiu kur pasižymėti, ką skaičiau.

Peter S. Beagle – The Last Unicorn. Specialiai šiai knygai teko susikurti naują lentyną – “TBTR“ – too boring to read. Įveikiau trečdalį ir pasidaviau. Kvaila neužkabinanti nesąmonė. Į šią lentyną rizikuoja patekti ir Philip K. Dick “A Scanner Darkly“ – labai sprangi knyga. Skiriu jai šį sausį, jei nepradės lįsti lengviau, keliaus į TBTR.

Robert R. Wegner (kas tiems rašytojams su antruoju/viduriniu vardu…) – “Kiekvienas gaus savo ožką“. Čiupkit Gintautą K. Ivanicką (ei, ir vėl!) ir prašykit savo ožkos kopijos. Labai smagus vakaro-dviejų skaitinys.

Robert Charles Wilson (šitas bent jau nesutrumpino iki pirmosios raidės) – “Spin“. IMKIT IR SKAITYKIT. Labiausiai stogą nurovusi knyga 2017-aisiais.

Orson Scott Card (jiep, tendencija kartojasi) – “Speaker for the Dead“ ir “Xenocide“. Hardcore sci-fi. Ilgos knygos. Vertinimai labai prieštaringi, bet man patiko. Knygos tęsia Enderio liniją, bet kiekviena yra kitokia, dedanti akcentus skirtingose vietose.

Ir į rašytojų su dvigubais vardais klubą nepakliuvę:

Širšė – “Spiečius“. Labai geras romanas. Išleistas kaip ir savarankiškai, tai jautrios redaktoriaus rankos trūkumas jaučiasi, bet netrukdo.

Wil Wheaton – “Just a Geek“. Autobiografinė vieno aktoriaus knyga. Kaip knyga, tai niekuo neypatinga. Bet biografija man patiko, apie tai, kad kartais tenka atsisakyti savo svajonių. Leidžia pažvelgti į filmų industriją, fanus ir heiterius iš arti. Staiga aktoriaus darbas nebeatrodo toks kupinas šlovės… Paskaičius atrodė, kad jei tektų laimė jį sutikti, tai lengvai rastume bendrų temų ir galėtume tapti gerais draugais.

Giedrius Vilpišauskas – “Virtuvės užkariavimo menas“. Jei maistas iš degalinės jums skanesnis nei gamintas namie, imkit šią knygą.

Atradimai

Atradimas nr.1: atostogos Lietuvoje. Atostogavom vieną savaitę Šventojoje. Kaip puikiai pailsėjom. Tas Lietuvos pajūrio kvapas – žilvičiai, pušys, sūrus vanduo, dumbliai. Vos išlipus iš automobilio pasijaučiau kaip namie. Ir kelias į pliažą per miško ruožą mediniu takeliu, per kopas. Norėčiau visą vasarą būti ten.

Ir pasivažinėjimai po apylinkes. Kaip gera pačiai vairuoti! Vieną dieną nuvykom prie Kartenos piliakalnio. Pabraidžiojom po Miniją. Buvo ir kita šeima prie upės. Toliau, pavėsinėj, dar kiti žmonės šašlykus kepė. Sakiau vyrui, kad lietuviškiau nerasi – kelionė žvyrkeliu, piliakalnis, visiems prieinama srauni upė. Tokia nesukultūrinta, tikra gamta – tik šiek tiek apšienauta. Daug naudojomės Lietuvon.lt – puikus puslapis.

Nesklandumų buvo, bet daugiausiai dėl skirtingų dienos režimų Lietuvoje ir Danijoje. Jei Danijoj vaikai eina miegot septintą-aštuntą, tai Lietuvoje teko taikytis prie vietinių vaikų klegesio vos ne iki vidurnakčio. Paskui dar mūsų keltas sugedo, tai likom Lietuvoj papildomai kelias dienas ir galiausiai parplaukėm į Daniją per Švediją. Vis nuotykis, ir DFDS gražiai kompensavo bilietų kainą ir papildomas išlaidas. Tai nelabai yra kuo skųstis. Nebent blogu oru Danijoj. Varniukas taip ir pasakė: “Reikėjo likti Lietuvoj, ten geras oras“ :)

Atradimas nr.2: WattPad. Čia kaip Rašyk.lt, tik aukštesniame lygyje. Mano naujoji priklausomybė. Daug paaugliškų nelogiškų pasiseilėjimų, bet yra ir labai gerų rašytojų. Rekomenduoju užmest akį į šiuos rašytojus:

  • Širšė – rašo fantastiką, nuotykinius romanus ir apsakymus.
  • GretaMst – rašo istorinius romanus.
  • Enorca – šio įrašo rašymo metu turi tik vieną kūrinį, ir tą patį juodraštį. Ten gėjai vampyrai kosmose ir laiko kilpose (fuck, spoileris).
  • Veronicaverrr – istorinis romanas apie sovietmetį Lietuvoje.
  • TheLittleShyNerd – kūryba paaugliams, maloniai skaitosi.
  • MohaTheUnicorn – istorinis-fantastinis-kriminalinis romanas ir daugiau.
  • xRewera – fantastika, mistika.
  • ietis – dar nežinau, kas čia yra, bet ne seilėti fanfic’ai, ir tekstai atrodo sklandūs.
  • kbmlion – erotiniai romanai su kriminalo prieskoniais. Man truputį skauda nuo klaidų, ir sekso scenų nemėgstu, bet užmerkus akis į šiuos dalykus turiu pripažinti, kad jos istorijos labai įtraukia.

Jų yra ir daugiau, čia paminėjau patraukusius mano akį.

Didžiausias smagumas yra tai, kad galima tiesiogiai bendrauti su autoriumi, ir su kitais skaitančiaisiais. Kelti teorijas, diskutuoti, analizuoti, kas parašyta. Dar man labai patinka, kad kūriniai keliami po vieną skyrių – aš paprastai su proza elgiuosi lyg su all you can eat buffet: prisiryju kuo greičiau kiek telpa ir dar truputį, taip nepasilikdama laiko mėgautis mažais teksto niuansais. O čia gauni naują skyrių, perskaitai, parašai komentarą. Laukdamas sekančio paskaitai dar kartą, paskaitai kitų komentarus, padiskutuoji. Duodi sau laiko įsijausti į kiekvieną žodį.

O autoriams smagumas tame, kad gali iš karto matyti, kaip skaitytojai supranta vieną ar kitą sceną. Gali gauti rašymo patarimų iš kitų autorių.

Atradimas #3: aš galiu daryti tai, kas man patinka ir tuo džiuginti žmones. Darbu džiaugiuosi ir dar gaunu krūvas šokolado metinių proga. Yra viena tokia truputį slapta grupė FB, ten aš dažniausiai pratyliu, bet kai turiu ką pasakyti – pasakau, ir vien nuo pasakymo pasidaro geriau. Kartais pakomentuoju kitų pasisakymus ir dažnai jie būna gerai priimti. Paskui taip keistai malonu būna, kad mano mintis perskaitė, kad jos kažkam padėjo. Nesistengiant specialiai to daryti, tiesiog paimant dalelę savęs ir padedant ant staliuko, gal kitiems kambaryje būtent tos dalelės ir reikia. Džiaugčiausi matydama, kad ta mano detalė padeda, bet dabar gaunu dar ir tiesioginę padėką – “Ačiū, kad pasidalinai su mumis šituo“. Šiek tiek trikdo, nesu pratus prie padėkų ir dėmesio – bet juk būtent šitaip ir turėtų būti, ar ne?

Ypač tas matosi Wattpade. Ten jaučiu, kad galiu laisvai komentuoti ir jau gavau autorių prašymų, kad ateičiau pas juos pakomentuoti, nes mano pastebėjimai jiems labai patinka. Netgi sulaukiau poros viešų padėkų už savo įžvalgas, kažkam jos praskaidrino dienas ar net savaites. Taip keista, bet ir taip malonu. Aš juk tik dariau tai, kas man patinka. Susirasiu, atsispaudinsiu, įsidėsiu į dienoraštį. Vaikystėje turėjau “brangenybių dėžutę“ su visokiom mielom smulkmenom. Noriu vėl tokią turėti.

box-242374_640

Pasiekimai

Nieko labai ypatingo nebuvo. Bet pagaliau nusikirpau plaukus ir padovanojau juos labdarai. Praėjau programavimo pagrindų kursus – buvo įdomu ir naudinga. Noriu dar. Buvau ir danų kalbos kursuose, kad pašlifuočiau tarimą – lygtais su mažesniu akcentu kalbu. Svarbiausia, pasirodo, yra kalbėti lėčiau – aš labai greitai beriu žodžius ir viskas susimala. Reikia kalbėt kaip Karalienei.

Neapibraižiau mašinos! Va čia tai pasiekimas.

Ambicijos

Wattpad’as mane labai įkvėpė. Nusprendžiau prikelti seną savo hobį – rašymą. Jam laiko labai daug nėra, todėl nusprendžiau rašyti trumpus kūrinius. Taip ir telefonu galiu kažką parašyt. Kad būtų kažkoks įsipareigojimas, tobulėjimas – darau tai kasdien. Sudėjus šiuos du ir dar meilę Japonijai, gavosi projektas “Po haiku per dieną“. Užsukit, paskaitykit, komentarą palikit.

Kai kuriais esu patenkinta, kitus išspaudžiu stenėdama. Kuo didesnį įspūdi aprašau, kuo ilgiau ieškau tinkamų žodžių, kuo labiau tempiu prie haiku esmės ar naudoju klasikines technikas – tuo gražesnis tiek man, tiek skaitytojams tas haiku gaunasi. Net keista, kiek daug reikia trims eilutėms parašyti. Bet verta. Ypač, kai rašau apie liūdnus dalykus – jaučiu terapinį poveikį, ir kai tą liūdnumą pastebi ir skaitytojai, pasidaro ypač malonu. Tarsi su skaitytojais būtume pasidalinę skausmu, suvienijančia paslaptimi, ir jis mums abiems būtų sumažėjęs. Imu suprasi, kodėl lietuvių literatūra tokia kupina skausmo. Ją reikia skaityti, skausmą priimti, išgyventi, jame nusiprausti it lediniame šaltinio vandeny, ir eiti toliau. Po šaltinio viskas šildo ir bacilos mažiau kimba.

ūlos akis žiemą

Ūlos akis žiemą. Brolių Černiauskų nuotrauka. Įžūliai nuknista iš Bernardinai.lt

Uždarysiu savo versliuką. Jis buvo atgaiva, kai sėdėjau šiknoj – bet jau iš ten išlindau, ir jo nebereikia. Ir finansiškai jis yra grynas nuostolis. Ir tikrai nebus taip, kad neturėsiu ką veikti. Gal šiek tiek per anksti girtis, nes tikimybė 90% – bet, atrodo, būsiu mokytoja lituanistinėj mokykloj. Bijau, jaudinuosi, laukiu, nekantrauju. Bus labai įdomu.

Netektis

Mirė mano Diedukas. Labai liūdna, kad taip retai mačiau jį pastaruosius dešimt metų. Liūdna, kad mano vaikai nematė ir nepatyrė jo tokio, kaip aš. Gaila, kad paskutiniuosius porą metų negalėjau prisidėti prie jo slaugos. Beprotiškai liūdna ir dar ilgai bus liūdna dėl viso šito. Bet suprantu, kad liūdesys ir skausmas kyla tik todėl, kad prieš tai buvo daug meilės. Priimu skausmą kaip atminimą apie ją.

autumn-2903107_1280

Planas kitiems metams

Skaityti knygas:

  • Karen Blixen – Den Afrikanske Farm
  • Greta Musteikienė – Alsuojanti tamsa
  • Ką nors daniško
  • Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum 3
  • Ką nors daniško
  • Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum 4
  • Ką nors daniško
  • Giedrius Vilpišauskas – Vėjas nuo jūros

Pageidautina šita tvarka. Prie šitų, žinau, kad prisidės ir krūvos kūrinių Wattpad’e.

Žiūrėti serialus:

  • Pabaigti žiūrėti Matador – puikią danišką TV dramą.
  • .hack//SIGN anime. Mano internetinis slapyvardis kilęs iš šio serialo – jame yra šalutinė veikėja vardu Yuki Aihara. Būtų laikas sužinoti, kas tai per veikėja :)
  • Pažiūrėti dar kokį nors danišką serialą. Jų yra daug ir gerų, ką nors išsirinksiu.

 

Na ir pagrindinis pasižadėjimas, kurio kažkodėl labai sunku laikytis:

dirbti, kai laikas dirbti, ir ilsėtis, kai laikas ilsėtis

 

P.S. Varniukas jau eis į mokyklą. Whaaaat.

 

Kokie buvo 2016-ieji

Internetas pilnas memų apie tai, kokie blogi buvo 2016-ieji.

no-tbhjuststop-history-class-in-the-year-2100-teacher-so-4871844

(Paveiksliukas iš internetų)

Aš to nepajaučiau. Na, Brexit, Trumpas, Sirija, bet nepasakyčiau, kad būtų išskirtinai blogai. Pasaulis matė ir blogiau.

2016-has-been-the-worst-year-ever-pretty-sure-1665-10125566

(Paveiksliukas iš internetų)

Tik labai liūdna pasidarė, kai sužinojau, kad Carrie Fisher mirė. Dar žinoma kaip Princesė Lėja iš Žvaigždžių Karų. „Ta su baronkom ant ausų“. Jei mokėčiau suktis baronkas iš plaukų, tai susisukčiau atminimui.

artists-pay-tribute-princess-leia-carrie-fisher-32-58637df45c25c__700

Iliustracijos autorystė:

Dar nuo paauglystės Žvaigždžių Karai man yra tarsi kelrodis. Jie buvo mano saugi užuovėja, kai tikrovė būdavo per žiauri. Jie išmokė mane kantriai laukti – nes viskas praeina. Ir sulaukiau! O Princesė Lėja buvo vienintelė man rūpėjusi princesė. Klasiokės ir pasaulis svaigo apie Dianą, aš svajojau apie baronkas ir šviesos kardus. Ir tai bus per amžius, bet nebebus taip, kaip anksčiau.

Bet šakės, kokie greiti šie metai buvo. Man vis dar atrodo, kad Varniukui treji, bet jam jau puspenktų. Rašau ir negaliu patikėti. Liepsnelė man vis dar kūdikėlis, bet už pusmečio švęs antrąjį gimtadienį. Neįtikėtina. Kada jie spėjo užaugti?

Per tas bemieges naktis turbūt. Viena naktis mane pražilino, kitos dvi įrėžė raukšles apie burną. Dabar turiu visada šypsotis, kad nesimatytų :) Ir dyvų dyvai, man jau 30, ei, sustok, laike!

Ką aš ten pernai rašiau. „Anyone can do it“ perskaičiau, kitko – ne. Nespėjau. Po velnių, aš nieko nebespėju.

Gal užteks jau čia šito minčių srauto. Tebūnie struktūra.

Kraujo davimas

Man kažkoks donorystės fetišas, vis noriu save kažkaip kitiems atiduoti, tarsi tik tai suteiktų mano gyvenimui prasmę. Kraujo donorystė buvo dar neatliktas dalykas. Bet išsiaiškinau, kaip jį daryti, internetu užsiregistravau į donorus, ir laukiau. Buvau pakviesta pokalbiui ir pirmajam kraujo tyrimui. Viskas ok, susisieksime, kai tavęs reikės, tikriausiai greitai, nes Rh-.

Bet greitai nebuvo. Kai atėjo pakvietimas, jau laukiausi Liepsnelės, taigi donorystę teko atidėti. Vėl kvietimą gavau, kai jai suėjo metukai. Valio, pagaliau, svajonės išsipildymas!

O vat ir ne.

Pasirodo, aš labai bijau adatų. Taip labai, kad kraujagyslės užsispazmavo ir nieko nepribėgo. Slaugė ėmė knebinėti kateterį, visaip jį ten pirmyn atgal stumdyti, o aš pradėjau truputį panikuoti. Tada slaugė pasakė, kad nieko nebus, atjungė mane, padėkojo už gerus norus, bet ačiū, cypaujančių ir krūpčiojančių donorų, kurių net kraujas nebėga, jiems nereikia. Et. Bent jau kraujo grupę pagaliau sužinojau – AB-. Rečiausia. Tai dabar galiu jaustis labai ypatinga snaige.

Japonija

Buvom visi kartu Japonijoj. Dar vienas iš tų neįtikėtinų dalykų, kur žinau, kad buvo, bet nejaugi tikrai? Tada atrodė, kad nereikia visokių smulkmenų pirkaliotis ir kiekvieno metro fotografuoti. Dabar manau, kad reikėjo visko daugiau. Noriu ten sugrįžti. Sugrįšim. Kai vaikai bus paaugę ir patys galės vaikščioti visur. Gal parašysiu normalų blogo įrašą su rekomendacijom. Bet negaliu pažadėti, nes laikas lekia kaip pašėlęs, o aš nieko nespėju.

Dabar galiu tik parodyti keletą nuotraukų:

Nauja mašina – Seat Toledo

peugeot

(Mūsų senoji Peugeot buvo va tokia mažytė ir tokia aptrinta (mano dėka daugiausiai). Prisiminimui liko modeliukas.)

Buvau išspirta iš komforto zonos. Mums keturiese mažytėje raudonoje Peugeot su automatine pavarų dėže buvo bepradedą darytis labai, LABAI ankšta. Tai apžiūrėjom keletą variantų ir apsistojom ties Seat Toledo, nes tinkama dydžiu, pribumbasais ir kaina. Tik vieno pribumbaso trūksta, nes anas kažkodėl šitoj balos pusėj laikomas turtingų tinginių užgaida ar kažkas tokio. Turiu omeny automatines pavaras. Taigi buvo nuspręsta, kad jei jau išlaikiau teises, tai prisiminsiu, kaip ten tą joysticką stumdyti ir pedalą mindyti. Atrodo, prisiminiau, bet užgęsti vis dar pasitaiko. Pvz šiandien užgesau prieš šviesoforą ant įkalnės ir nesugebėjau užvest labai ilgai, kad net pypsint pradėjo. Siaubas kokia gėda. Bet jei Tapinas sukelia Vilniuje spūstį su Priusu, tai ir man atleistina.

tapinas_prius

(Įžūliai nuknista nuo Tapino FB sienos)

Dar su vyru kalbėjom, kad sekanti mašina jau bus elektrinė, tai apie pavaras bus galima pamiršti, nes ateina nauja era. Bet aš žiūriu į elektromobilių kainas ir suprantu, kad man reikia daug daugiau uždirbti, kad būtų galima apie tai svarstyti.

Verslas

Taigi pradėjau savo verslą. Dieną po savo trisdešimtojo gimtadienio įkūriau firmą. Importuoju arbatą ir šokoladą ir čia pardavinėju. Nieko ypatingo. Apyvarta kol kas irgi neypatinga :D tai reikia dirbti. Arti kaip arkliui. Man tai labai patinka ir labai įdomu. Jei ne beždžionė ir kitos prievolės, tai visą laiką tik tą ir daryčiau. Bet kadangi apyvarta neypatinga, alga irgi nulis, santaupos baiginėjasi, apie Teslą svajoti noriu, apie daugiau vaikų – irgi, ir dar mes statysimės priestatą prie namo, nes tuoj čia bus taip ankšta kaip mūsų senojoj Peugeot… tai reikia darbo. Na, tokio, kur algą moka. Bet jėbau, kaip man tai yra nusibodę, aš po bakalauro daugiau nieko kito berods ir nedariau, tik CV siuntinėjau iki apsivėmimo ir niekam manęs nereikėjo (iš čia ir verslas), man taip blogai buvo, kad net Facebooke grupę įkūriau pavadinimu „Anonymous Jobseekers in Aalborg“, nes nu visiška juoda gili šikna man su darbais. Bet jau nusiteikiau, kad po naujųjų reiks ieškoti.

Ir staiga aš gavau darbo pasiūlymą. Kąąąąą? Taip būna?

Darbas

Aš ilgai galvojau, kaip tai aprašyti, bet nesileidžiant į smulkmenas tai darbą gavau per pažįstamus. Dirbu dabar support’e. Jiems reikėjo žmogaus, susigaudančio kompiuteriuose, galinčio dirbti 2,5 val per dieną, bet supporto puslapį tikrinantį apytiksliai kas pusvalandį visą dieną. Kitaip tariant žmogaus, visą dieną dirbančio prie kompo, bet 2,5 valandos galinčio skirti papildomam uždarbiui. Skamba kaip koks tinklinio marketingo š :D

Ir aš labai džiaugiuosi šituo darbu. Tai mano mėgstamiausias darbas iš visų turėtų. Jau galiu rašyti istorijas į „Clients from Hell“, bet taip nedarysiu. Buvo labai status (ir tebėra) learning curve. Ticket’us galima skirstyti į dvi grupes: nuobodūs, kur iš karto aišku kaip atsakyti; ir įdomūs, kur niekas neaišku, ir knisiesi per visą sistemą, viską iš visų pusių apsvarstai, jau nuleidi rankas ir ruošiesi trukdyti labiau patyrusį kolegą, ir staiga ateina nušvitimas, ir pažiūri į problemą iš visai kito kampo, ir staiga viskas pasidaro aišku, parašai klientui, jis padėkoja, problema išspręsta, valio! Ir kai atrodo, kad nieko geriau būti nebegali, sistemos įkūrėjas irgi bando atsakyti kokį nors ticket’ą, nesuveda galų, tada ateinu aš su dviejų savaičių patirtimi ir išsprendžiu problemą :D Jei tokiais atvejais sėdžiu ofise, tai tik tyliai pakrizenu, bet jei dirbu iš namų, tai ir pergalės šokį sušoku, nes nu taip faina.

giphy

(Animacija iš internetų)

Šiame darbe vadovaujuosi tokiais principais:

  • Kad ir ką klientas besakytų, priimti viską rimtai.
  • Į kiekvieną atvejį žiūrėti, lyg jis būtų pirmasis.
  • Mano darbas yra sumažinti „nuobodžiųjų“ ticketų skaičių. Turiu paaiškinti klientui taip, kad kitą sykį jis pats išspręstų savo problemą ir nesikreiptų į supportą.

Manau, labai geri principai, bet jie duoda tokią bėdą, kad sugaištu laiką. Vis dėl to manau, kad geriau vėlesnis tačiau teisingas, išsamus atsakymas, nei gautas per dvi minutes bet visiškai šaunantis pro šalį. Čia asmeninė patirtis kalba. Pirmąją savo parduotuvę pakūriau ant vietinės daniškos platformos, tai jie nei vieno dalyko nesugebėjo padaryti teisingai iš pirmo karto, turėjau nuolat jiems rašinėt ir skambinėt. NEI VIENO. Į laiškus atsakydavo per penkias minutes, bet atsakymas dažniausiai būdavo visiškai ne į temą. Prireikė virš 30 emailų, kad padarytų man paypal knopkę – aš vis aiškinau, kad darant viską pagal jų gidą išmeta klaidą, jie vis siūlydavo daryti viską pagal gidą. Tai čia tik vienas iš jų gausybės susimovimų. Pirma proga persikrausčiau į Shopify. Tai va, jei kas Danijoje norite atidaryti netbutiką, neimkite Danhost, jie gaidys. O jeigu atstovaujate kokį foreningą ir norite tiksliai suskaičiuoti savo klientus, imkite ITERAS, ir jei prireiks supporto, aš su džiaugsmu jums padėsiu :)

Kas bus 2017-aisiais.

Kaip jau minėjau, (da-)sistatysim namą. Bus įdomu. Darbai prasidės jau kovą ir gegužę turėtų baigtis. Gausiu naują svetainę gimtadienio proga, taip išeina :)

Keliausim į Olandiją. Be vaikų :) klausysim vienintelio gyvo Ayreon koncerto.

Pasižadėti galiu tik viena: daugiau darbo darbadieniais, daugiau poilsio savaitgaliais. Nes manau, kad malu per daug šūdo, kai reikia dirbti, ir per daug dirbu, kai reikia ilsėtis. (Ir kadangi yra pirmoji naujų metų diena kai šitą rašau, man metas jungt kompą, nes tuoj bus laikas miegoti.) To rezultatas galėtų būti, pvz, daugiau įrašų blog’e (šiuo metu čia virš 10 juodraščių), daugiau perskaitytų knygų, gražesnis sodas, gyvesnės gėlės, daugiau laiko su vaikais ir su vyru, daugiau efektyvumo mano darbuose ir t.t.

Dar nueisiu į dvi buvusias darbovietes, kuriose „kabu“, nes oficialiai vis dar įdarbinta, bet realiai jokie darbai nesišviečia ir jei atvirai, tai net nelabai ir norisi, ir pateiksiu pareiškimą atleisti iš darbo.

Ir dar gimtadienio proga plaukai bus pakankamai ilgi, kad būtų galima iš jų padaryti peruką, tai kirpsiu trumpai ir dovanosiu tiems, kam jų reikia. Sakau, donorystės fetišas.

Gerų ir produktyvių 2017-ųjų!

Praėjusių metų apžvalga ir ko tikiuosi 2016-aisiais

Taigi. Kas buvo:

Perskaičiau net (kaip norėčiau, kad būtų „tik“!) keturiolika knygų. Planą tuo pat metu ir įvykdžiau su kaupu, ir šiek tiek pritrūko. Perskaičiau keturias neplanuotas knygas, bet nespėjau perskaityt dviejų paskutinių Poteriados knygų. Nors tas „nespėjau“ irgi sąlyginis, nes jos buvo numatytos motinystės atostogoms, kurios dar nesibaigė :)

Gimė Liepsnelė. Beveik visus metus tvarkingai laikiausi Seinfeldo metodo darbų atlikimui. Lietuvoje viešėjau du kartus. Nenumarinau nei vienos orchidėjos. Sode išauginau moliūgą ir jis buvo skanus. Buvo puikūs metai.

IMG_0108

Daug, daug X. Galėtų būti daugiau iš tiesų.

Kas bus:

Labai trumpas planas skaitymui:

Sahar and Bobby Hashemi. Anyone Can Do It.
Pabaigti Poteriadą.

Tas planas toks trumpas todėl, kad Liepsnelė paaugo, miega dar mažiau, ir mane užima dar labiau su visokiais tyrelių gaminimais ir panašiai. O kai baigsis motinystės atostogos, keliausim į Japoniją dviem savaitėm visi keturi.

O kai grįšim iš atostogų, darysiu tai, apie ką ilgai aktyviai ir pasyviai svajojau, bet niekad nesiėmiau realių veiksmų: darysiu verslą. Ir, jei tą bjaurybę beždžionę toliau laikysiu ant trumpo pavadžio, ir kasdieną kalendoriuje padėsiu X, man pavyks.

Skaitiniai: The Martian

Andy Weir. The Martian. Ebury Digital, 2014 (elektroninė versija).

cover_martian

Visas mano goodreads draugų sąrašas vieningai įvertino šią knygą penkiomis žvaigždutėmis, o netrukus ėmė džiaugsmingai dalytis nuoroda į filmo treilerį. Teko suskubti ir perskaityt iki pasirodys filmas. Treilerio nežiūrėjau ir draudžiau vyrui pasakoti apie knygą. Pažiūrėjau tik kai perskaičiau 25% ir numaniau, kad treileris neprispoilins. Prispoilino, bet nedaug, malonumo nesugadino.

Knygą perskaičiau jau senokai (Goodreads sako, kad rugpjūčio pabaigoj), juodraštis irgi maždaug nuo tada čia guli, bet vis nebuvo progos privesti prie padoriai skaitomos formos. Laikas bėgo, filmas premjeravo, tai skelbiu įrašą tokį 95% baigtą.

Trumpai: misija į Marsą turi netikėtai ir skubiai šiaušt atgal į Žemę, bet nelaimingo atsitiktinumo dėka palieka Marse vieną astronautą, kuris laimingo atsitiktinumo dėka nenumirė. Dabar bičas turi kažkokiu būdu išgyventi negyvenamoj dykynėj, kur nėra jokios absoliučiai gyvybės ir sąlygų jai. Pasakojimas daugiausiai iš paliktojo astronauto Marko Watney perspektyvos. Kai jo log įrašai ima darytis pernelyg techniški ir nuspėjami, atsiranda ir pasakojimai iš kitų žmonių perspektyvų. Knyga iš esmės yra apie tai, kad gyvybė yra atkaklus dalykas, o žmonės kūrybingi, ir gali iš bet kokios situacijos rasti išeitį. Galima sakyti, kad Markas Watney įkūnija žmoniją ir žmogišką savybę niekada nepasiduoti, visada ieškoti išeičių ir kūrybingai spręsti problemas.

Patiko: Marko humoro jausmas: „You can start drilling“ – „That’s what she said!“. Siužetas – nesu skaičius nieko panašaus, bet tai galbūt nulemta ne idėjos novatoriškumo, o mano neapsiskaitymo :). Dar labai patiko, kad didžiąją dalį techniškų dalykų supratau ir iškart sumojau, kaip jis ten vos nesusisprogdino.

Nepatiko: kiti veikėjai. Labai plokšti. Visame šitame „Oi,-mes-pamiršom-žmogų-Marse“ reikale dalyvauja daugybė veikėjų, bet jie visi pateikiami tik iš vienos pusės, ir man būtų labai patikę, jei knyga būt dvigubai ilgesnė, su dvigubai daugiau dėmesio kitiems veikėjams. Ir šiaip nušlifuoti visus kampus ir užkamšyt visas skyles. Pabaiga irgi galėjo būti įdomesnė, dabar ji tokia šiek tiek be įtampos. Trūksta kažkokios stipresnės emocijos joje. Aš maištininkė, daviau knygai tik 4 žvaigždutes, kai visi kiti mano pažįstami skaitę davė max :)

Taigi. Visa knyga eina tokiu principu:
1. Jam šakės.
2. Valio, jis turi planą!
3. Viskas einasi gerai, nebus šakių.
4. Po velnių, jam šakės.
Ir t.t.

Iliustracija, kiek beskaitydama galvojau, kad šakės (pasižymėjau toli gražu ne viską):
51%: jam šakės.
61%: labai šakės.
68%: šita knyga darosi kraupiai niūri.
71%: Ok, niūrumas virto juodu humoru.
74%: šitas reikalas geruoju nesibaigs.
77%: šaaaakėėėėės.
Gal, sakau, metas baigti šiuos užrašus, bo dar prispoilinsiu kam nors.

Iš esmės Andy Weir parašė visai gerą knygą ir labai gerą scenarijų filmui. Bus įdomu jį pažiūrėt. O čia ir treileris, privertęs mane paskubėti:

Spalio 28: Pažiūrėjau filmą, įspūdžiai tokie:

ivereadthebooks(Paveiksliukas iš internetų)

Man labai patinka ši iliustracija, nes joje pašiepiami žmonės, kurie perskaito knygą, tada pažiūri ekranizaciją, o tada išūžia aplinkiniams ausis ir užteršia visus internetus apie tai, kaip knyga buvo geresnė ir filmas nuo jos labai skyrėsi. (Game of Thrones variantu dar ir prispoilina apie ateities įvykius. Arya lygtais vis dar gyva, Jon Snow vis dar nieko neišmano.)

Tai va, knyga yra geresnė ir filmas nuo jos labai skiriasi :) Jau rašiau feisbuke:

The Martian: tai bent nusivylimas. Turėjo tokią medžiagą ir toks šnipštas gavosi. Dėl manęs tai galėjo knygą dar labiau apkarpyti, bet likusius epizodus padaryti daug dramatiškesnius. Geriausiai, žinoma, būtų kokių 12 dalių serialas su cliffhangeriu kiekvienos serijos pabaigoje. Na, gal po kokių dešimties metų padarys remeiką.

Taigi, jokios įtampos, jokio jausmo, kad tuoj bus šakės, tie vargšai šalutiniai veikėjai išvis pavirtę į kartonines iškarpas (knygoje buvo geriau!). Bet filmas pranoksta knygą pabaigoje. Jei knygoje nebūt parašyta, kad čia jau pabaiga, tai net ir nesusigaudytum. Filme buvo padaryta kinui tinkanti kulminacija (knygoje buvo kitaip!) ir gražus, tik gal kiek perspaustas ir persaldintas, epilogas (knygoje tokio nebuvo!).

Taigi ramiai galite ir žiūrėti, ir skaityti, kad pliusai ir minusai vienas kitą neutralizuotų ir iš istorijos pasiimtumėte tik tai, kas patiko labiausiai. Gero skaitymo/ žiūrėjimo!

Skaitiniai: Ronja røverdatter (Ronja plėšiko duktė)

Astrid Lindgren. Ronja røverdatter. Gyldendals Børnebibliotek, 1992.

Ronja3Pirmiausiai tai džiaugiuosi, kad perskaičiau savo mėgstamiausios vaikystės rašytojos knygą beveik originalo kalba. Dabar, žiūrint iš suaugusios pozicijų, knyga nebėra toks didelis wow – bet vis viena skaitosi maloniai, įdomiai, ir namų bibliotekoje būtinai bus daugybė Astridos knygų. Visai taip, kaip prieš 20 metų Vilniuje.

Kartais aš galvoju, kad užaugau ne pilkuose Vilniaus ir Kauno daugiabučiuose ir duobėtuose, apšnerkštuose jų kiemuose – mane užaugino Astridos Lindgren knygų pasaulis. Jos knygose visada buvo saulėta ir šilta, buvo daug gamtos, buvo daug juokingų nuotykių – ir nejuokingų, pavojingų – taip pat. Jos knygose žmonės buvo paprasti, draugiški, ir santykiai tarp jų visuomet kupini meilės ir pagarbos. Tokia skandinaviška idilė. Galbūt dėl to Danijoje taip greitai pripratau. Mus, užsienio studentus, gąsdino, kad gali būti sunku adaptuotis, ir kad po pirmųjų savaičių euforijos pareis lomkės. Jau 7 metai, o aš vis dar euforijos stadijoj.

Ronja2Iliustracija. Knygą pirkau secondhand’e, anksčiau ji priklausė vaikui, spalvinusiam iliustracijas. Seniau toks barbarizmas man sukeldavo įsiūtį, dabar kažkaip labai ramiai reaguoju. Gal dėl to, kad dar visai normaliai nuspalvinta, o ne primakaliota per visą puslapį. Toks pats viršelis ir iliustracijos buvo ir mano senų senovėj skaitytame lietuviškame leidime.

Taaaaip, grįžkim prie Ronjos. Drąsi mergiotė. Nepaisant to, kad knyga parašyta labai seniai, 1981 – dar prieš man gimstant :) – ji nesijaučia moraliai pasenusi. Tai yra graži istorija apie draugystę, paauglystę, konkurenciją ir susitaikymą.

Sunku kažką rašyti, nes Astridos kūryba man sukelia daugiau jausmų, nei minčių.

Imkit ir skaitykit, ir savo vaikams bei anūkams duokit.

Skaitiniai: Mindset

Carol S. Dweck. Mindset: A New Psychology of Success. Random House, 2006 (elektroninė versija)

mindset_virselisPaskaityti verta. Netgi labai. Pirmajame skyriuje supažindinama, kas tai yra fixed mindset (vidinis statiškumo įsitikinimas) ir growth mindset (vidinis augimo įsitikinimas), o tolimesniuose skyriuose pasakojama, kaip šie vidiniai įsitikinimai pasireiškia sporte, versle (lyderiuose), mokymesi (kaip keistai šitas žodis atrodo), santykiuose. Galiausiai yra patarimų, kaip palaikyti augimo įsitikinimą savyje ir suteikti jį kitiems, ir būtent šis skyrius, mano galva, yra reikalingiausias, tačiau buvo silpniausias. Knyga lengvai skaitosi, pavyzdžiai lengvai suprantami. Labai patiko skyriai apie sportą, nors sporto pasiekimais nesidomiu – galbūt dėl to, kad sporte labai ryškiai ir akivaizdžiai matosi vidinių įsitikinimų pasekmės. Čia galima paskaityti knygos santrauką su ištraukomis.

Šie vidiniai įsitikinimai puikiai paaiškina kai kurių žmonių agresyvų elgesį, kai parodai jiems jų klaidas. Pvz: pasakiau naujajam bosui, kad jis šūdą mala, tai nukirpo man darbo valandas, įdarbino savo draugelį, ir dabar mala šūdą jau dviese. Tipiškas fixed mindset – nutildyt kritikus, apsisupt pataikautojais, ir nuo realybės slėpt galvą smėlyje :) Ir labai džiugino, kad knygoje radau daug sąlyčio taškų su savo bakalauriniu apie organizacijų mokymąsi (organizational learning) ir creative thinking kursu, kuriame turėjome džiaugsmingai šaukt „Yes, we made a mistake!“.

head-in-sand

Bėdos? Kokios bėdos? Pati tu bėda! Bučiuok man užpakalį! (Paveiksliukas iš internetų)

O kaip su manim? Manau, dominuoja augimo įsitikinimas, bet ir statiškumo įsitikinimo piktžoles kartkartėm tenka praravėt. Vienas ryškesnių pavyzdžių – kaip pakliuvus į vieną grupę su danais, nenorėjau perimti jų mokymosi metodų. Paskui kažkaip man dašuto, kad mano įsitikinimas, jog ir taip viską žinau, tik dėstytojai to nesupranta, yra visiškai klaidingas. Išgirdau galvoje to gremėzdiško įsitikinimo griūtį, ir ėmiau mokytis mokytis. Dabar net juokinga prisiminus :D

Skyriai apie auklėjimą ypač aktualūs. Labai baisu perlenkt lazdą į bet kurią pusę. Ir dažnas yra įsitikinęs, kad būti tėčiu ar mama yra įgimta, juk per amžius žmonės vaikus augino, ko čia nemokėt. Iš čia turbūt ir pasakymas, kad „mama žino geriausiai“. O vat ir nebūtinai. Su įsitikinimais „žindymas yra toks dalykas, kuris gaunasi savaime“ ir „mylinti mama mišinuko vaikui niekada nesiūlys“ atsidūrėm ligoninėje. „Aš viską žinau“ yra turbūt pats pavojingiausias įsitikinimas. Supratau, kad apie vaikus neturiu nė menkiausio supratimo ir kad „motinos intuicija“ nėra pakankama vaikui užauginti. Tai vis skaitinėju apie auklėjimą ir kasdien stengiuos būt vis geresnė mama. Ar pavyksta, sužinosiu, kai ateis – ir praeis – paauglystė.

mindset-column-gridVidinių įsitikinimų palyginimas (iš internetų). Kuriame atpažįstate save?

Vienas sakinys apie vaikus šioje knygoje privertė mane garsiai kvatotis: normalus vaikas tėvams nenori paklusti maždaug kartą per tris minutes. Tai pagalvojau, kad Varniukas yra auksinis vaikas, nepaklūstantis tik gal kokius 5 kartus per dieną. Bet vėlgi, kiekvienas konfliktėlis ir nesėkmėlė su juo man reiškia, kad turiu rasti geresnių būdų su juo susitarti. Tuo tarpu žmonės su vidiniu statiškumo įsitikinimu kiekvieną tokį atvejį traktuos kaip jų autoriteto paniekinimą ir pasakymą „tu esi bloga mama/ tėtis“. Įsivaizduokit tokią mintį pagalvojantys kartą per tris minutes. Ne kažką. Frustracija garantuota, o statiškojo įsitikinimo atstovai savo poziciją bandys įtvirtinti žemindami priešininką, šiuo atveju – savo vaiką. Maždaug, kas stipresnis, tas ir teisus. Brrr. O juk vaikai nuo mūsų kopijuoja, kaip spręsti konfliktus.

Idėjos rišasi su „The Power of Habit“, kurios dar neskaičiau. Tos knygos esmė (jei neapsigaunu) – kad po 10000 val darbo gali vadintis profesionalu, nes maždaug tiek laiko reikia, kad įgautum įgūdžių. Tik pagal „Mindset“, tas valandas reiktų naudoti vis naujiems iššūkiams – jei 10000 valandų megsi kojines, tapsi labai geras kojinių mezgėjas, bet megztinio nusimegzti taip ir neišmoksi. Net jei kasdien bėgsi 2km, maratonui nepasiruoši.

Mes nesame statiški ir galime mokytis, keistis visą gyvenimą. Tereikia pasiryžimo tam ir plano, kaip tai pasiekti. Ir nenuleisti rankų po pirmosios nesėkmės. Pvz dietos laikymasis. Jei nori gražios figūros, sveikai maitintis reikia VISADA, t.y. kiekvieną dieną, kiekvienam valgymui rinktis kažką sveiko. Tai amžinas darbas ir pastangos, jei gamta neapdovanojo ledine figūra, kurios prižiūrėt nereikia. Jei numetus porą kg grįžtama prie teliko su čipsų ir kolos dieta, kilogramai grįš, ir liksite nieko nepasiekę. Fixed mindsetteriai dar paaiškins, kad čia jų genetika tokia, ir apsups save tokiais pat „genetiniais“ storuliais, kurie nebadys į blogus įpročius ir nesiūlys keist gyvenimo būdo. Tačiau juk amžinas darbas nereiškia, kad esate nevykėliai; tuo tarpu ryžtas ir atkaklumas yra tos savybės, už kurias mes gerbiame žmones. Taip ir su visais kitais pokyčiais: kasdienis darbas su savo mintimis ir ryžtu, kad būtum geresnė savęs versija. Ir sustot negalima.

moving forward

Animacija iš internetų

Ar nepavargsi, visą laiką bėgdamas? Manau, po kurio laiko – galbūt 10000 valandų :) – tai taps įpročiu, natūralia savasties dalimi. Fake it ’till you become it:

Knygos gale – literatūros sąrašas, t.y. nuorodos į visus tuos mokslinius tyrimus apie vidinius įsitikinimus ir jų įtaką požiūriui į save ir savo galimybes, gebėjimą tvarkytis su nesėkmėmis ir iššūkiais.

Ar dar nepabodo visokie video? :) Aaliyah atsako, ką daryti su nesėkmėmis: leisti joms tave sugniuždyt, ar visgi išsilaižyt žaizdas, pasimokyti iš patirties, ir tapti dar stipresniu.

O dabar eikite kalnų versti! :)

 

Skaitiniai: The Fault in Our Stars

John Green. The Fault in Our Stars. Penguin Books, 2014.

fault_starsYoung adult romanas. Čia reiktų pastebėti, kad young adult nereiškia jauno suaugusiojo, o reiškia paauglį. Tipo politkorektiškas terminas toks. Anksčiau tokius kūrinius įvardindavo kaip „vyresniajam mokykliniam amžiui“. Bet niekas juk nedraudžia knygos skaityti, net jei neįtelpate į tuos amžiaus rėmus.

Nusipirkau kažkokiame oro uoste, kai kažkoks skrydis pavėlavo ar atšauktas buvo, ir kaip tyčia baigėsi kita knyga (sakau, apsunkintos kelionės yra labai gerai knygų skaitymui). Norėjosi ko nors lengvo, bet ne kvailo. Šioji buvo padėta prie perkamiausių, ir užrašas „Now a major motion picture“ suveikė kaip kokybės garantas. Juk pagal prastas knygas filmų nestato, ar ne? :)

Turiu pasakyti, kad knyga ne tik kad nenuvylė, bet ir maloniai nustebino. Griebia už visų virvučių, paleidžiančių ašaras. Ir tuo pačiu pasakojama istorija yra nuostabiai optimistiška ir ryžtinga. Labai rekomenduoju visiems paaugliams ir jauniems suaugusiems, kuriems gyvenimas atrodo beprasmis, per sunkus ir t.t. Nes parodo, kaip tie, kurie kasdien žiūri mirčiai į akis, randa, dėl ko gyventi ir kuo džiaugtis. Įkvepianti gyvenimui knyga.

Patiko: kelionė į Amsterdamą. Nuo Paryžiaus, kaip meilės miesto, įvaizdžio man jau vidurius suka, tad romantiškai išvykai pasirinktas Amsterdamas buvo malonus siurprizas.

Gražus tas Amsterdamas. Foto (cc) Moyan Brenn

Nepatiko: Tas bičas – Augustas. Nepasakyčiau, kad žmonių išvaizdai suteikiu didelę reikšmę, bet kreiva ir niekuomet pilna šypsena, kurią pgr herojė apibūdina kaip omg so sexy, man yra vienas atgrasiausių bruožų. Ir šiaip jis kažkoks pasikėlęs. Bet paauglėms patinka pasikėlę, tai visai realistiškai atrodo jos jausmai jam. Bet va jo jausmai jai man atrodė labai pritempti, nors autorius ir labai stengėsi juos pagrįsti.

Keista: visas tas juodas humoras apie vėžį ir mirtį. Man iš arti su tuo neteko susidurti, tai nežinojau, kaip reaguoti, ir nežinau, kaip susidūrę su liga ir jos liūdna baigtimi priimtų tą humorą.

Šiaip labai gražiai ir įtaigiai parašyta knyga, su keletu lygiagrečių siužetų ir temų, kurie vienas su kitu švelniai persipina ir papildo ir dėl to istorija neatrodo plokščia.

Pagal knygą pastatytas filmas, kurio nemačiau. Taip pat ją galima rasti lietuvių kalba pavadinimu „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (Ghhh, kodėl jie nusprendė lietuviškam leidimui naudoti kažkokį bjaurų visiškai generinį viršelį? Ir Hazel virto Heizele (ok, tas visai pakenčiama), o Augustus – Ogastu. Kaip norėčiau tai atmatyti ir atžinoti :( )

Rekomenduoju, jei jums patinka romantinės istorijos, juodas humoras, nebaisi ligos ir mirties tematika, ar trūksta džiugesio gyvenime.

Skaitiniai: Elizabeth Moon „Speed of Dark“

Elizabeth Moon. Speed of Dark. Orbit, 2007.

Knyga, 2003-aisiais laimėjusi Nebulos apdovanojimą.

SpeedOfDark(1stEd)Siužetas: autistas Lou įsimyli „normalią“ merginą, kažkas jam vis nori pakenkti, o dar priedo naujas viršininkas darbe neetiškais būdais nori priversti visus autistus praeiti eksperimentinį gydymą, kuris turėtų paversti juos „normaliais“.

Knyga klasifikuojama kaip mokslinė fantastika, bet šiam žanrui būdingų ir stereotipiškai su juo siejamų dalykų, kaip pvz ateiviai ir kosminiai laivai, nėra. Kad veiksmas vyksta technologiškai pažengusioje ateityje, išduoda įvairios užuominos (socialinė-korporacinė santvarka, agresyvaus elgesio pažabojimo būdas, kosmoso tyrimai/kolonizacija), bet jos nėra tai, į ką sutelktas knygos dėmesys. Kaip ir visos sci-fi knygos, šioji žvelgia į ir modeliuoja žmonių tarpusavio santykius, žmogaus santykį su pačiu savimi ir aplinkinių lūkesčiais. Tik, jei paprastai mokslinėje fantastikoje tai pateikiama per labai fantastiškus pasaulius, veikėjus ir jiems nutinkančius nuotykius, tai „Speed of Dark“ žmogiškieji veiksniai yra pagrindinis pasakojimo objektas. Taigi, jei imsite skaityti šią knygą, nusiteikite, kad čia nebus pew pew pew kosmose. Geriausia nusiteikti, kad tai – iš vis ne fantastinė literatūra. Nes fantastikos joje labai, labai mažai.

Didelė dalis knygos yra pasakojimas iš Lou perspektyvos. Turbūt „normaliems“ žmonėms jis turėjo atrodyti keistas, bejausmis ir šaltas, bet ką aš žinau, mano dienoraščio rašymo stilius yra toks pats. Ir apskritai Lou man atrodė visiškai normalus ir adekvatus – turbūt visose situacijose reaguočiau ir elgčiausi taip pat.

Manau, knygoje aprašoma amerikietiška kultūra su ekstravertiškumo diktatu, meile ginklams ir parodomuoju saugumu, ir „kitokių“ baime. Kiek yra tekę bendrauti su amerikiečiais, jie visi šnekėjo neužsičiaupdami, ištransliuodami viską, apie ką tik pagalvodavo. Ir kiek tenka užmatyti amerikietiškų debatų internetuose, jiems visiems reikia apsiginkluoti, nu dėl saugumo, o paskui šika į kelnes atsiprašant, kai pamato ką nors su ginklu rankoje, neduokdie koks psichas. Taip Lou buvo užsipultas oro uosto apsaugininkų, tipo ko tu toks keistas, pasiaiškink. Taip psichiatras jam prirašė polinkį į smurtą, nes Lou patiko žaisti laser-tag’ą. Ir nereikia būti autistu, kad pakliūtum į tokias situacijas – užtenka būt intravertu ir nesivelt į intrigas, kad užsidirbtum „nenormalaus“ ir „keistuolio“ etiketę.

introvertaiNenormalūs tie intravertai, nu. (Paveiksliukas iš internetų)

Siaubinga yra knygoje pavaizduota visuomenė, bet kokį skirtumą traktuojanti kaip pavojų ar priežastį neapykantai. Rūkymas – ok, alkoholis – ok, pykčio išliejimas ant niekuo dėtų žmonių – ok, bet va šokinėjimas ant tramplyno stresui nuimti – kas per nenormalybė, tik tyčiotis ir engti tokius žmones. Su muzikiniu skoniu tas pats, jei klausai klasikos – esi keistuolis, jei klausai šūdpopsio – viskas čiki, normalei, nu. Bet juk tokia visuomenė – ne tik knygoje…

personal_spaceLabai džiaugiuosi, kad gyvenu šiaurietiškoj kultūroj, kur asmeninė erdvė yra savaime suprantamas dalykas (paveiksliukas iš internetų)

Keista pabaiga. Lygtais turėtų būti laiminga, bet tuo pačiu darosi šleikštu nuo to, kad žmogui leidžiama kažko siekti tik tokiu atveju, jei jis „normalus“. Autorė pati augina autistą sūnų, tai man nuolat kilo klausimai, ar ji aprašė pasaulį tokį, kuriame jos vaikui tenka gyventi ir adaptuotis, ar tokį pasaulį su tokiomis gydymo technologijom, kurių jam linki. Abu variantai vienodai baisūs.

Nežinau, už ką tas Nebulos apdovanojimas – fantastikos labai mažai, o ir siužetas nepasakytum, kad kažkuo ypatingai įtraukiantis, gerai supintas ar naujoviškas. Tiesiog vieno žmogaus gyvenimas. Tai įtariu, kad apdovanojimas už tai, kad parodė amerikiečiams jų visuomenės ydas iš šono, kokius jausmus pergyvena „kitoks“ žmogus, kai nesupranta socialinių žaidimų prasmės ir į jį nukreiptos neapykantos. Galbūt kažkam tai buvo fantastika ir naujiena; man tai buvo eilinis žvilgsnis į tikrovę, tik gal šiek tiek pabjaurintą.

« Older entries