Skaitiniai: Ronja røverdatter (Ronja plėšiko duktė)

Astrid Lindgren. Ronja røverdatter. Gyldendals Børnebibliotek, 1992.

Ronja3Pirmiausiai tai džiaugiuosi, kad perskaičiau savo mėgstamiausios vaikystės rašytojos knygą beveik originalo kalba. Dabar, žiūrint iš suaugusios pozicijų, knyga nebėra toks didelis wow – bet vis viena skaitosi maloniai, įdomiai, ir namų bibliotekoje būtinai bus daugybė Astridos knygų. Visai taip, kaip prieš 20 metų Vilniuje.

Kartais aš galvoju, kad užaugau ne pilkuose Vilniaus ir Kauno daugiabučiuose ir duobėtuose, apšnerkštuose jų kiemuose – mane užaugino Astridos Lindgren knygų pasaulis. Jos knygose visada buvo saulėta ir šilta, buvo daug gamtos, buvo daug juokingų nuotykių – ir nejuokingų, pavojingų – taip pat. Jos knygose žmonės buvo paprasti, draugiški, ir santykiai tarp jų visuomet kupini meilės ir pagarbos. Tokia skandinaviška idilė. Galbūt dėl to Danijoje taip greitai pripratau. Mus, užsienio studentus, gąsdino, kad gali būti sunku adaptuotis, ir kad po pirmųjų savaičių euforijos pareis lomkės. Jau 7 metai, o aš vis dar euforijos stadijoj.

Ronja2Iliustracija. Knygą pirkau secondhand’e, anksčiau ji priklausė vaikui, spalvinusiam iliustracijas. Seniau toks barbarizmas man sukeldavo įsiūtį, dabar kažkaip labai ramiai reaguoju. Gal dėl to, kad dar visai normaliai nuspalvinta, o ne primakaliota per visą puslapį. Toks pats viršelis ir iliustracijos buvo ir mano senų senovėj skaitytame lietuviškame leidime.

Taaaaip, grįžkim prie Ronjos. Drąsi mergiotė. Nepaisant to, kad knyga parašyta labai seniai, 1981 – dar prieš man gimstant :) – ji nesijaučia moraliai pasenusi. Tai yra graži istorija apie draugystę, paauglystę, konkurenciją ir susitaikymą.

Sunku kažką rašyti, nes Astridos kūryba man sukelia daugiau jausmų, nei minčių.

Imkit ir skaitykit, ir savo vaikams bei anūkams duokit.

Reklama

Skaitiniai: The Fault in Our Stars

John Green. The Fault in Our Stars. Penguin Books, 2014.

fault_starsYoung adult romanas. Čia reiktų pastebėti, kad young adult nereiškia jauno suaugusiojo, o reiškia paauglį. Tipo politkorektiškas terminas toks. Anksčiau tokius kūrinius įvardindavo kaip „vyresniajam mokykliniam amžiui“. Bet niekas juk nedraudžia knygos skaityti, net jei neįtelpate į tuos amžiaus rėmus.

Nusipirkau kažkokiame oro uoste, kai kažkoks skrydis pavėlavo ar atšauktas buvo, ir kaip tyčia baigėsi kita knyga (sakau, apsunkintos kelionės yra labai gerai knygų skaitymui). Norėjosi ko nors lengvo, bet ne kvailo. Šioji buvo padėta prie perkamiausių, ir užrašas „Now a major motion picture“ suveikė kaip kokybės garantas. Juk pagal prastas knygas filmų nestato, ar ne? :)

Turiu pasakyti, kad knyga ne tik kad nenuvylė, bet ir maloniai nustebino. Griebia už visų virvučių, paleidžiančių ašaras. Ir tuo pačiu pasakojama istorija yra nuostabiai optimistiška ir ryžtinga. Labai rekomenduoju visiems paaugliams ir jauniems suaugusiems, kuriems gyvenimas atrodo beprasmis, per sunkus ir t.t. Nes parodo, kaip tie, kurie kasdien žiūri mirčiai į akis, randa, dėl ko gyventi ir kuo džiaugtis. Įkvepianti gyvenimui knyga.

Patiko: kelionė į Amsterdamą. Nuo Paryžiaus, kaip meilės miesto, įvaizdžio man jau vidurius suka, tad romantiškai išvykai pasirinktas Amsterdamas buvo malonus siurprizas.

Gražus tas Amsterdamas. Foto (cc) Moyan Brenn

Nepatiko: Tas bičas – Augustas. Nepasakyčiau, kad žmonių išvaizdai suteikiu didelę reikšmę, bet kreiva ir niekuomet pilna šypsena, kurią pgr herojė apibūdina kaip omg so sexy, man yra vienas atgrasiausių bruožų. Ir šiaip jis kažkoks pasikėlęs. Bet paauglėms patinka pasikėlę, tai visai realistiškai atrodo jos jausmai jam. Bet va jo jausmai jai man atrodė labai pritempti, nors autorius ir labai stengėsi juos pagrįsti.

Keista: visas tas juodas humoras apie vėžį ir mirtį. Man iš arti su tuo neteko susidurti, tai nežinojau, kaip reaguoti, ir nežinau, kaip susidūrę su liga ir jos liūdna baigtimi priimtų tą humorą.

Šiaip labai gražiai ir įtaigiai parašyta knyga, su keletu lygiagrečių siužetų ir temų, kurie vienas su kitu švelniai persipina ir papildo ir dėl to istorija neatrodo plokščia.

Pagal knygą pastatytas filmas, kurio nemačiau. Taip pat ją galima rasti lietuvių kalba pavadinimu „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (Ghhh, kodėl jie nusprendė lietuviškam leidimui naudoti kažkokį bjaurų visiškai generinį viršelį? Ir Hazel virto Heizele (ok, tas visai pakenčiama), o Augustus – Ogastu. Kaip norėčiau tai atmatyti ir atžinoti :( )

Rekomenduoju, jei jums patinka romantinės istorijos, juodas humoras, nebaisi ligos ir mirties tematika, ar trūksta džiugesio gyvenime.

Skaitiniai: Elizabeth Moon „Speed of Dark“

Elizabeth Moon. Speed of Dark. Orbit, 2007.

Knyga, 2003-aisiais laimėjusi Nebulos apdovanojimą.

SpeedOfDark(1stEd)Siužetas: autistas Lou įsimyli „normalią“ merginą, kažkas jam vis nori pakenkti, o dar priedo naujas viršininkas darbe neetiškais būdais nori priversti visus autistus praeiti eksperimentinį gydymą, kuris turėtų paversti juos „normaliais“.

Knyga klasifikuojama kaip mokslinė fantastika, bet šiam žanrui būdingų ir stereotipiškai su juo siejamų dalykų, kaip pvz ateiviai ir kosminiai laivai, nėra. Kad veiksmas vyksta technologiškai pažengusioje ateityje, išduoda įvairios užuominos (socialinė-korporacinė santvarka, agresyvaus elgesio pažabojimo būdas, kosmoso tyrimai/kolonizacija), bet jos nėra tai, į ką sutelktas knygos dėmesys. Kaip ir visos sci-fi knygos, šioji žvelgia į ir modeliuoja žmonių tarpusavio santykius, žmogaus santykį su pačiu savimi ir aplinkinių lūkesčiais. Tik, jei paprastai mokslinėje fantastikoje tai pateikiama per labai fantastiškus pasaulius, veikėjus ir jiems nutinkančius nuotykius, tai „Speed of Dark“ žmogiškieji veiksniai yra pagrindinis pasakojimo objektas. Taigi, jei imsite skaityti šią knygą, nusiteikite, kad čia nebus pew pew pew kosmose. Geriausia nusiteikti, kad tai – iš vis ne fantastinė literatūra. Nes fantastikos joje labai, labai mažai.

Didelė dalis knygos yra pasakojimas iš Lou perspektyvos. Turbūt „normaliems“ žmonėms jis turėjo atrodyti keistas, bejausmis ir šaltas, bet ką aš žinau, mano dienoraščio rašymo stilius yra toks pats. Ir apskritai Lou man atrodė visiškai normalus ir adekvatus – turbūt visose situacijose reaguočiau ir elgčiausi taip pat.

Manau, knygoje aprašoma amerikietiška kultūra su ekstravertiškumo diktatu, meile ginklams ir parodomuoju saugumu, ir „kitokių“ baime. Kiek yra tekę bendrauti su amerikiečiais, jie visi šnekėjo neužsičiaupdami, ištransliuodami viską, apie ką tik pagalvodavo. Ir kiek tenka užmatyti amerikietiškų debatų internetuose, jiems visiems reikia apsiginkluoti, nu dėl saugumo, o paskui šika į kelnes atsiprašant, kai pamato ką nors su ginklu rankoje, neduokdie koks psichas. Taip Lou buvo užsipultas oro uosto apsaugininkų, tipo ko tu toks keistas, pasiaiškink. Taip psichiatras jam prirašė polinkį į smurtą, nes Lou patiko žaisti laser-tag’ą. Ir nereikia būti autistu, kad pakliūtum į tokias situacijas – užtenka būt intravertu ir nesivelt į intrigas, kad užsidirbtum „nenormalaus“ ir „keistuolio“ etiketę.

introvertaiNenormalūs tie intravertai, nu. (Paveiksliukas iš internetų)

Siaubinga yra knygoje pavaizduota visuomenė, bet kokį skirtumą traktuojanti kaip pavojų ar priežastį neapykantai. Rūkymas – ok, alkoholis – ok, pykčio išliejimas ant niekuo dėtų žmonių – ok, bet va šokinėjimas ant tramplyno stresui nuimti – kas per nenormalybė, tik tyčiotis ir engti tokius žmones. Su muzikiniu skoniu tas pats, jei klausai klasikos – esi keistuolis, jei klausai šūdpopsio – viskas čiki, normalei, nu. Bet juk tokia visuomenė – ne tik knygoje…

personal_spaceLabai džiaugiuosi, kad gyvenu šiaurietiškoj kultūroj, kur asmeninė erdvė yra savaime suprantamas dalykas (paveiksliukas iš internetų)

Keista pabaiga. Lygtais turėtų būti laiminga, bet tuo pačiu darosi šleikštu nuo to, kad žmogui leidžiama kažko siekti tik tokiu atveju, jei jis „normalus“. Autorė pati augina autistą sūnų, tai man nuolat kilo klausimai, ar ji aprašė pasaulį tokį, kuriame jos vaikui tenka gyventi ir adaptuotis, ar tokį pasaulį su tokiomis gydymo technologijom, kurių jam linki. Abu variantai vienodai baisūs.

Nežinau, už ką tas Nebulos apdovanojimas – fantastikos labai mažai, o ir siužetas nepasakytum, kad kažkuo ypatingai įtraukiantis, gerai supintas ar naujoviškas. Tiesiog vieno žmogaus gyvenimas. Tai įtariu, kad apdovanojimas už tai, kad parodė amerikiečiams jų visuomenės ydas iš šono, kokius jausmus pergyvena „kitoks“ žmogus, kai nesupranta socialinių žaidimų prasmės ir į jį nukreiptos neapykantos. Galbūt kažkam tai buvo fantastika ir naujiena; man tai buvo eilinis žvilgsnis į tikrovę, tik gal šiek tiek pabjaurintą.

Skaitiniai: Hobitas (Hobbitten)

J. R. R. Tolkien. Hobbitten. Gyldendal, 2001.

Labai gražus viršelis

Šią knygą vaikystėje lietuviškai perskaičiau keletą kartų. Dabar skaičiau daniškai ir net nustebau, kaip nuobodu buvo. Nors žavėjo kalbos turtingumas, istorija buvo visiškai neįtraukianti ir reikdavo gerai prisiversti, kad atversčiau knygą. Vienas ryškiausių epizodų – mįslių mynimas su Golumu – ir tas buvo gan prėskas.

Kas atsitiko???

Variantas 1 – vertimas. Bet abejoju. Šįkart net visas dainas perskaičiau (vaikystėje praleidinėdavau xD) ir nusprendžiau, kad danų kalba puikiai tinka nykštukų (dwarf’ų) kalbai.

dainos„Hobite“ yra daug dainų ir jas perskaityti verta

Variantas 2 – aš. Suaugau. „Hobitas“ buvo turbūt pirmoji mano perskaityta fantastikos knyga ir paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau po jos sekė daugybė kitų knygų ir tarp viso to bagažo „Hobitas“ nebeatrodo kažkas wow. Viso labo pusėtina.

Bet! :) palyginus su filmais, knyga netgi labai įdomi. Pirmasis filmas susižiūrėjo maloniai (labai juokiausi, kai knygos neskaitęs žmogus piktinosi tuo, kad nykštukai dainavo prieš kelionę ir taip švaistė ekrano laiką). Antrasis filmas buvo meh, o trečiojo net neįveikėm. Čia parekomenduosiu porą kitų žmonių įrašų:
Užkietėjusio tolkinisto pastebėjimai
Leo Lenox irgi liūdnai linguoja galvą

Įspaudas ant viršelio kampoĮspaudas ant viršelio kampo

Dar vienas niuansas, net dvejojau, ar verta rašyti: seksizmas ir elitizmas. Kai skaičiau vaikystėj, man net mintis neatėjo, kad trūksta moteriškų veikėjų. Tačiau šįkart tai buvo istorija apie 14 vyrų ir jų kilmę ir kaip jie visi yra šaunūs ir drąsūs, nes nu gi kilmingi yra. Ar feminizmas praplovė man smegenis, ar tokie pastebėjimai su gyvenimo patirtimi ateina? :)

Reziume: skaitykit, jei jums metų mažiau, nei 13. Jei metų daugiau, galite ir nusivilti.

Skaitiniai: Vilko valanda

Andrius Tapinas. Vilko valanda. Alma littera, 2013

Man labai patiko. Krykštavau nuo nepasikeitusių politinių ir kultūrinių realijų ir subtilaus humoro. Įtraukiantis tekstas, istorija, gerai supažindinama su personažais. Pirmieji 2/3 ypač geri, labai knygiški, skaičiau pasimėgaudama. Paskutiniame trečdalyje labai nuskubėta. Gan anksti atspėjau, kas toje istorijoje yra master of puppets – lėlininkas. Nors „atspėjau“ nelabai teisingas žodis, greičiau supratau iš autoriaus duodamų kartais net nelabai subtilių užuominų.

Po veiksmo vietą klaidžiojantis pasakotojo žvilgsnis labai gražiai perteikia atmosferą, bet po penktojo karto imi galvoti, negi nėra kitų būdų scenai nupasakoti. Bet galbūt kaltas mano smalsumas, kai po trečiojo pagalvojimo „kaip gražiai čia parašyta“ dar pagalvojau ir „kaži, kaip jis pasiekia tokio efekto? Aha, štai kaip…“ ir nebepastebėti tokio pasakojimo metodo tapo neįmanoma.

Norėjau daugiau apie Basanavičių ir „jo Lietuvą“. Istoriją žinantiems aišku, o nežinantiems (pvz užsieniečiams) buvo galima papasakoti ir daugiau. Būtų pridėję daugiau jausmingumo jo personažui.

Jausmingumo bene labiausiai ir trūko visoje knygoje. Jei Žilinsko kūryboj (ok ok, skaičiau tik vieną knygą, bet vis tiek) jausmų ir emocijų fontanai be gero prozos grindinio, tai pas Tapiną – atvirkščiai. Buvo ten gerų vidinių monologų ir jausmų pasaulio atskleidimo (dabar ryškiausiai prisimenu Edvardą O’Braitį), bet mano skoniui – nepakankamai. Kad ir apie tą patį Sidabrą – daug rašoma, ką jis veikia, kažkiek – ką galvoja, bet ką jaučia – tik panelei Margaritai, ir tai šykščiom užuominom. Yra du veikėjai, gan išsamiai aprašyti, bet sumaniai, neatskleidžiant iš karto visų kortų, gudriai slepiant didelę paslaptį už merginos garderobo aprašymų. Dar užkliuvo didieji blogiečiai savo absurdiško dydžio orlaivyje – lyg iš kokio B klasės filmo, o ypač agentė Emilija: „seksualioji“, „gražioji“, „kerinti“, lyg kokia niekuom kitu pasigirti negalinti Kardašiknė būtų. Bet juk jei įsirangė į tokį aukštą postą, tai jos galvoje turėjo būti košės, ir asmenybė ne murkiančio kačiuko ar šiaip gražaus daikto šalia įtakingo macho, o vilko avies kailyje ar kokios gyvatės. Būtų tikrai įdomu apie tai paskaityt.

Labai erzino, kad viskas geriečiams pernelyg lengvai gaunasi. Ir ne tik geriečiams. Siaubinga padėtis, tuoj bus perversmas ir Vilnius suliepsnos? Neee, mūsų herojai bus išgelbėti kitų slapčia gerų veikėjų laimingo atsitiktinumo dėka. Tarsi kokio holivudinio filmo scenarijų būčiau skaičius*. Net nustebino paskutinė kova, kur staiga ima ir žūsta vienas veikėjas, buvęs kaip ir vienu iš pagrindinių. Labai pasigesiu to veikėjo sekančiose knygose.

Manau, knygai nepakenktų daugiau feminizmo. Viso labo trys-keturios moteriškos giminės veikėjos, užgožtos visų kitų, taip ir netapusios pagrindinėmis. Kad ir mano jau aprašytas Emilijos pavyzdys.

Pritvojanti pabaiga. Paliečiami mitologiniai, istoriniai klodai. Vėlgi, neįsivaizduoju, ar nežinantys istorijos ir mitologijos būtų taip pat pritvoti.

Sumoj: yra kur tobulėti, bet labai, labai gerai! Ir bravo kalbos redaktoriams, kad neiškastravo gyvo teksto, nepridėjo bereikalingų kabučių ir kursyvų. Tegyvuoja parasoliai! Bet už stimpanką tai norėčiau sprigtą kakton duot.

Laukiu „Maro dienos“, tikiuosi, kad bus dar geriau. Bet Tapinas žada triskart daugiau veiksmo, tai jausmų geriau nesitikėt :)

Mane pačią stebina literatūrinių terminų kiekis šioje recenzijoje. Net nežinau, ar teisingai juos naudoju. Bet išsireikšt tai kažkaip reikia.

 

*Holivudiškumas pats iš savęs nėra blogai, bet knygos turi būti knygiškos, o verčiant jas į filmus, būna toks procesas adaptavimas. Jei adaptuot nereikia, reiškias, kažkas negerai su ta knyga. O kas liečia pop kultūrą, pasicituosiu pati save: „Komiksas gerai :) bet pritariu ir [vardas praleistas], reikia gero kompiuterinio žaidimo, reikia filmo, pnp RPG sistemos, stalo ir kortų žaidimų, action figures ir t.t.. Reikia savo kultūrą ir istoriją kuo labiau populiarinti ir skleisti po pasaulį, kuo įvairiausiais būdais.