Skaitiniai: Mindset

Carol S. Dweck. Mindset: A New Psychology of Success. Random House, 2006 (elektroninė versija)

mindset_virselisPaskaityti verta. Netgi labai. Pirmajame skyriuje supažindinama, kas tai yra fixed mindset (vidinis statiškumo įsitikinimas) ir growth mindset (vidinis augimo įsitikinimas), o tolimesniuose skyriuose pasakojama, kaip šie vidiniai įsitikinimai pasireiškia sporte, versle (lyderiuose), mokymesi (kaip keistai šitas žodis atrodo), santykiuose. Galiausiai yra patarimų, kaip palaikyti augimo įsitikinimą savyje ir suteikti jį kitiems, ir būtent šis skyrius, mano galva, yra reikalingiausias, tačiau buvo silpniausias. Knyga lengvai skaitosi, pavyzdžiai lengvai suprantami. Labai patiko skyriai apie sportą, nors sporto pasiekimais nesidomiu – galbūt dėl to, kad sporte labai ryškiai ir akivaizdžiai matosi vidinių įsitikinimų pasekmės. Čia galima paskaityti knygos santrauką su ištraukomis.

Šie vidiniai įsitikinimai puikiai paaiškina kai kurių žmonių agresyvų elgesį, kai parodai jiems jų klaidas. Pvz: pasakiau naujajam bosui, kad jis šūdą mala, tai nukirpo man darbo valandas, įdarbino savo draugelį, ir dabar mala šūdą jau dviese. Tipiškas fixed mindset – nutildyt kritikus, apsisupt pataikautojais, ir nuo realybės slėpt galvą smėlyje :) Ir labai džiugino, kad knygoje radau daug sąlyčio taškų su savo bakalauriniu apie organizacijų mokymąsi (organizational learning) ir creative thinking kursu, kuriame turėjome džiaugsmingai šaukt „Yes, we made a mistake!“.

head-in-sand

Bėdos? Kokios bėdos? Pati tu bėda! Bučiuok man užpakalį! (Paveiksliukas iš internetų)

O kaip su manim? Manau, dominuoja augimo įsitikinimas, bet ir statiškumo įsitikinimo piktžoles kartkartėm tenka praravėt. Vienas ryškesnių pavyzdžių – kaip pakliuvus į vieną grupę su danais, nenorėjau perimti jų mokymosi metodų. Paskui kažkaip man dašuto, kad mano įsitikinimas, jog ir taip viską žinau, tik dėstytojai to nesupranta, yra visiškai klaidingas. Išgirdau galvoje to gremėzdiško įsitikinimo griūtį, ir ėmiau mokytis mokytis. Dabar net juokinga prisiminus :D

Skyriai apie auklėjimą ypač aktualūs. Labai baisu perlenkt lazdą į bet kurią pusę. Ir dažnas yra įsitikinęs, kad būti tėčiu ar mama yra įgimta, juk per amžius žmonės vaikus augino, ko čia nemokėt. Iš čia turbūt ir pasakymas, kad „mama žino geriausiai“. O vat ir nebūtinai. Su įsitikinimais „žindymas yra toks dalykas, kuris gaunasi savaime“ ir „mylinti mama mišinuko vaikui niekada nesiūlys“ atsidūrėm ligoninėje. „Aš viską žinau“ yra turbūt pats pavojingiausias įsitikinimas. Supratau, kad apie vaikus neturiu nė menkiausio supratimo ir kad „motinos intuicija“ nėra pakankama vaikui užauginti. Tai vis skaitinėju apie auklėjimą ir kasdien stengiuos būt vis geresnė mama. Ar pavyksta, sužinosiu, kai ateis – ir praeis – paauglystė.

mindset-column-gridVidinių įsitikinimų palyginimas (iš internetų). Kuriame atpažįstate save?

Vienas sakinys apie vaikus šioje knygoje privertė mane garsiai kvatotis: normalus vaikas tėvams nenori paklusti maždaug kartą per tris minutes. Tai pagalvojau, kad Varniukas yra auksinis vaikas, nepaklūstantis tik gal kokius 5 kartus per dieną. Bet vėlgi, kiekvienas konfliktėlis ir nesėkmėlė su juo man reiškia, kad turiu rasti geresnių būdų su juo susitarti. Tuo tarpu žmonės su vidiniu statiškumo įsitikinimu kiekvieną tokį atvejį traktuos kaip jų autoriteto paniekinimą ir pasakymą „tu esi bloga mama/ tėtis“. Įsivaizduokit tokią mintį pagalvojantys kartą per tris minutes. Ne kažką. Frustracija garantuota, o statiškojo įsitikinimo atstovai savo poziciją bandys įtvirtinti žemindami priešininką, šiuo atveju – savo vaiką. Maždaug, kas stipresnis, tas ir teisus. Brrr. O juk vaikai nuo mūsų kopijuoja, kaip spręsti konfliktus.

Idėjos rišasi su „The Power of Habit“, kurios dar neskaičiau. Tos knygos esmė (jei neapsigaunu) – kad po 10000 val darbo gali vadintis profesionalu, nes maždaug tiek laiko reikia, kad įgautum įgūdžių. Tik pagal „Mindset“, tas valandas reiktų naudoti vis naujiems iššūkiams – jei 10000 valandų megsi kojines, tapsi labai geras kojinių mezgėjas, bet megztinio nusimegzti taip ir neišmoksi. Net jei kasdien bėgsi 2km, maratonui nepasiruoši.

Mes nesame statiški ir galime mokytis, keistis visą gyvenimą. Tereikia pasiryžimo tam ir plano, kaip tai pasiekti. Ir nenuleisti rankų po pirmosios nesėkmės. Pvz dietos laikymasis. Jei nori gražios figūros, sveikai maitintis reikia VISADA, t.y. kiekvieną dieną, kiekvienam valgymui rinktis kažką sveiko. Tai amžinas darbas ir pastangos, jei gamta neapdovanojo ledine figūra, kurios prižiūrėt nereikia. Jei numetus porą kg grįžtama prie teliko su čipsų ir kolos dieta, kilogramai grįš, ir liksite nieko nepasiekę. Fixed mindsetteriai dar paaiškins, kad čia jų genetika tokia, ir apsups save tokiais pat „genetiniais“ storuliais, kurie nebadys į blogus įpročius ir nesiūlys keist gyvenimo būdo. Tačiau juk amžinas darbas nereiškia, kad esate nevykėliai; tuo tarpu ryžtas ir atkaklumas yra tos savybės, už kurias mes gerbiame žmones. Taip ir su visais kitais pokyčiais: kasdienis darbas su savo mintimis ir ryžtu, kad būtum geresnė savęs versija. Ir sustot negalima.

moving forward

Animacija iš internetų

Ar nepavargsi, visą laiką bėgdamas? Manau, po kurio laiko – galbūt 10000 valandų :) – tai taps įpročiu, natūralia savasties dalimi. Fake it ’till you become it:

Knygos gale – literatūros sąrašas, t.y. nuorodos į visus tuos mokslinius tyrimus apie vidinius įsitikinimus ir jų įtaką požiūriui į save ir savo galimybes, gebėjimą tvarkytis su nesėkmėmis ir iššūkiais.

Ar dar nepabodo visokie video? :) Aaliyah atsako, ką daryti su nesėkmėmis: leisti joms tave sugniuždyt, ar visgi išsilaižyt žaizdas, pasimokyti iš patirties, ir tapti dar stipresniu.

O dabar eikite kalnų versti! :)

 

Reklama

Skaitiniai: Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams

cdb_Dvikalbiai_virselis_1400pix_2D_p1Loreta Vilkytė. Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams. Obuolys/ UAB Media Incognito, 2014.

Tikėjausi iš knygos daugiau. Kadangi dar prieš gimstant Varniukui domėjausi dvikalbyste, tai kažkokių naujų praktinių patarimų neradau. Buvo šiek naujo skyriuose apie dvikalbystės naudą ir kas bus, jei vaikas nemokės mano gimtosios kalbos. Ir jei mokytojai mokykloje neigiamai žiūrės į dvikalbystę. Baisu bus. Tai nauda iš knygos tokia, kad ėmiau dar rimčiau žiūrėt į kalbos ugdymą ir dar labiau jaudintis, kad Varniukas lietuviškai labai mažai šneka. Nusipirkau rekomenduotas knygas ir dar truputį. Gal kažkas gausis.

Knyga yra skirta daugiausiai kartu su jau lietuviškai kalbančiais vaikais emigravusiems tėvams. Ir kai abu tėvai – lietuviai. Tokiu atveju viskas paprasta ir neįsivaizduoju, kaip dvikalbystės ugdyme gali kilti (didelių) bėdų. Kitas reikalas, kai šeima – mišri, ir vaikas gimdamas patenka į didžia dalimi vienkalbę aplinką, kaip kad yra mano atveju.

Šiaip tai iš šios knygos sužinojau daugiau ne apie dvikalbystę, o apie labai keistus žmonių požiūrius. Tarsi tie žmonės ir tos situacijos iš paralelinės visatos būtų. Pvz, kažkam atrodo, kad gimtosios kalbos mokėjimas trukdo išmokti antrą kalbą. Arba kad lietuvių kalba apskritai nereikalinga emigracijoje, kam vaikui tas balastas. Arba emigruoja žmonės su paaugliais (!) vaikais į Angliją, ir vaikai nemoka anglų kalbos, jiems dėl to sunku adaptuotis naujoje aplinkoje. Nu kaip taip įmanoma. Anglų kalbą gi turbūt visose mokyklose moko kaip pirmąją užsienio (galbūt tik Klaipėdos krašte likusi vokiečių kaip pirmoji užsienio), visos dainos angliškos, visi filmai angliški, visas internetas angliškas. Suprantu, gali būti sunku priprasti prie vietinio akcento, gali būti sunku pradėti šnekėti ir gėdytis savojo akcento, bet kaip taip visiškai nieko ničnieko nemokėti ir nesuprasti angliškai? Mano mama aktyviai kalbos nevartoja, muzikos neklauso, internetuose nesėdi, tik kartais kokį filmą kine pažiūri ir kažkada seniai kursus lankė, bet kai porąsyk metuose susitinka su mano daniška šeima, puikiai susišneka angliškai. Jos kalba nėra tobula, bet ji susišneka! O tėtis iš viso, 25 metus nei karto negirdėjau jo angliškai šnekant, kai pirmąsyk susitiko su mano uošviais, prabilo kuo puikiausia, taisyklinga anglų kalba. Man net žabtai atvipo. Tai aš neįsivaizduoju, kokie pasiteisinimai tų žmonių, kurie emigruoja į Angliją nemokėdami nei žodžio angliškai. Turbūt tokie patys, kaip tų, kurie Lietuvoj virš 20 metų pragyvena, bet lietuviškai neišmoksta. Bet neįsivaizduoju, kokie jie galėtų būti, nes man tai yra visiškai nesuvokiamas dalykas.

Yra knygoj ir gerų patarimų nesusipratusiems giminaičiams, kaip pvz nekibkit prie vaiko akcento, neprašykit pakalbėt angliškai, netaisyti kiekvieno ne taip pasakyto žodžio, neuždavinėti menkinančių klausimų iš serijos „O tai tu supranti, ką mes tau sakom?“ ir apskritai prie vaiko nesikabinėti. Visi tie geri patarimai išmėtyti po knygą, bet paskutiniuose dviejuose skyriuose gražiai surinkti ir sudėti į sąrašą. Tai jei tingite skaityti viską iš eilės, galite tiesiog perskaityt tą sąrašą. O paskui atsišviest ir pasikabint matomoj vietoj, kad niekam klausimų nekiltų, kokia yra jūsų kalbos politika.

Pabaigai – naudingos nuorodos. Kai kurios iš knygos, kai kurios nuo manęs. Skaitykite/ žiūrėkite ir švieskitės apie ugdymą ir dvikalbystę:
ikimokyklinis.lt – portalas apie ikimokyklinį ugdymą, daug informacijos apie kalbos vystymą.
Dvi kalbos, du protai – jei gerai pamenu, tai buvo pirmasis mano perskaitytas straipsnis apie dvikalbystę.
Kaip neprarasti lietuvių kalbos gyvenant ne Lietuvoje – Austėja Landsbergienė puikiai apibendrina, kaip ugdyti lietuvių kalbą emigracijoje.
The linguistic genius of babies – apie tai, kad vaikai, o ypač kūdikiai yra itin imlūs kalbai. Tad kalbėkitės su savo kūdikiais kuo daugiau! (Su lietuviškais subtitrais).
How language transformed humanity – įdomus pranešimas apie kalbą, bet su išvada, kuriai aš visiškai nepritariu (su lietuviškais subtitrais).
Endangered cultures – apie tai, kaip kalba neatsiejamai susijusi su kultūra ir pasaulio suvokimu (su lietuviškais subtitrais).
Could your language affect your ability to save money – dar vienas pavyzdys apie tai, kaip skirtingos kalbos veikia požiūrį ir pasaulio suvokimą.

P.S. Leidyklai turėtų būti gėda už redagavimo klaidas. Galbūt tas uobolys iš gėdos ir paraudonavęs.

Skaitiniai: apie vaikus ir auklėjimą

Helen Lyng Hansen. Helens bog om børn og opdragelse. Gads Forlag, 2014

Labai gera knyga apie vaikų auklėjimą. Parašyta lengvai skaitomu stiliumi, tačiau išliekanti informatyvi, pateikianti daug pavyzdžių, kaip bendrauti su vaikais, kad tėvai ir vaikai vieni kitus suprastų.

Helen Lyng Hansen yra garsi Danijos sundhedsplejerske (šios profesijos atitikmens net nėra lietuvių kalboje, arba aš prastai ieškojau. Tai medicinos seselė, kurios specializacija – vaikų sveikata tiek fiziniu, tiek psichologiniu požiūriu), išleidusi daug knygų apie vaikus. Savo puslapyje netsundhedsplejerske.dk atsako į tėvų užduodamus klausimus. Kaip Austėja Landsbergienė savo priimamajame, tik daug didesnėmis apimtimis. Veda paskaitas apie vaikų auginimą visoje Danijoje, dalyvauja radijo ir TV laidose, ir apskritai yra autoritetas vaikų auginimo klausimais.

„Apie vaikus ir auklėjimą“ suskirstyta į tokias dalis:
1. Mintys apie auklėjimą
2. Kaip būti gerais tėvais
3. Kaip suteikti vaikui aukštą savivertę
4. Kaip išmokyti vaiką mandagaus elgesio
5. Kaip išmokyti vaiką pasakyti „ne“
6. Kaip šmokyti vaiką klausyti tėvų
7. Kaip palaikyti gerus santykius tarp vaikų

Kai kurie skyriai itin informatyvūs, kai kurie – nelabai, bet sumoj paėmus tai yra vertinga knyga, padedanti apmąstyti, ko nori santykiuose su savo vaikais ir kaip to pasiekti.

Svarbiausia, ką sužinojau iš šios knygos – kad vaikai mokosi mėgdžiodami savo tėvus. Atrodytų, ne naujiena. Bet! Vaikai iš tėvų mokosi, kaip spręsti konfliktus. O konfliktų kasdien būna daugybė. Kai vaikas nenori keltis, kai nenori valgyt, kas paduota, kai daro viską priešingai, nei norėtų tėvai. Ir tuomet, kai vaikai ir tėvai nori skirtingų dalykų, kyla konfliktas. Ir vaikas iš tėvų mokosi, kaip spręsti – ar kalbantis ir ieškant abiems pusėms tinkamo sprendimo, ar smurtaujant, ar menkinant priešininką, paverčiant konfliktą galių kova. Kitaip tariant, tai, kaip tėvai sprendžia iškilusius konfliktus su vaikais, vaikai nukopijuos ir ateityje taip spręs savuosius.

Vaikai reaguoja, kaip reaguoja – šiek tiek žvėriukiškai – nes nemoka ir negali reaguoti kitaip. Tai nulemta nepilnai išsivysčiusių smegenų. Tinkamai reaguodami į vaikų „ožius“ tėvai padeda smegenyse susidaryti tinkamoms jungtims, susijusioms su meile, prieraišumu, pasitikėjimu, aukšta saviverte. Taip pat svarbu visus kilusius jausmus ir emocijas įvardinti žodžiu – tai suteiks galimybę vaikui kitą sykį toje situacijoje elgtis „žmogiškai“, o ne „žvėriukiškai“. Be to, toks kalbėjimasis su vaiku apie jo jausmus ir norus leidžia geriau jį suprasti ir užmegzti tvirtesnį, supratimu ir meile paremtą ryšį.

Vaikai nori būti mylimi ir vertinami tėvų. Todėl geriausia, jei tėvai atkreipia dėmesį į ir skatina tokį elgesį, kokio norėtų iš savo vaiko. Jei vaikas nuolat gaus tik neigiamą dėmesį, t.y. kai padaro ką nors blogai, jis auga nežinodamas, koks elgesys yra pageidaujamas. Negana to, nuolatinė kritika ir priekaištai žemina vaiko savivertę, atima iš jo iniciatyvumą ir požiūrį į tėvus kaip į autoritetą. Taip pat vaikai nori aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, nori jausti, kad yra reikalingi. Todėl labai gera mintis yra patikėti smulkesnius darbus vaikams pagal jų galimybes, kaip kad padengti stalą ar nurinkti nešvarias lėkštes. Ir būtinai padėkoti už pagalbą.

Taip pat yra skirta dėmesio ir bausmėms bei grasinimams. Na, kad tai neveikia ir nėra teisinga vaiko atžvilgiu ir daug labiau prisideda prie vaikų ir tėvų susvetimėjimo, nei tinkamo elgesio. „Jei ožiuosies, negausi filmukų pažiūrėt“ yra visiškai nesuvokiamas vaikui pasakymas, nes 1) jis nemato ryšio tarp tų dviejų dalykų (nes jo ir nėra) ir 2) jis nesupranta, ką reiškia „ožiuotis“ ir dėl ko tėvai pyksta, o ir toks vaiko jausmų įvardinimas rodo, kad tėvai jo nesupranta ir nenori atsižvelgti į jo norus. O grasinantį ir baudžiantį žmogų yra labai sunku gerbti ir mylėti.

Galiausiai – kad tobulų tėvų nėra ir mes visi kartais darome klaidas. Ir tai yra gerai! Jei padarę klaidą tėvai atsiprašo vaiko ir pripažįsta klydę, jie parodo, kad klaidos – tai ne pasaulio pabaiga, kad padaręs klaidą vaikas gali kreiptis į tėvus ir jais pasitikėti.

Nesu labai susipažinus su literatūros tėvams situacija Lietuvoje, bet tokia knyga labai praverstų visiems, kuriuos domina vaikų auklėjimas pagal vaikų teises, o ne su beržine koše. Ypatingai visos nesenos Barnevernet (Norvegijos vaikų teisių tarnybos) isterijos fone :)

Knyga skirta Danijos rinkai, kai kurie sakiniai, išversti į lietuvių kalbą, skambėtų labai keistai ir kai kuriems netgi būtų nepriimtini. Pvz, rašoma, kad smurtą prieš vaikus atskiru įstatymu Danija uždraudė viso labo 1997 metais. Arba rašoma, kad vaikams svarbus ryšys su abiem tėvais, kad kiekvienas tėvų gali vaikui suteikti kažką skirtingo, ir tai galioja ir vienalyčiams tėvams. Tai aš galvoju, kiek metų turi praeiti, kad tokios mintys būtų sutinkamos ir lietuvių kalba išleistose knygose tėvams.