Avyyytės (fotoekskursija po Lindholm Høje)

Prieš porą savaičių kelių dienų bėgyje darytos nuotraukos.

Kelias į Lindholm Høje. Iš tiesų tai jis niekur neveda :) Daug paprasčiau eiti asfaltuotu keliu tiesiai ir į Lindholm Høje patekti per vartelius. Bet šįkart darom išimtį.

Kovo (juodvarnio? Neskiriu :( ) plunksna. Jų ten labai daug gyvena. Nuolat kranksi ir tas jų kranksėjimas yra tarsi Lindholm Høje muzikinis fonas (kartu su avių bliovimu). Vakarais juos galima girdėti nuo ten, kur mes gyvenam.

Į Lindholm Høje patenkama perlipus per tvorą. Tie suoliukai tam ir pastatyti :)

Lindholm Høje

Avys bliauna tokiu žemu bėėėėėėėė, o ėriukai – gerokai aukštesniu meeeeeeeeeeeeee.

Ėriukai davėsi po kalvas arba sekiojo mamas ir nieko artyn neprisileido.

Didysis ąžuolas jau buvo pradėjęs sprogti.

Jei avių dar negana:

Reklama

Po žiemos

Kažkurią dieną išėjau aplankyti ąžuoliuko. Naktį prieš tai buvo pirmasis griaustinis, ir ore jautėsi tas tikrasis pavasaris. Net ir dabar temperatūra maždaug 10-15 laipsnių, bet gyvybei jau šilta – viskas įsižaliuoja, žydi, paukščiai suka lizdus, keršuliai ima neužsičiaupti.

Pakeliui Lindholm Høje avims sušėriau šaldytuve užsibuvusius kopūsto galvos ir salotų gūžės likučius. Jos visos neseniai kirptos, tai vilna tokia minkšta ir švelni :) bet pakankamai seniai, nes žmonių nebijojo ir kaip mat suprato, ko iš jų norim :) (kažkada seniau buvom atėję matyt kątik po kirpimo, nes buvo labai baikščios). Taip pat visos buvo išsipūtusiais pilvais – pasijutau vienovėje su gamta :D

Ąžuoliukas žiemą išgyveno. Tiesa, jo šakelė atrodo mažai žadančiai, bet pagrindinis stiebas išsilaikė puikiai, jo viršūnės pumpurai atrodo gyvybingi. Didžiausias pasikeitimas – stiebas prie pagrindo pastorėjęs bent du kartus. Manau, ąžuoliukas apsidžiaugė išsilaisvinęs iš vazono ir dabar visą dėmesį telkia šaknų sistemos vystymui.

Bloga naujiena ta, kad jis neatrodo labai gerai įsitvirtinęs – toks jausmas, kad jei truktelėtum, tai ir išrautum.

Buvau atėjusi ir porą sykių žiemą. Sniege matėsi kiškio ir vyro pėdos. Na, atrodo, kad nei vienas jų žalos nepadarė. Bet kartą teko atgal parnešti šuns (įtariu) nutįstą eglišakę. Įdomu, kada tas šuo paliks mano ąžuoliuką ramybėj.

Tai tiek apie ąžuoliuką. Tikiuosi, prisiruošiu parašyti ir apie kitas gėles :)

Gilių kava, arba dar vienas mano susimovimas

Antras įrašas per dieną! Neblogai, ką? :)

O rašau todėl, kad pamiršau pirmajame. Bet reikalas toks, kad nusipelno atskiro įrašo :)

Kai kažkada su mieluoju buvom Lietuvoj (jei neklystu, per pirmąją mūsų kelionę kartu į Lietuvą – t.y. pernai per Velykas), apsilankėme “Paukščių tako“ kavinėje Televizijos bokšte. Ir ten mielasis nusprendė paragauti gilių kavos. Aš iš pradžių buvau nusiteikus skeptiškai, maždaug, kava ne iš kavos, vęk ;D bet jam labai patiko, tai aš irgi paragavau. Ir, po teisybei, skanesnį gėrimą sunku surasti. Skonis labiau primena kakavos, nei kavos :)

Po to, žinoma, sekė knisimasis internete ieškant, kaip ji gaminama. Ir kaip didžiulė DIY gerbėja nusprendžiau, kad galiu pasigaminti pati :) bet tų metų rudenį pražiopsojau gilių rinkimo laiką – jos visos jau gulėjo ant žemės, sumindytos, pradėjusios dygti ir t.t. Vieną sudygusią gilę parsinešiau namo, ir toliau jau žinote, kas iš to gavosi :)

Bet savo svajonės pasigaminti gilių kavos neatsisakiau. Taigi šiemet laiku išsiruošiau iš namų su krepšeliu ir prisirinkau gilių :) tą patį vakarą išlukštenau, bet įvykdyti pilno gamybos proceso nebebuvo laiko. Po savaitės (kas buvo praeitą savaitę ;D) norėjau pabaigti, ką pradėjus, bet… gilės buvo supelijusios :<

Kadangi aš nesu iš tų, kurie greitai pasiduoda, prikalbinau draugą nuvažiuoti į mišką ieškoti ąžuolų (šalia namų esančius ąžuolus buvom nurinkę). Ąžuolų radom, bet gilių jie neturėjo. Na, bent jau gerai praleidom laiką vaikštinėdami po Rebild Bakker :)

 

Be to, radau, kad “Rūta“ parduoda gilių kavą. Taigi ji puikuojasi mano sąrašiuko “Nusipirkti Lietuvoje“ pirmoje vietoje :)

Bet kitąmet aš vėl mėginsiu pasigaminti jos pati. Trečias kartas gal nemeluos :)