Skaitiniai: apie vaikus ir auklėjimą

Helen Lyng Hansen. Helens bog om børn og opdragelse. Gads Forlag, 2014

Labai gera knyga apie vaikų auklėjimą. Parašyta lengvai skaitomu stiliumi, tačiau išliekanti informatyvi, pateikianti daug pavyzdžių, kaip bendrauti su vaikais, kad tėvai ir vaikai vieni kitus suprastų.

Helen Lyng Hansen yra garsi Danijos sundhedsplejerske (šios profesijos atitikmens net nėra lietuvių kalboje, arba aš prastai ieškojau. Tai medicinos seselė, kurios specializacija – vaikų sveikata tiek fiziniu, tiek psichologiniu požiūriu), išleidusi daug knygų apie vaikus. Savo puslapyje netsundhedsplejerske.dk atsako į tėvų užduodamus klausimus. Kaip Austėja Landsbergienė savo priimamajame, tik daug didesnėmis apimtimis. Veda paskaitas apie vaikų auginimą visoje Danijoje, dalyvauja radijo ir TV laidose, ir apskritai yra autoritetas vaikų auginimo klausimais.

„Apie vaikus ir auklėjimą“ suskirstyta į tokias dalis:
1. Mintys apie auklėjimą
2. Kaip būti gerais tėvais
3. Kaip suteikti vaikui aukštą savivertę
4. Kaip išmokyti vaiką mandagaus elgesio
5. Kaip išmokyti vaiką pasakyti „ne“
6. Kaip šmokyti vaiką klausyti tėvų
7. Kaip palaikyti gerus santykius tarp vaikų

Kai kurie skyriai itin informatyvūs, kai kurie – nelabai, bet sumoj paėmus tai yra vertinga knyga, padedanti apmąstyti, ko nori santykiuose su savo vaikais ir kaip to pasiekti.

Svarbiausia, ką sužinojau iš šios knygos – kad vaikai mokosi mėgdžiodami savo tėvus. Atrodytų, ne naujiena. Bet! Vaikai iš tėvų mokosi, kaip spręsti konfliktus. O konfliktų kasdien būna daugybė. Kai vaikas nenori keltis, kai nenori valgyt, kas paduota, kai daro viską priešingai, nei norėtų tėvai. Ir tuomet, kai vaikai ir tėvai nori skirtingų dalykų, kyla konfliktas. Ir vaikas iš tėvų mokosi, kaip spręsti – ar kalbantis ir ieškant abiems pusėms tinkamo sprendimo, ar smurtaujant, ar menkinant priešininką, paverčiant konfliktą galių kova. Kitaip tariant, tai, kaip tėvai sprendžia iškilusius konfliktus su vaikais, vaikai nukopijuos ir ateityje taip spręs savuosius.

Vaikai reaguoja, kaip reaguoja – šiek tiek žvėriukiškai – nes nemoka ir negali reaguoti kitaip. Tai nulemta nepilnai išsivysčiusių smegenų. Tinkamai reaguodami į vaikų „ožius“ tėvai padeda smegenyse susidaryti tinkamoms jungtims, susijusioms su meile, prieraišumu, pasitikėjimu, aukšta saviverte. Taip pat svarbu visus kilusius jausmus ir emocijas įvardinti žodžiu – tai suteiks galimybę vaikui kitą sykį toje situacijoje elgtis „žmogiškai“, o ne „žvėriukiškai“. Be to, toks kalbėjimasis su vaiku apie jo jausmus ir norus leidžia geriau jį suprasti ir užmegzti tvirtesnį, supratimu ir meile paremtą ryšį.

Vaikai nori būti mylimi ir vertinami tėvų. Todėl geriausia, jei tėvai atkreipia dėmesį į ir skatina tokį elgesį, kokio norėtų iš savo vaiko. Jei vaikas nuolat gaus tik neigiamą dėmesį, t.y. kai padaro ką nors blogai, jis auga nežinodamas, koks elgesys yra pageidaujamas. Negana to, nuolatinė kritika ir priekaištai žemina vaiko savivertę, atima iš jo iniciatyvumą ir požiūrį į tėvus kaip į autoritetą. Taip pat vaikai nori aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, nori jausti, kad yra reikalingi. Todėl labai gera mintis yra patikėti smulkesnius darbus vaikams pagal jų galimybes, kaip kad padengti stalą ar nurinkti nešvarias lėkštes. Ir būtinai padėkoti už pagalbą.

Taip pat yra skirta dėmesio ir bausmėms bei grasinimams. Na, kad tai neveikia ir nėra teisinga vaiko atžvilgiu ir daug labiau prisideda prie vaikų ir tėvų susvetimėjimo, nei tinkamo elgesio. „Jei ožiuosies, negausi filmukų pažiūrėt“ yra visiškai nesuvokiamas vaikui pasakymas, nes 1) jis nemato ryšio tarp tų dviejų dalykų (nes jo ir nėra) ir 2) jis nesupranta, ką reiškia „ožiuotis“ ir dėl ko tėvai pyksta, o ir toks vaiko jausmų įvardinimas rodo, kad tėvai jo nesupranta ir nenori atsižvelgti į jo norus. O grasinantį ir baudžiantį žmogų yra labai sunku gerbti ir mylėti.

Galiausiai – kad tobulų tėvų nėra ir mes visi kartais darome klaidas. Ir tai yra gerai! Jei padarę klaidą tėvai atsiprašo vaiko ir pripažįsta klydę, jie parodo, kad klaidos – tai ne pasaulio pabaiga, kad padaręs klaidą vaikas gali kreiptis į tėvus ir jais pasitikėti.

Nesu labai susipažinus su literatūros tėvams situacija Lietuvoje, bet tokia knyga labai praverstų visiems, kuriuos domina vaikų auklėjimas pagal vaikų teises, o ne su beržine koše. Ypatingai visos nesenos Barnevernet (Norvegijos vaikų teisių tarnybos) isterijos fone :)

Knyga skirta Danijos rinkai, kai kurie sakiniai, išversti į lietuvių kalbą, skambėtų labai keistai ir kai kuriems netgi būtų nepriimtini. Pvz, rašoma, kad smurtą prieš vaikus atskiru įstatymu Danija uždraudė viso labo 1997 metais. Arba rašoma, kad vaikams svarbus ryšys su abiem tėvais, kad kiekvienas tėvų gali vaikui suteikti kažką skirtingo, ir tai galioja ir vienalyčiams tėvams. Tai aš galvoju, kiek metų turi praeiti, kad tokios mintys būtų sutinkamos ir lietuvių kalba išleistose knygose tėvams.

Reklama