Skaitiniai: Elizabeth Moon „Speed of Dark“

Elizabeth Moon. Speed of Dark. Orbit, 2007.

Knyga, 2003-aisiais laimėjusi Nebulos apdovanojimą.

SpeedOfDark(1stEd)Siužetas: autistas Lou įsimyli „normalią“ merginą, kažkas jam vis nori pakenkti, o dar priedo naujas viršininkas darbe neetiškais būdais nori priversti visus autistus praeiti eksperimentinį gydymą, kuris turėtų paversti juos „normaliais“.

Knyga klasifikuojama kaip mokslinė fantastika, bet šiam žanrui būdingų ir stereotipiškai su juo siejamų dalykų, kaip pvz ateiviai ir kosminiai laivai, nėra. Kad veiksmas vyksta technologiškai pažengusioje ateityje, išduoda įvairios užuominos (socialinė-korporacinė santvarka, agresyvaus elgesio pažabojimo būdas, kosmoso tyrimai/kolonizacija), bet jos nėra tai, į ką sutelktas knygos dėmesys. Kaip ir visos sci-fi knygos, šioji žvelgia į ir modeliuoja žmonių tarpusavio santykius, žmogaus santykį su pačiu savimi ir aplinkinių lūkesčiais. Tik, jei paprastai mokslinėje fantastikoje tai pateikiama per labai fantastiškus pasaulius, veikėjus ir jiems nutinkančius nuotykius, tai „Speed of Dark“ žmogiškieji veiksniai yra pagrindinis pasakojimo objektas. Taigi, jei imsite skaityti šią knygą, nusiteikite, kad čia nebus pew pew pew kosmose. Geriausia nusiteikti, kad tai – iš vis ne fantastinė literatūra. Nes fantastikos joje labai, labai mažai.

Didelė dalis knygos yra pasakojimas iš Lou perspektyvos. Turbūt „normaliems“ žmonėms jis turėjo atrodyti keistas, bejausmis ir šaltas, bet ką aš žinau, mano dienoraščio rašymo stilius yra toks pats. Ir apskritai Lou man atrodė visiškai normalus ir adekvatus – turbūt visose situacijose reaguočiau ir elgčiausi taip pat.

Manau, knygoje aprašoma amerikietiška kultūra su ekstravertiškumo diktatu, meile ginklams ir parodomuoju saugumu, ir „kitokių“ baime. Kiek yra tekę bendrauti su amerikiečiais, jie visi šnekėjo neužsičiaupdami, ištransliuodami viską, apie ką tik pagalvodavo. Ir kiek tenka užmatyti amerikietiškų debatų internetuose, jiems visiems reikia apsiginkluoti, nu dėl saugumo, o paskui šika į kelnes atsiprašant, kai pamato ką nors su ginklu rankoje, neduokdie koks psichas. Taip Lou buvo užsipultas oro uosto apsaugininkų, tipo ko tu toks keistas, pasiaiškink. Taip psichiatras jam prirašė polinkį į smurtą, nes Lou patiko žaisti laser-tag’ą. Ir nereikia būti autistu, kad pakliūtum į tokias situacijas – užtenka būt intravertu ir nesivelt į intrigas, kad užsidirbtum „nenormalaus“ ir „keistuolio“ etiketę.

introvertaiNenormalūs tie intravertai, nu. (Paveiksliukas iš internetų)

Siaubinga yra knygoje pavaizduota visuomenė, bet kokį skirtumą traktuojanti kaip pavojų ar priežastį neapykantai. Rūkymas – ok, alkoholis – ok, pykčio išliejimas ant niekuo dėtų žmonių – ok, bet va šokinėjimas ant tramplyno stresui nuimti – kas per nenormalybė, tik tyčiotis ir engti tokius žmones. Su muzikiniu skoniu tas pats, jei klausai klasikos – esi keistuolis, jei klausai šūdpopsio – viskas čiki, normalei, nu. Bet juk tokia visuomenė – ne tik knygoje…

personal_spaceLabai džiaugiuosi, kad gyvenu šiaurietiškoj kultūroj, kur asmeninė erdvė yra savaime suprantamas dalykas (paveiksliukas iš internetų)

Keista pabaiga. Lygtais turėtų būti laiminga, bet tuo pačiu darosi šleikštu nuo to, kad žmogui leidžiama kažko siekti tik tokiu atveju, jei jis „normalus“. Autorė pati augina autistą sūnų, tai man nuolat kilo klausimai, ar ji aprašė pasaulį tokį, kuriame jos vaikui tenka gyventi ir adaptuotis, ar tokį pasaulį su tokiomis gydymo technologijom, kurių jam linki. Abu variantai vienodai baisūs.

Nežinau, už ką tas Nebulos apdovanojimas – fantastikos labai mažai, o ir siužetas nepasakytum, kad kažkuo ypatingai įtraukiantis, gerai supintas ar naujoviškas. Tiesiog vieno žmogaus gyvenimas. Tai įtariu, kad apdovanojimas už tai, kad parodė amerikiečiams jų visuomenės ydas iš šono, kokius jausmus pergyvena „kitoks“ žmogus, kai nesupranta socialinių žaidimų prasmės ir į jį nukreiptos neapykantos. Galbūt kažkam tai buvo fantastika ir naujiena; man tai buvo eilinis žvilgsnis į tikrovę, tik gal šiek tiek pabjaurintą.

Reklama

Skaitiniai: Hobitas (Hobbitten)

J. R. R. Tolkien. Hobbitten. Gyldendal, 2001.

Labai gražus viršelis

Šią knygą vaikystėje lietuviškai perskaičiau keletą kartų. Dabar skaičiau daniškai ir net nustebau, kaip nuobodu buvo. Nors žavėjo kalbos turtingumas, istorija buvo visiškai neįtraukianti ir reikdavo gerai prisiversti, kad atversčiau knygą. Vienas ryškiausių epizodų – mįslių mynimas su Golumu – ir tas buvo gan prėskas.

Kas atsitiko???

Variantas 1 – vertimas. Bet abejoju. Šįkart net visas dainas perskaičiau (vaikystėje praleidinėdavau xD) ir nusprendžiau, kad danų kalba puikiai tinka nykštukų (dwarf’ų) kalbai.

dainos„Hobite“ yra daug dainų ir jas perskaityti verta

Variantas 2 – aš. Suaugau. „Hobitas“ buvo turbūt pirmoji mano perskaityta fantastikos knyga ir paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau po jos sekė daugybė kitų knygų ir tarp viso to bagažo „Hobitas“ nebeatrodo kažkas wow. Viso labo pusėtina.

Bet! :) palyginus su filmais, knyga netgi labai įdomi. Pirmasis filmas susižiūrėjo maloniai (labai juokiausi, kai knygos neskaitęs žmogus piktinosi tuo, kad nykštukai dainavo prieš kelionę ir taip švaistė ekrano laiką). Antrasis filmas buvo meh, o trečiojo net neįveikėm. Čia parekomenduosiu porą kitų žmonių įrašų:
Užkietėjusio tolkinisto pastebėjimai
Leo Lenox irgi liūdnai linguoja galvą

Įspaudas ant viršelio kampoĮspaudas ant viršelio kampo

Dar vienas niuansas, net dvejojau, ar verta rašyti: seksizmas ir elitizmas. Kai skaičiau vaikystėj, man net mintis neatėjo, kad trūksta moteriškų veikėjų. Tačiau šįkart tai buvo istorija apie 14 vyrų ir jų kilmę ir kaip jie visi yra šaunūs ir drąsūs, nes nu gi kilmingi yra. Ar feminizmas praplovė man smegenis, ar tokie pastebėjimai su gyvenimo patirtimi ateina? :)

Reziume: skaitykit, jei jums metų mažiau, nei 13. Jei metų daugiau, galite ir nusivilti.

Skaitiniai: „De Unaturlige“ ir „Det frosne tempel“. Humarano trilogijos antroji ir trečioji dalys.

Sascha Christensen. De Unaturlige. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2010.
Sascha Christensen. Det frosne tempel. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2012.

Kad praėjo jau metai nuo knygų perskaitymo, tai galima imtis ir aprašymų. Geriau vėliau, nei niekada, kaisaka.

Taigi: pasiknisus vietiniam maximos analoge radau kitas dvi trilogijos dalis, papigiai. „De Unaturlige“ („Nenatūralieji“) ir „Det frosne tempel“ („Šalčio šventykla“). Pirmoji dalis vadinasi „Den ydmyge amulet“ ir ją aš jau esu aprašiusi čia.

„Nenatūralieji“

Ši trilogijos dalis man patiko labiausiai. Daugiausiai dėl to, kad buvo pristatyta dar viena veikėja, kinų vienuolė, ir pasakojimas pasipildė įvykiais iš jos perspektyvos. Taipogi buvo atskleista, kad pagrindinių veikėjų – Liam’o ir Josephinės – nuotykis tėra daug didesnio paveikslo dalis. Paaugliai apsilanko burtininkų specialiosios policijos rūmuose, susipažįsta su jų griežtąja vadove, būna išsiunčiami pas pirmykštę gentį kažkur į Tibetą, kad išmoktų kitokios – pirmykštės – magijos. Toji gentis šneka visų kalbų kalba ir dėl to paskui pusę nakties skaičiau apie lietuvių kalbą vikipedijoj. Įdomūs straipsniai. Tuomet vaikus išspiria į „nenatūraliosios“ Morgan glėbį. Toliau siužeto atpasakoti nebesinori, bet galiu pasakyt, kad būtent nuo šio momento viskas darosi suvelta, nebežinai, kuo tikėti, bet tuo pačiu ima aiškėti tas didysis paveikslas ir netgi galima nuspėti pabaigą. Knyga prasideda kaip eilinis skaitalas paaugliams, per vidurį prasideda siaubiakas, o galiausiai viskas baigiasi stačiai košmaru ir kraujo upėmis. Tačiau kažkur pakeliui Josephinė įsimyli ir meilės susukta galva daro nesąmones. Tad trečioji knyga yra daugiausiai apie tai – kaip tas nesąmones atitaisyti.

„Šalčio šventykla“

Antrojoje knygoje pristatyta kinė prisijungia prie vaikų ir pasakojimas iš jos perspektyvos baigasi, o gaila. Josephine pamato savo mylimąjį mirusiųjų upėj ir siužetas ima vyniotis tik aplink jos kvailą galvą. Pabaigoje vėl kraujo upės, bet ne tokios baisios, kaip antroj knygoj. Viena baisiausių scenų – Josephinė nusidegina virves (ir rankas), kad ištrūktų iš išprotėjusios burtininkės nelaisvės. Taip vaizdžiai aprašyta, kad, atrodė, užuodžiu svylančios mėsos kvapą, brrr. Taip pat šioje knygoje teko su visam atsisveikinti su Morgan – o gaila, tokia šiek tiek erzinanti, bet labai kieta veikėja buvo. Kinės linija užbaigiama kažkaip labai stereotipiškai. Atseit graudžiai ir pasiaukojančiai, bet manęs nesujaudino. Labiausiai gaila buvo Allano, Josephinės elfo, kad judviejų ryšys nutrūko. Pabaiga nenustebino, tokios ir tikėjausi.

Trilogija su ambicijom, bet nepasakyčiau, kad labai super gera. Bet pakankamai gera. Pagrindinis trūkumas – pasakojimas tik iš Josephine perspektyvos, dėl to atrodo toks biškį plokščias. Įvairių kultūrų atvaizdavimas stereotipiškas, bet vis vien visi atrodo vienodai, pvz pagal vardus tai neitų atskirt, kas prie ko. Josephine užknisanti, bet istorijos pabaigoj pati tai pripažįsta, tai gal ir išaugs kažkas iš jos. Knygos turėtų būt labai įdomios mergaitėms, nes pilnos stiprių moterų, bet neįsivaizduoju, kuo jos galėtų sudominti berniukus. Jie galėtų tapatintis su Liamu, tikrai šauniu veikėju, bet jam puslapių šioje trilogijoje skirta per mažai.

Iš esmės tai visą trilogiją drąsiai galima versti į lietuvių kalbą ir vilioti mergaites į fantastikos pasaulį.

Skaitiniai: Good Omens

Terry Pratchett, Neil Gaiman, 1990.

Ar knyga išleista ir lietuviškai, nežinau.

Abiejų autorių pavardės buvo išsaugotos kažkuriame smegenų kamputyje po žyma “prie progos perskaityti“. “Good Omens“ lentynoje akis badė ilgai, turbūt nuo pat atsikraustymo gyventi pas vyrą. Galiausiai proga atsirado ir aš šią knygą perskaičiau :)

Visas viršelis iš visų pusių aprašinėtas įvairių šaltinių panegirikom apie knygos puikumą ir šmaikštumą. Įvade (Foreword) taip pat užsimenama apie tai, kad autoriams teko pasirašinėti ant tiek kartų skaitytų knygų, kad jos jau nebebuvo knygų formoj, ir t.t.. Kitaip tariant, pati knyga sau užsikėlė labai aukštą kartelę.

“Good Omens“ pasakoja apie tai, kaip ateina biblinė pasaulio pabaiga, ir kaip su šiuo faktu bando tvarkytis tie, kurie tos pabaigos visai nenori. Rezultate – visai smagi istorija :)

“And there never was an apple, in Adam’s opinion, that wasn’t worth the trouble you got into for eating it.“

Knyga įsivažiuoja lėtai. Gal tik po pirmojo trečdalio atsiranda kabliukas, po kurio pasidaro sunku padėti knygą į šalį. Humoras britiškas, kurio, įtariu, daugelyje vietų nepagavau, bet buvo pora vietų, kur pagavau, ir kvatojausi iki ašarų. Taip pat beveik nuo pat pradžių pasidaro aišku, kaip knyga baigsis – belieka tik pasižiūrėti, kaip iki tos pabaigos prieinama.

Sumoj: geras skaitalas, bet tikėjausi šiek tiek daugiau. Tačiau nusivylus irgi nelikau :)