Skaitiniai: The Martian

Andy Weir. The Martian. Ebury Digital, 2014 (elektroninė versija).

cover_martian

Visas mano goodreads draugų sąrašas vieningai įvertino šią knygą penkiomis žvaigždutėmis, o netrukus ėmė džiaugsmingai dalytis nuoroda į filmo treilerį. Teko suskubti ir perskaityt iki pasirodys filmas. Treilerio nežiūrėjau ir draudžiau vyrui pasakoti apie knygą. Pažiūrėjau tik kai perskaičiau 25% ir numaniau, kad treileris neprispoilins. Prispoilino, bet nedaug, malonumo nesugadino.

Knygą perskaičiau jau senokai (Goodreads sako, kad rugpjūčio pabaigoj), juodraštis irgi maždaug nuo tada čia guli, bet vis nebuvo progos privesti prie padoriai skaitomos formos. Laikas bėgo, filmas premjeravo, tai skelbiu įrašą tokį 95% baigtą.

Trumpai: misija į Marsą turi netikėtai ir skubiai šiaušt atgal į Žemę, bet nelaimingo atsitiktinumo dėka palieka Marse vieną astronautą, kuris laimingo atsitiktinumo dėka nenumirė. Dabar bičas turi kažkokiu būdu išgyventi negyvenamoj dykynėj, kur nėra jokios absoliučiai gyvybės ir sąlygų jai. Pasakojimas daugiausiai iš paliktojo astronauto Marko Watney perspektyvos. Kai jo log įrašai ima darytis pernelyg techniški ir nuspėjami, atsiranda ir pasakojimai iš kitų žmonių perspektyvų. Knyga iš esmės yra apie tai, kad gyvybė yra atkaklus dalykas, o žmonės kūrybingi, ir gali iš bet kokios situacijos rasti išeitį. Galima sakyti, kad Markas Watney įkūnija žmoniją ir žmogišką savybę niekada nepasiduoti, visada ieškoti išeičių ir kūrybingai spręsti problemas.

Patiko: Marko humoro jausmas: „You can start drilling“ – „That’s what she said!“. Siužetas – nesu skaičius nieko panašaus, bet tai galbūt nulemta ne idėjos novatoriškumo, o mano neapsiskaitymo :). Dar labai patiko, kad didžiąją dalį techniškų dalykų supratau ir iškart sumojau, kaip jis ten vos nesusisprogdino.

Nepatiko: kiti veikėjai. Labai plokšti. Visame šitame „Oi,-mes-pamiršom-žmogų-Marse“ reikale dalyvauja daugybė veikėjų, bet jie visi pateikiami tik iš vienos pusės, ir man būtų labai patikę, jei knyga būt dvigubai ilgesnė, su dvigubai daugiau dėmesio kitiems veikėjams. Ir šiaip nušlifuoti visus kampus ir užkamšyt visas skyles. Pabaiga irgi galėjo būti įdomesnė, dabar ji tokia šiek tiek be įtampos. Trūksta kažkokios stipresnės emocijos joje. Aš maištininkė, daviau knygai tik 4 žvaigždutes, kai visi kiti mano pažįstami skaitę davė max :)

Taigi. Visa knyga eina tokiu principu:
1. Jam šakės.
2. Valio, jis turi planą!
3. Viskas einasi gerai, nebus šakių.
4. Po velnių, jam šakės.
Ir t.t.

Iliustracija, kiek beskaitydama galvojau, kad šakės (pasižymėjau toli gražu ne viską):
51%: jam šakės.
61%: labai šakės.
68%: šita knyga darosi kraupiai niūri.
71%: Ok, niūrumas virto juodu humoru.
74%: šitas reikalas geruoju nesibaigs.
77%: šaaaakėėėėės.
Gal, sakau, metas baigti šiuos užrašus, bo dar prispoilinsiu kam nors.

Iš esmės Andy Weir parašė visai gerą knygą ir labai gerą scenarijų filmui. Bus įdomu jį pažiūrėt. O čia ir treileris, privertęs mane paskubėti:

Spalio 28: Pažiūrėjau filmą, įspūdžiai tokie:

ivereadthebooks(Paveiksliukas iš internetų)

Man labai patinka ši iliustracija, nes joje pašiepiami žmonės, kurie perskaito knygą, tada pažiūri ekranizaciją, o tada išūžia aplinkiniams ausis ir užteršia visus internetus apie tai, kaip knyga buvo geresnė ir filmas nuo jos labai skyrėsi. (Game of Thrones variantu dar ir prispoilina apie ateities įvykius. Arya lygtais vis dar gyva, Jon Snow vis dar nieko neišmano.)

Tai va, knyga yra geresnė ir filmas nuo jos labai skiriasi :) Jau rašiau feisbuke:

The Martian: tai bent nusivylimas. Turėjo tokią medžiagą ir toks šnipštas gavosi. Dėl manęs tai galėjo knygą dar labiau apkarpyti, bet likusius epizodus padaryti daug dramatiškesnius. Geriausiai, žinoma, būtų kokių 12 dalių serialas su cliffhangeriu kiekvienos serijos pabaigoje. Na, gal po kokių dešimties metų padarys remeiką.

Taigi, jokios įtampos, jokio jausmo, kad tuoj bus šakės, tie vargšai šalutiniai veikėjai išvis pavirtę į kartonines iškarpas (knygoje buvo geriau!). Bet filmas pranoksta knygą pabaigoje. Jei knygoje nebūt parašyta, kad čia jau pabaiga, tai net ir nesusigaudytum. Filme buvo padaryta kinui tinkanti kulminacija (knygoje buvo kitaip!) ir gražus, tik gal kiek perspaustas ir persaldintas, epilogas (knygoje tokio nebuvo!).

Taigi ramiai galite ir žiūrėti, ir skaityti, kad pliusai ir minusai vienas kitą neutralizuotų ir iš istorijos pasiimtumėte tik tai, kas patiko labiausiai. Gero skaitymo/ žiūrėjimo!

Skaitiniai: Ronja røverdatter (Ronja plėšiko duktė)

Astrid Lindgren. Ronja røverdatter. Gyldendals Børnebibliotek, 1992.

Ronja3Pirmiausiai tai džiaugiuosi, kad perskaičiau savo mėgstamiausios vaikystės rašytojos knygą beveik originalo kalba. Dabar, žiūrint iš suaugusios pozicijų, knyga nebėra toks didelis wow – bet vis viena skaitosi maloniai, įdomiai, ir namų bibliotekoje būtinai bus daugybė Astridos knygų. Visai taip, kaip prieš 20 metų Vilniuje.

Kartais aš galvoju, kad užaugau ne pilkuose Vilniaus ir Kauno daugiabučiuose ir duobėtuose, apšnerkštuose jų kiemuose – mane užaugino Astridos Lindgren knygų pasaulis. Jos knygose visada buvo saulėta ir šilta, buvo daug gamtos, buvo daug juokingų nuotykių – ir nejuokingų, pavojingų – taip pat. Jos knygose žmonės buvo paprasti, draugiški, ir santykiai tarp jų visuomet kupini meilės ir pagarbos. Tokia skandinaviška idilė. Galbūt dėl to Danijoje taip greitai pripratau. Mus, užsienio studentus, gąsdino, kad gali būti sunku adaptuotis, ir kad po pirmųjų savaičių euforijos pareis lomkės. Jau 7 metai, o aš vis dar euforijos stadijoj.

Ronja2Iliustracija. Knygą pirkau secondhand’e, anksčiau ji priklausė vaikui, spalvinusiam iliustracijas. Seniau toks barbarizmas man sukeldavo įsiūtį, dabar kažkaip labai ramiai reaguoju. Gal dėl to, kad dar visai normaliai nuspalvinta, o ne primakaliota per visą puslapį. Toks pats viršelis ir iliustracijos buvo ir mano senų senovėj skaitytame lietuviškame leidime.

Taaaaip, grįžkim prie Ronjos. Drąsi mergiotė. Nepaisant to, kad knyga parašyta labai seniai, 1981 – dar prieš man gimstant :) – ji nesijaučia moraliai pasenusi. Tai yra graži istorija apie draugystę, paauglystę, konkurenciją ir susitaikymą.

Sunku kažką rašyti, nes Astridos kūryba man sukelia daugiau jausmų, nei minčių.

Imkit ir skaitykit, ir savo vaikams bei anūkams duokit.

Skaitiniai: Mindset

Carol S. Dweck. Mindset: A New Psychology of Success. Random House, 2006 (elektroninė versija)

mindset_virselisPaskaityti verta. Netgi labai. Pirmajame skyriuje supažindinama, kas tai yra fixed mindset (vidinis statiškumo įsitikinimas) ir growth mindset (vidinis augimo įsitikinimas), o tolimesniuose skyriuose pasakojama, kaip šie vidiniai įsitikinimai pasireiškia sporte, versle (lyderiuose), mokymesi (kaip keistai šitas žodis atrodo), santykiuose. Galiausiai yra patarimų, kaip palaikyti augimo įsitikinimą savyje ir suteikti jį kitiems, ir būtent šis skyrius, mano galva, yra reikalingiausias, tačiau buvo silpniausias. Knyga lengvai skaitosi, pavyzdžiai lengvai suprantami. Labai patiko skyriai apie sportą, nors sporto pasiekimais nesidomiu – galbūt dėl to, kad sporte labai ryškiai ir akivaizdžiai matosi vidinių įsitikinimų pasekmės. Čia galima paskaityti knygos santrauką su ištraukomis.

Šie vidiniai įsitikinimai puikiai paaiškina kai kurių žmonių agresyvų elgesį, kai parodai jiems jų klaidas. Pvz: pasakiau naujajam bosui, kad jis šūdą mala, tai nukirpo man darbo valandas, įdarbino savo draugelį, ir dabar mala šūdą jau dviese. Tipiškas fixed mindset – nutildyt kritikus, apsisupt pataikautojais, ir nuo realybės slėpt galvą smėlyje :) Ir labai džiugino, kad knygoje radau daug sąlyčio taškų su savo bakalauriniu apie organizacijų mokymąsi (organizational learning) ir creative thinking kursu, kuriame turėjome džiaugsmingai šaukt „Yes, we made a mistake!“.

head-in-sand

Bėdos? Kokios bėdos? Pati tu bėda! Bučiuok man užpakalį! (Paveiksliukas iš internetų)

O kaip su manim? Manau, dominuoja augimo įsitikinimas, bet ir statiškumo įsitikinimo piktžoles kartkartėm tenka praravėt. Vienas ryškesnių pavyzdžių – kaip pakliuvus į vieną grupę su danais, nenorėjau perimti jų mokymosi metodų. Paskui kažkaip man dašuto, kad mano įsitikinimas, jog ir taip viską žinau, tik dėstytojai to nesupranta, yra visiškai klaidingas. Išgirdau galvoje to gremėzdiško įsitikinimo griūtį, ir ėmiau mokytis mokytis. Dabar net juokinga prisiminus :D

Skyriai apie auklėjimą ypač aktualūs. Labai baisu perlenkt lazdą į bet kurią pusę. Ir dažnas yra įsitikinęs, kad būti tėčiu ar mama yra įgimta, juk per amžius žmonės vaikus augino, ko čia nemokėt. Iš čia turbūt ir pasakymas, kad „mama žino geriausiai“. O vat ir nebūtinai. Su įsitikinimais „žindymas yra toks dalykas, kuris gaunasi savaime“ ir „mylinti mama mišinuko vaikui niekada nesiūlys“ atsidūrėm ligoninėje. „Aš viską žinau“ yra turbūt pats pavojingiausias įsitikinimas. Supratau, kad apie vaikus neturiu nė menkiausio supratimo ir kad „motinos intuicija“ nėra pakankama vaikui užauginti. Tai vis skaitinėju apie auklėjimą ir kasdien stengiuos būt vis geresnė mama. Ar pavyksta, sužinosiu, kai ateis – ir praeis – paauglystė.

mindset-column-gridVidinių įsitikinimų palyginimas (iš internetų). Kuriame atpažįstate save?

Vienas sakinys apie vaikus šioje knygoje privertė mane garsiai kvatotis: normalus vaikas tėvams nenori paklusti maždaug kartą per tris minutes. Tai pagalvojau, kad Varniukas yra auksinis vaikas, nepaklūstantis tik gal kokius 5 kartus per dieną. Bet vėlgi, kiekvienas konfliktėlis ir nesėkmėlė su juo man reiškia, kad turiu rasti geresnių būdų su juo susitarti. Tuo tarpu žmonės su vidiniu statiškumo įsitikinimu kiekvieną tokį atvejį traktuos kaip jų autoriteto paniekinimą ir pasakymą „tu esi bloga mama/ tėtis“. Įsivaizduokit tokią mintį pagalvojantys kartą per tris minutes. Ne kažką. Frustracija garantuota, o statiškojo įsitikinimo atstovai savo poziciją bandys įtvirtinti žemindami priešininką, šiuo atveju – savo vaiką. Maždaug, kas stipresnis, tas ir teisus. Brrr. O juk vaikai nuo mūsų kopijuoja, kaip spręsti konfliktus.

Idėjos rišasi su „The Power of Habit“, kurios dar neskaičiau. Tos knygos esmė (jei neapsigaunu) – kad po 10000 val darbo gali vadintis profesionalu, nes maždaug tiek laiko reikia, kad įgautum įgūdžių. Tik pagal „Mindset“, tas valandas reiktų naudoti vis naujiems iššūkiams – jei 10000 valandų megsi kojines, tapsi labai geras kojinių mezgėjas, bet megztinio nusimegzti taip ir neišmoksi. Net jei kasdien bėgsi 2km, maratonui nepasiruoši.

Mes nesame statiški ir galime mokytis, keistis visą gyvenimą. Tereikia pasiryžimo tam ir plano, kaip tai pasiekti. Ir nenuleisti rankų po pirmosios nesėkmės. Pvz dietos laikymasis. Jei nori gražios figūros, sveikai maitintis reikia VISADA, t.y. kiekvieną dieną, kiekvienam valgymui rinktis kažką sveiko. Tai amžinas darbas ir pastangos, jei gamta neapdovanojo ledine figūra, kurios prižiūrėt nereikia. Jei numetus porą kg grįžtama prie teliko su čipsų ir kolos dieta, kilogramai grįš, ir liksite nieko nepasiekę. Fixed mindsetteriai dar paaiškins, kad čia jų genetika tokia, ir apsups save tokiais pat „genetiniais“ storuliais, kurie nebadys į blogus įpročius ir nesiūlys keist gyvenimo būdo. Tačiau juk amžinas darbas nereiškia, kad esate nevykėliai; tuo tarpu ryžtas ir atkaklumas yra tos savybės, už kurias mes gerbiame žmones. Taip ir su visais kitais pokyčiais: kasdienis darbas su savo mintimis ir ryžtu, kad būtum geresnė savęs versija. Ir sustot negalima.

moving forward

Animacija iš internetų

Ar nepavargsi, visą laiką bėgdamas? Manau, po kurio laiko – galbūt 10000 valandų :) – tai taps įpročiu, natūralia savasties dalimi. Fake it ’till you become it:

Knygos gale – literatūros sąrašas, t.y. nuorodos į visus tuos mokslinius tyrimus apie vidinius įsitikinimus ir jų įtaką požiūriui į save ir savo galimybes, gebėjimą tvarkytis su nesėkmėmis ir iššūkiais.

Ar dar nepabodo visokie video? :) Aaliyah atsako, ką daryti su nesėkmėmis: leisti joms tave sugniuždyt, ar visgi išsilaižyt žaizdas, pasimokyti iš patirties, ir tapti dar stipresniu.

O dabar eikite kalnų versti! :)

 

Skaitiniai: The Fault in Our Stars

John Green. The Fault in Our Stars. Penguin Books, 2014.

fault_starsYoung adult romanas. Čia reiktų pastebėti, kad young adult nereiškia jauno suaugusiojo, o reiškia paauglį. Tipo politkorektiškas terminas toks. Anksčiau tokius kūrinius įvardindavo kaip „vyresniajam mokykliniam amžiui“. Bet niekas juk nedraudžia knygos skaityti, net jei neįtelpate į tuos amžiaus rėmus.

Nusipirkau kažkokiame oro uoste, kai kažkoks skrydis pavėlavo ar atšauktas buvo, ir kaip tyčia baigėsi kita knyga (sakau, apsunkintos kelionės yra labai gerai knygų skaitymui). Norėjosi ko nors lengvo, bet ne kvailo. Šioji buvo padėta prie perkamiausių, ir užrašas „Now a major motion picture“ suveikė kaip kokybės garantas. Juk pagal prastas knygas filmų nestato, ar ne? :)

Turiu pasakyti, kad knyga ne tik kad nenuvylė, bet ir maloniai nustebino. Griebia už visų virvučių, paleidžiančių ašaras. Ir tuo pačiu pasakojama istorija yra nuostabiai optimistiška ir ryžtinga. Labai rekomenduoju visiems paaugliams ir jauniems suaugusiems, kuriems gyvenimas atrodo beprasmis, per sunkus ir t.t. Nes parodo, kaip tie, kurie kasdien žiūri mirčiai į akis, randa, dėl ko gyventi ir kuo džiaugtis. Įkvepianti gyvenimui knyga.

Patiko: kelionė į Amsterdamą. Nuo Paryžiaus, kaip meilės miesto, įvaizdžio man jau vidurius suka, tad romantiškai išvykai pasirinktas Amsterdamas buvo malonus siurprizas.

Gražus tas Amsterdamas. Foto (cc) Moyan Brenn

Nepatiko: Tas bičas – Augustas. Nepasakyčiau, kad žmonių išvaizdai suteikiu didelę reikšmę, bet kreiva ir niekuomet pilna šypsena, kurią pgr herojė apibūdina kaip omg so sexy, man yra vienas atgrasiausių bruožų. Ir šiaip jis kažkoks pasikėlęs. Bet paauglėms patinka pasikėlę, tai visai realistiškai atrodo jos jausmai jam. Bet va jo jausmai jai man atrodė labai pritempti, nors autorius ir labai stengėsi juos pagrįsti.

Keista: visas tas juodas humoras apie vėžį ir mirtį. Man iš arti su tuo neteko susidurti, tai nežinojau, kaip reaguoti, ir nežinau, kaip susidūrę su liga ir jos liūdna baigtimi priimtų tą humorą.

Šiaip labai gražiai ir įtaigiai parašyta knyga, su keletu lygiagrečių siužetų ir temų, kurie vienas su kitu švelniai persipina ir papildo ir dėl to istorija neatrodo plokščia.

Pagal knygą pastatytas filmas, kurio nemačiau. Taip pat ją galima rasti lietuvių kalba pavadinimu „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (Ghhh, kodėl jie nusprendė lietuviškam leidimui naudoti kažkokį bjaurų visiškai generinį viršelį? Ir Hazel virto Heizele (ok, tas visai pakenčiama), o Augustus – Ogastu. Kaip norėčiau tai atmatyti ir atžinoti :( )

Rekomenduoju, jei jums patinka romantinės istorijos, juodas humoras, nebaisi ligos ir mirties tematika, ar trūksta džiugesio gyvenime.

Skaitiniai: Elizabeth Moon „Speed of Dark“

Elizabeth Moon. Speed of Dark. Orbit, 2007.

Knyga, 2003-aisiais laimėjusi Nebulos apdovanojimą.

SpeedOfDark(1stEd)Siužetas: autistas Lou įsimyli „normalią“ merginą, kažkas jam vis nori pakenkti, o dar priedo naujas viršininkas darbe neetiškais būdais nori priversti visus autistus praeiti eksperimentinį gydymą, kuris turėtų paversti juos „normaliais“.

Knyga klasifikuojama kaip mokslinė fantastika, bet šiam žanrui būdingų ir stereotipiškai su juo siejamų dalykų, kaip pvz ateiviai ir kosminiai laivai, nėra. Kad veiksmas vyksta technologiškai pažengusioje ateityje, išduoda įvairios užuominos (socialinė-korporacinė santvarka, agresyvaus elgesio pažabojimo būdas, kosmoso tyrimai/kolonizacija), bet jos nėra tai, į ką sutelktas knygos dėmesys. Kaip ir visos sci-fi knygos, šioji žvelgia į ir modeliuoja žmonių tarpusavio santykius, žmogaus santykį su pačiu savimi ir aplinkinių lūkesčiais. Tik, jei paprastai mokslinėje fantastikoje tai pateikiama per labai fantastiškus pasaulius, veikėjus ir jiems nutinkančius nuotykius, tai „Speed of Dark“ žmogiškieji veiksniai yra pagrindinis pasakojimo objektas. Taigi, jei imsite skaityti šią knygą, nusiteikite, kad čia nebus pew pew pew kosmose. Geriausia nusiteikti, kad tai – iš vis ne fantastinė literatūra. Nes fantastikos joje labai, labai mažai.

Didelė dalis knygos yra pasakojimas iš Lou perspektyvos. Turbūt „normaliems“ žmonėms jis turėjo atrodyti keistas, bejausmis ir šaltas, bet ką aš žinau, mano dienoraščio rašymo stilius yra toks pats. Ir apskritai Lou man atrodė visiškai normalus ir adekvatus – turbūt visose situacijose reaguočiau ir elgčiausi taip pat.

Manau, knygoje aprašoma amerikietiška kultūra su ekstravertiškumo diktatu, meile ginklams ir parodomuoju saugumu, ir „kitokių“ baime. Kiek yra tekę bendrauti su amerikiečiais, jie visi šnekėjo neužsičiaupdami, ištransliuodami viską, apie ką tik pagalvodavo. Ir kiek tenka užmatyti amerikietiškų debatų internetuose, jiems visiems reikia apsiginkluoti, nu dėl saugumo, o paskui šika į kelnes atsiprašant, kai pamato ką nors su ginklu rankoje, neduokdie koks psichas. Taip Lou buvo užsipultas oro uosto apsaugininkų, tipo ko tu toks keistas, pasiaiškink. Taip psichiatras jam prirašė polinkį į smurtą, nes Lou patiko žaisti laser-tag’ą. Ir nereikia būti autistu, kad pakliūtum į tokias situacijas – užtenka būt intravertu ir nesivelt į intrigas, kad užsidirbtum „nenormalaus“ ir „keistuolio“ etiketę.

introvertaiNenormalūs tie intravertai, nu. (Paveiksliukas iš internetų)

Siaubinga yra knygoje pavaizduota visuomenė, bet kokį skirtumą traktuojanti kaip pavojų ar priežastį neapykantai. Rūkymas – ok, alkoholis – ok, pykčio išliejimas ant niekuo dėtų žmonių – ok, bet va šokinėjimas ant tramplyno stresui nuimti – kas per nenormalybė, tik tyčiotis ir engti tokius žmones. Su muzikiniu skoniu tas pats, jei klausai klasikos – esi keistuolis, jei klausai šūdpopsio – viskas čiki, normalei, nu. Bet juk tokia visuomenė – ne tik knygoje…

personal_spaceLabai džiaugiuosi, kad gyvenu šiaurietiškoj kultūroj, kur asmeninė erdvė yra savaime suprantamas dalykas (paveiksliukas iš internetų)

Keista pabaiga. Lygtais turėtų būti laiminga, bet tuo pačiu darosi šleikštu nuo to, kad žmogui leidžiama kažko siekti tik tokiu atveju, jei jis „normalus“. Autorė pati augina autistą sūnų, tai man nuolat kilo klausimai, ar ji aprašė pasaulį tokį, kuriame jos vaikui tenka gyventi ir adaptuotis, ar tokį pasaulį su tokiomis gydymo technologijom, kurių jam linki. Abu variantai vienodai baisūs.

Nežinau, už ką tas Nebulos apdovanojimas – fantastikos labai mažai, o ir siužetas nepasakytum, kad kažkuo ypatingai įtraukiantis, gerai supintas ar naujoviškas. Tiesiog vieno žmogaus gyvenimas. Tai įtariu, kad apdovanojimas už tai, kad parodė amerikiečiams jų visuomenės ydas iš šono, kokius jausmus pergyvena „kitoks“ žmogus, kai nesupranta socialinių žaidimų prasmės ir į jį nukreiptos neapykantos. Galbūt kažkam tai buvo fantastika ir naujiena; man tai buvo eilinis žvilgsnis į tikrovę, tik gal šiek tiek pabjaurintą.

Skaitiniai: Hobitas (Hobbitten)

J. R. R. Tolkien. Hobbitten. Gyldendal, 2001.

Labai gražus viršelis

Šią knygą vaikystėje lietuviškai perskaičiau keletą kartų. Dabar skaičiau daniškai ir net nustebau, kaip nuobodu buvo. Nors žavėjo kalbos turtingumas, istorija buvo visiškai neįtraukianti ir reikdavo gerai prisiversti, kad atversčiau knygą. Vienas ryškiausių epizodų – mįslių mynimas su Golumu – ir tas buvo gan prėskas.

Kas atsitiko???

Variantas 1 – vertimas. Bet abejoju. Šįkart net visas dainas perskaičiau (vaikystėje praleidinėdavau xD) ir nusprendžiau, kad danų kalba puikiai tinka nykštukų (dwarf’ų) kalbai.

dainos„Hobite“ yra daug dainų ir jas perskaityti verta

Variantas 2 – aš. Suaugau. „Hobitas“ buvo turbūt pirmoji mano perskaityta fantastikos knyga ir paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau po jos sekė daugybė kitų knygų ir tarp viso to bagažo „Hobitas“ nebeatrodo kažkas wow. Viso labo pusėtina.

Bet! :) palyginus su filmais, knyga netgi labai įdomi. Pirmasis filmas susižiūrėjo maloniai (labai juokiausi, kai knygos neskaitęs žmogus piktinosi tuo, kad nykštukai dainavo prieš kelionę ir taip švaistė ekrano laiką). Antrasis filmas buvo meh, o trečiojo net neįveikėm. Čia parekomenduosiu porą kitų žmonių įrašų:
Užkietėjusio tolkinisto pastebėjimai
Leo Lenox irgi liūdnai linguoja galvą

Įspaudas ant viršelio kampoĮspaudas ant viršelio kampo

Dar vienas niuansas, net dvejojau, ar verta rašyti: seksizmas ir elitizmas. Kai skaičiau vaikystėj, man net mintis neatėjo, kad trūksta moteriškų veikėjų. Tačiau šįkart tai buvo istorija apie 14 vyrų ir jų kilmę ir kaip jie visi yra šaunūs ir drąsūs, nes nu gi kilmingi yra. Ar feminizmas praplovė man smegenis, ar tokie pastebėjimai su gyvenimo patirtimi ateina? :)

Reziume: skaitykit, jei jums metų mažiau, nei 13. Jei metų daugiau, galite ir nusivilti.

Skaitiniai: Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams

cdb_Dvikalbiai_virselis_1400pix_2D_p1Loreta Vilkytė. Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams. Obuolys/ UAB Media Incognito, 2014.

Tikėjausi iš knygos daugiau. Kadangi dar prieš gimstant Varniukui domėjausi dvikalbyste, tai kažkokių naujų praktinių patarimų neradau. Buvo šiek naujo skyriuose apie dvikalbystės naudą ir kas bus, jei vaikas nemokės mano gimtosios kalbos. Ir jei mokytojai mokykloje neigiamai žiūrės į dvikalbystę. Baisu bus. Tai nauda iš knygos tokia, kad ėmiau dar rimčiau žiūrėt į kalbos ugdymą ir dar labiau jaudintis, kad Varniukas lietuviškai labai mažai šneka. Nusipirkau rekomenduotas knygas ir dar truputį. Gal kažkas gausis.

Knyga yra skirta daugiausiai kartu su jau lietuviškai kalbančiais vaikais emigravusiems tėvams. Ir kai abu tėvai – lietuviai. Tokiu atveju viskas paprasta ir neįsivaizduoju, kaip dvikalbystės ugdyme gali kilti (didelių) bėdų. Kitas reikalas, kai šeima – mišri, ir vaikas gimdamas patenka į didžia dalimi vienkalbę aplinką, kaip kad yra mano atveju.

Šiaip tai iš šios knygos sužinojau daugiau ne apie dvikalbystę, o apie labai keistus žmonių požiūrius. Tarsi tie žmonės ir tos situacijos iš paralelinės visatos būtų. Pvz, kažkam atrodo, kad gimtosios kalbos mokėjimas trukdo išmokti antrą kalbą. Arba kad lietuvių kalba apskritai nereikalinga emigracijoje, kam vaikui tas balastas. Arba emigruoja žmonės su paaugliais (!) vaikais į Angliją, ir vaikai nemoka anglų kalbos, jiems dėl to sunku adaptuotis naujoje aplinkoje. Nu kaip taip įmanoma. Anglų kalbą gi turbūt visose mokyklose moko kaip pirmąją užsienio (galbūt tik Klaipėdos krašte likusi vokiečių kaip pirmoji užsienio), visos dainos angliškos, visi filmai angliški, visas internetas angliškas. Suprantu, gali būti sunku priprasti prie vietinio akcento, gali būti sunku pradėti šnekėti ir gėdytis savojo akcento, bet kaip taip visiškai nieko ničnieko nemokėti ir nesuprasti angliškai? Mano mama aktyviai kalbos nevartoja, muzikos neklauso, internetuose nesėdi, tik kartais kokį filmą kine pažiūri ir kažkada seniai kursus lankė, bet kai porąsyk metuose susitinka su mano daniška šeima, puikiai susišneka angliškai. Jos kalba nėra tobula, bet ji susišneka! O tėtis iš viso, 25 metus nei karto negirdėjau jo angliškai šnekant, kai pirmąsyk susitiko su mano uošviais, prabilo kuo puikiausia, taisyklinga anglų kalba. Man net žabtai atvipo. Tai aš neįsivaizduoju, kokie pasiteisinimai tų žmonių, kurie emigruoja į Angliją nemokėdami nei žodžio angliškai. Turbūt tokie patys, kaip tų, kurie Lietuvoj virš 20 metų pragyvena, bet lietuviškai neišmoksta. Bet neįsivaizduoju, kokie jie galėtų būti, nes man tai yra visiškai nesuvokiamas dalykas.

Yra knygoj ir gerų patarimų nesusipratusiems giminaičiams, kaip pvz nekibkit prie vaiko akcento, neprašykit pakalbėt angliškai, netaisyti kiekvieno ne taip pasakyto žodžio, neuždavinėti menkinančių klausimų iš serijos „O tai tu supranti, ką mes tau sakom?“ ir apskritai prie vaiko nesikabinėti. Visi tie geri patarimai išmėtyti po knygą, bet paskutiniuose dviejuose skyriuose gražiai surinkti ir sudėti į sąrašą. Tai jei tingite skaityti viską iš eilės, galite tiesiog perskaityt tą sąrašą. O paskui atsišviest ir pasikabint matomoj vietoj, kad niekam klausimų nekiltų, kokia yra jūsų kalbos politika.

Pabaigai – naudingos nuorodos. Kai kurios iš knygos, kai kurios nuo manęs. Skaitykite/ žiūrėkite ir švieskitės apie ugdymą ir dvikalbystę:
ikimokyklinis.lt – portalas apie ikimokyklinį ugdymą, daug informacijos apie kalbos vystymą.
Dvi kalbos, du protai – jei gerai pamenu, tai buvo pirmasis mano perskaitytas straipsnis apie dvikalbystę.
Kaip neprarasti lietuvių kalbos gyvenant ne Lietuvoje – Austėja Landsbergienė puikiai apibendrina, kaip ugdyti lietuvių kalbą emigracijoje.
The linguistic genius of babies – apie tai, kad vaikai, o ypač kūdikiai yra itin imlūs kalbai. Tad kalbėkitės su savo kūdikiais kuo daugiau! (Su lietuviškais subtitrais).
How language transformed humanity – įdomus pranešimas apie kalbą, bet su išvada, kuriai aš visiškai nepritariu (su lietuviškais subtitrais).
Endangered cultures – apie tai, kaip kalba neatsiejamai susijusi su kultūra ir pasaulio suvokimu (su lietuviškais subtitrais).
Could your language affect your ability to save money – dar vienas pavyzdys apie tai, kaip skirtingos kalbos veikia požiūrį ir pasaulio suvokimą.

P.S. Leidyklai turėtų būti gėda už redagavimo klaidas. Galbūt tas uobolys iš gėdos ir paraudonavęs.

Skaitiniai: „De Unaturlige“ ir „Det frosne tempel“. Humarano trilogijos antroji ir trečioji dalys.

Sascha Christensen. De Unaturlige. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2010.
Sascha Christensen. Det frosne tempel. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2012.

Kad praėjo jau metai nuo knygų perskaitymo, tai galima imtis ir aprašymų. Geriau vėliau, nei niekada, kaisaka.

Taigi: pasiknisus vietiniam maximos analoge radau kitas dvi trilogijos dalis, papigiai. „De Unaturlige“ („Nenatūralieji“) ir „Det frosne tempel“ („Šalčio šventykla“). Pirmoji dalis vadinasi „Den ydmyge amulet“ ir ją aš jau esu aprašiusi čia.

„Nenatūralieji“

Ši trilogijos dalis man patiko labiausiai. Daugiausiai dėl to, kad buvo pristatyta dar viena veikėja, kinų vienuolė, ir pasakojimas pasipildė įvykiais iš jos perspektyvos. Taipogi buvo atskleista, kad pagrindinių veikėjų – Liam’o ir Josephinės – nuotykis tėra daug didesnio paveikslo dalis. Paaugliai apsilanko burtininkų specialiosios policijos rūmuose, susipažįsta su jų griežtąja vadove, būna išsiunčiami pas pirmykštę gentį kažkur į Tibetą, kad išmoktų kitokios – pirmykštės – magijos. Toji gentis šneka visų kalbų kalba ir dėl to paskui pusę nakties skaičiau apie lietuvių kalbą vikipedijoj. Įdomūs straipsniai. Tuomet vaikus išspiria į „nenatūraliosios“ Morgan glėbį. Toliau siužeto atpasakoti nebesinori, bet galiu pasakyt, kad būtent nuo šio momento viskas darosi suvelta, nebežinai, kuo tikėti, bet tuo pačiu ima aiškėti tas didysis paveikslas ir netgi galima nuspėti pabaigą. Knyga prasideda kaip eilinis skaitalas paaugliams, per vidurį prasideda siaubiakas, o galiausiai viskas baigiasi stačiai košmaru ir kraujo upėmis. Tačiau kažkur pakeliui Josephinė įsimyli ir meilės susukta galva daro nesąmones. Tad trečioji knyga yra daugiausiai apie tai – kaip tas nesąmones atitaisyti.

„Šalčio šventykla“

Antrojoje knygoje pristatyta kinė prisijungia prie vaikų ir pasakojimas iš jos perspektyvos baigasi, o gaila. Josephine pamato savo mylimąjį mirusiųjų upėj ir siužetas ima vyniotis tik aplink jos kvailą galvą. Pabaigoje vėl kraujo upės, bet ne tokios baisios, kaip antroj knygoj. Viena baisiausių scenų – Josephinė nusidegina virves (ir rankas), kad ištrūktų iš išprotėjusios burtininkės nelaisvės. Taip vaizdžiai aprašyta, kad, atrodė, užuodžiu svylančios mėsos kvapą, brrr. Taip pat šioje knygoje teko su visam atsisveikinti su Morgan – o gaila, tokia šiek tiek erzinanti, bet labai kieta veikėja buvo. Kinės linija užbaigiama kažkaip labai stereotipiškai. Atseit graudžiai ir pasiaukojančiai, bet manęs nesujaudino. Labiausiai gaila buvo Allano, Josephinės elfo, kad judviejų ryšys nutrūko. Pabaiga nenustebino, tokios ir tikėjausi.

Trilogija su ambicijom, bet nepasakyčiau, kad labai super gera. Bet pakankamai gera. Pagrindinis trūkumas – pasakojimas tik iš Josephine perspektyvos, dėl to atrodo toks biškį plokščias. Įvairių kultūrų atvaizdavimas stereotipiškas, bet vis vien visi atrodo vienodai, pvz pagal vardus tai neitų atskirt, kas prie ko. Josephine užknisanti, bet istorijos pabaigoj pati tai pripažįsta, tai gal ir išaugs kažkas iš jos. Knygos turėtų būt labai įdomios mergaitėms, nes pilnos stiprių moterų, bet neįsivaizduoju, kuo jos galėtų sudominti berniukus. Jie galėtų tapatintis su Liamu, tikrai šauniu veikėju, bet jam puslapių šioje trilogijoje skirta per mažai.

Iš esmės tai visą trilogiją drąsiai galima versti į lietuvių kalbą ir vilioti mergaites į fantastikos pasaulį.

Skaitiniai: Vilko valanda

Andrius Tapinas. Vilko valanda. Alma littera, 2013

Man labai patiko. Krykštavau nuo nepasikeitusių politinių ir kultūrinių realijų ir subtilaus humoro. Įtraukiantis tekstas, istorija, gerai supažindinama su personažais. Pirmieji 2/3 ypač geri, labai knygiški, skaičiau pasimėgaudama. Paskutiniame trečdalyje labai nuskubėta. Gan anksti atspėjau, kas toje istorijoje yra master of puppets – lėlininkas. Nors „atspėjau“ nelabai teisingas žodis, greičiau supratau iš autoriaus duodamų kartais net nelabai subtilių užuominų.

Po veiksmo vietą klaidžiojantis pasakotojo žvilgsnis labai gražiai perteikia atmosferą, bet po penktojo karto imi galvoti, negi nėra kitų būdų scenai nupasakoti. Bet galbūt kaltas mano smalsumas, kai po trečiojo pagalvojimo „kaip gražiai čia parašyta“ dar pagalvojau ir „kaži, kaip jis pasiekia tokio efekto? Aha, štai kaip…“ ir nebepastebėti tokio pasakojimo metodo tapo neįmanoma.

Norėjau daugiau apie Basanavičių ir „jo Lietuvą“. Istoriją žinantiems aišku, o nežinantiems (pvz užsieniečiams) buvo galima papasakoti ir daugiau. Būtų pridėję daugiau jausmingumo jo personažui.

Jausmingumo bene labiausiai ir trūko visoje knygoje. Jei Žilinsko kūryboj (ok ok, skaičiau tik vieną knygą, bet vis tiek) jausmų ir emocijų fontanai be gero prozos grindinio, tai pas Tapiną – atvirkščiai. Buvo ten gerų vidinių monologų ir jausmų pasaulio atskleidimo (dabar ryškiausiai prisimenu Edvardą O’Braitį), bet mano skoniui – nepakankamai. Kad ir apie tą patį Sidabrą – daug rašoma, ką jis veikia, kažkiek – ką galvoja, bet ką jaučia – tik panelei Margaritai, ir tai šykščiom užuominom. Yra du veikėjai, gan išsamiai aprašyti, bet sumaniai, neatskleidžiant iš karto visų kortų, gudriai slepiant didelę paslaptį už merginos garderobo aprašymų. Dar užkliuvo didieji blogiečiai savo absurdiško dydžio orlaivyje – lyg iš kokio B klasės filmo, o ypač agentė Emilija: „seksualioji“, „gražioji“, „kerinti“, lyg kokia niekuom kitu pasigirti negalinti Kardašiknė būtų. Bet juk jei įsirangė į tokį aukštą postą, tai jos galvoje turėjo būti košės, ir asmenybė ne murkiančio kačiuko ar šiaip gražaus daikto šalia įtakingo macho, o vilko avies kailyje ar kokios gyvatės. Būtų tikrai įdomu apie tai paskaityt.

Labai erzino, kad viskas geriečiams pernelyg lengvai gaunasi. Ir ne tik geriečiams. Siaubinga padėtis, tuoj bus perversmas ir Vilnius suliepsnos? Neee, mūsų herojai bus išgelbėti kitų slapčia gerų veikėjų laimingo atsitiktinumo dėka. Tarsi kokio holivudinio filmo scenarijų būčiau skaičius*. Net nustebino paskutinė kova, kur staiga ima ir žūsta vienas veikėjas, buvęs kaip ir vienu iš pagrindinių. Labai pasigesiu to veikėjo sekančiose knygose.

Manau, knygai nepakenktų daugiau feminizmo. Viso labo trys-keturios moteriškos giminės veikėjos, užgožtos visų kitų, taip ir netapusios pagrindinėmis. Kad ir mano jau aprašytas Emilijos pavyzdys.

Pritvojanti pabaiga. Paliečiami mitologiniai, istoriniai klodai. Vėlgi, neįsivaizduoju, ar nežinantys istorijos ir mitologijos būtų taip pat pritvoti.

Sumoj: yra kur tobulėti, bet labai, labai gerai! Ir bravo kalbos redaktoriams, kad neiškastravo gyvo teksto, nepridėjo bereikalingų kabučių ir kursyvų. Tegyvuoja parasoliai! Bet už stimpanką tai norėčiau sprigtą kakton duot.

Laukiu „Maro dienos“, tikiuosi, kad bus dar geriau. Bet Tapinas žada triskart daugiau veiksmo, tai jausmų geriau nesitikėt :)

Mane pačią stebina literatūrinių terminų kiekis šioje recenzijoje. Net nežinau, ar teisingai juos naudoju. Bet išsireikšt tai kažkaip reikia.

 

*Holivudiškumas pats iš savęs nėra blogai, bet knygos turi būti knygiškos, o verčiant jas į filmus, būna toks procesas adaptavimas. Jei adaptuot nereikia, reiškias, kažkas negerai su ta knyga. O kas liečia pop kultūrą, pasicituosiu pati save: „Komiksas gerai :) bet pritariu ir [vardas praleistas], reikia gero kompiuterinio žaidimo, reikia filmo, pnp RPG sistemos, stalo ir kortų žaidimų, action figures ir t.t.. Reikia savo kultūrą ir istoriją kuo labiau populiarinti ir skleisti po pasaulį, kuo įvairiausiais būdais.

Skaitiniai: Little Brother ir Homeland

Cory Doctorow. Little Brother (2008). Homeland (2013).

Kadangi „Homeland“ yra „Little Brother“ (o dievai, kaip myliu aš šitą seną kompą su Ubuntu, galiu rašyti „lietuviškas“ kabutes neįdėdama jokių pastangų, kaip kodų įsidėmėjimas ar kopipastinimas iš tekstų redaktoriaus :)) tęsinys, tai apžvelgsiu knygas kartu.

Abi knygas skaičiau „Kindle“. Nuostabus įrenginys, telpantis į rankinuką, daug nesveriantis, tai galima nuolatos nešiotis kartu ir prie progos skaityt. Taip ir perskaičiau abi knygas vis priebėgom, tai stotelėse, tai važiuodama, tai kol Varniukas miega ir pan. Nuostabus prieinamumas, kai knygos įdomios, norisi kiekvieną akimirką išnaudoti skaitymui.

Taigi – „Mažasis Brolis“ įdomus, įtraukiantis, nepaliekantis ramybėj, kol neperskaitei visko. Ten, kur „KGB vaikai“ sufeilino, „Mažasis Brolis“ tiesiog žibėjo. Atrodė, kad San Franciską tuoj pažinsiu taip pat gerai kaip ir Vilnių, Klaipėdą ar Aalborgą. Atrodė, kad tuoj apie kompiuterinį saugumą žinosiu tiek pat, kaip srities specai. Atrodė, kad veikėjai – visiškai realūs asmenys, kartais erzinantys, kartais keliantys susižavėjimą, ir beveik nei vienas jų poelgis nekėlė klausimų.

Pagrindinis veikėjas – paauglys, maištaujantis prieš vis augantį žmonių stebėjimą vardan saugumo. Ir kai po įvykio, pakeitusio jo ir daugybės kitų gyvenimą, laisvas miestas pasidaro panašus į kalėjimą, jis imasi iniciatyvos sugrąžinti gyvenimą į senas vėžes. Jei „KGB vaikuose“ Viliaus „supergalios“ trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai „Mažajame Brolyje“ Marcus’o žinios ir gebėjimai yra visiškai natūralus dalykas – „Never underestimate the determination of a kid who is time-rich and cash-poor“.

Buvo ir pora dalykų, kurie man pasirodė keisti, kaip kad geriausio draugo pamiršimas. Suprantu, kad tokiomis aplinkybėmis, į kurias Marcus įsipainiojo, galima labai daug ką pamiršti, bet geriausią draugą, kurį pats į tą visą kebeknę įtraukei..? Buvo dar pora neesminių, bet pakankamai menkų, kad jau nevertų paminėjimo.

Svarbiausia, ko moko knyga, kad už laisvę reikia visada kovoti. Jei užmerksi akis, atsipalaiduosi, ją labai greitai iš tavęs atims. Tad būkime budrūs.

Rekomenduoju knygą visiems, kurie domisi kompiuteriais, kurie kompiuteriais nesidomi, kurie skaito komentarus portaluose ir ten pastebi tam tikras tendencijas, visiems, kuriems technologija tapo tokia neatsiejama kasdienybės dalimi, kad nesusimąsto, jog tai bet kada gali pavirsti Didžiojo Brolio įrankiu jiems sekti.

„Homeland“ (viršelio nuotraukos nebus, nes knygą turim tik elektroniniu formatu) yra istorijos tęsinys, ir, kaip pridera geriausioms Holivudo tradicijoms, daug prastesnis už pirmtaką. Viskas prasideda labai įdomiai, įtampa kyla, ir staiga pššššššššššššššššš. Visą knygą Marcus laksto be galvos ir pats tai keletą sykių labai taikliai įvardija gražiu anglišku priežodžiu(?): „When in trouble or in doubt, run in circles, scream and shout“. Ten, kur nėra siužeto, įkišta kažkokia atseit meilės drama. O paskui viskas savaime išsisprendžia – na kam dar kažkokios veikėjų pastangos? Tegu sau laksto be galvos.

Jei mėgaujantis „Mažuoju Broliu“ viena mintis šmėsteldavo tik retkarčiais, tai „Homeland“ ji net trukdydavo skaityti: visas siužetas susuktas taip, kad Daktarauskas galėtų įkišti kuo daugiau raktinių terminų, kuriuos skaitytojas galėtų pasigūglint. Pvz, „persona management software“. Komentarus portaluose jau minėjau, dabar paminėsiu ir netikrus profilius socialiniuose tinkluose.

Kai kurie dalykai palikti kaboti. Turbūt ruošiamas tęsinys. Turbūt skaitysiu, nors ir nepatinka man holivudinės tradicijos.

P.S. Neapsieisiu be dar vieno sulyginimo su „KGB vaikais“. „Mažasis Brolis“ turi saitą visam su knyga susijusiam reikalui: http://craphound.com/littlebrother/

P.P.S. Daug neredaguodama spaudžiu „Publish“, kad įrašas pasirodytų šią svarbią dieną. Nes už laisvę reikia kovoti.

« Older entries