Skaitiniai: Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams

cdb_Dvikalbiai_virselis_1400pix_2D_p1Loreta Vilkytė. Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams. Obuolys/ UAB Media Incognito, 2014.

Tikėjausi iš knygos daugiau. Kadangi dar prieš gimstant Varniukui domėjausi dvikalbyste, tai kažkokių naujų praktinių patarimų neradau. Buvo šiek naujo skyriuose apie dvikalbystės naudą ir kas bus, jei vaikas nemokės mano gimtosios kalbos. Ir jei mokytojai mokykloje neigiamai žiūrės į dvikalbystę. Baisu bus. Tai nauda iš knygos tokia, kad ėmiau dar rimčiau žiūrėt į kalbos ugdymą ir dar labiau jaudintis, kad Varniukas lietuviškai labai mažai šneka. Nusipirkau rekomenduotas knygas ir dar truputį. Gal kažkas gausis.

Knyga yra skirta daugiausiai kartu su jau lietuviškai kalbančiais vaikais emigravusiems tėvams. Ir kai abu tėvai – lietuviai. Tokiu atveju viskas paprasta ir neįsivaizduoju, kaip dvikalbystės ugdyme gali kilti (didelių) bėdų. Kitas reikalas, kai šeima – mišri, ir vaikas gimdamas patenka į didžia dalimi vienkalbę aplinką, kaip kad yra mano atveju.

Šiaip tai iš šios knygos sužinojau daugiau ne apie dvikalbystę, o apie labai keistus žmonių požiūrius. Tarsi tie žmonės ir tos situacijos iš paralelinės visatos būtų. Pvz, kažkam atrodo, kad gimtosios kalbos mokėjimas trukdo išmokti antrą kalbą. Arba kad lietuvių kalba apskritai nereikalinga emigracijoje, kam vaikui tas balastas. Arba emigruoja žmonės su paaugliais (!) vaikais į Angliją, ir vaikai nemoka anglų kalbos, jiems dėl to sunku adaptuotis naujoje aplinkoje. Nu kaip taip įmanoma. Anglų kalbą gi turbūt visose mokyklose moko kaip pirmąją užsienio (galbūt tik Klaipėdos krašte likusi vokiečių kaip pirmoji užsienio), visos dainos angliškos, visi filmai angliški, visas internetas angliškas. Suprantu, gali būti sunku priprasti prie vietinio akcento, gali būti sunku pradėti šnekėti ir gėdytis savojo akcento, bet kaip taip visiškai nieko ničnieko nemokėti ir nesuprasti angliškai? Mano mama aktyviai kalbos nevartoja, muzikos neklauso, internetuose nesėdi, tik kartais kokį filmą kine pažiūri ir kažkada seniai kursus lankė, bet kai porąsyk metuose susitinka su mano daniška šeima, puikiai susišneka angliškai. Jos kalba nėra tobula, bet ji susišneka! O tėtis iš viso, 25 metus nei karto negirdėjau jo angliškai šnekant, kai pirmąsyk susitiko su mano uošviais, prabilo kuo puikiausia, taisyklinga anglų kalba. Man net žabtai atvipo. Tai aš neįsivaizduoju, kokie pasiteisinimai tų žmonių, kurie emigruoja į Angliją nemokėdami nei žodžio angliškai. Turbūt tokie patys, kaip tų, kurie Lietuvoj virš 20 metų pragyvena, bet lietuviškai neišmoksta. Bet neįsivaizduoju, kokie jie galėtų būti, nes man tai yra visiškai nesuvokiamas dalykas.

Yra knygoj ir gerų patarimų nesusipratusiems giminaičiams, kaip pvz nekibkit prie vaiko akcento, neprašykit pakalbėt angliškai, netaisyti kiekvieno ne taip pasakyto žodžio, neuždavinėti menkinančių klausimų iš serijos „O tai tu supranti, ką mes tau sakom?“ ir apskritai prie vaiko nesikabinėti. Visi tie geri patarimai išmėtyti po knygą, bet paskutiniuose dviejuose skyriuose gražiai surinkti ir sudėti į sąrašą. Tai jei tingite skaityti viską iš eilės, galite tiesiog perskaityt tą sąrašą. O paskui atsišviest ir pasikabint matomoj vietoj, kad niekam klausimų nekiltų, kokia yra jūsų kalbos politika.

Pabaigai – naudingos nuorodos. Kai kurios iš knygos, kai kurios nuo manęs. Skaitykite/ žiūrėkite ir švieskitės apie ugdymą ir dvikalbystę:
ikimokyklinis.lt – portalas apie ikimokyklinį ugdymą, daug informacijos apie kalbos vystymą.
Dvi kalbos, du protai – jei gerai pamenu, tai buvo pirmasis mano perskaitytas straipsnis apie dvikalbystę.
Kaip neprarasti lietuvių kalbos gyvenant ne Lietuvoje – Austėja Landsbergienė puikiai apibendrina, kaip ugdyti lietuvių kalbą emigracijoje.
The linguistic genius of babies – apie tai, kad vaikai, o ypač kūdikiai yra itin imlūs kalbai. Tad kalbėkitės su savo kūdikiais kuo daugiau! (Su lietuviškais subtitrais).
How language transformed humanity – įdomus pranešimas apie kalbą, bet su išvada, kuriai aš visiškai nepritariu (su lietuviškais subtitrais).
Endangered cultures – apie tai, kaip kalba neatsiejamai susijusi su kultūra ir pasaulio suvokimu (su lietuviškais subtitrais).
Could your language affect your ability to save money – dar vienas pavyzdys apie tai, kaip skirtingos kalbos veikia požiūrį ir pasaulio suvokimą.

P.S. Leidyklai turėtų būti gėda už redagavimo klaidas. Galbūt tas uobolys iš gėdos ir paraudonavęs.

Reklama

Skaitiniai: apie vaikus ir auklėjimą

Helen Lyng Hansen. Helens bog om børn og opdragelse. Gads Forlag, 2014

Labai gera knyga apie vaikų auklėjimą. Parašyta lengvai skaitomu stiliumi, tačiau išliekanti informatyvi, pateikianti daug pavyzdžių, kaip bendrauti su vaikais, kad tėvai ir vaikai vieni kitus suprastų.

Helen Lyng Hansen yra garsi Danijos sundhedsplejerske (šios profesijos atitikmens net nėra lietuvių kalboje, arba aš prastai ieškojau. Tai medicinos seselė, kurios specializacija – vaikų sveikata tiek fiziniu, tiek psichologiniu požiūriu), išleidusi daug knygų apie vaikus. Savo puslapyje netsundhedsplejerske.dk atsako į tėvų užduodamus klausimus. Kaip Austėja Landsbergienė savo priimamajame, tik daug didesnėmis apimtimis. Veda paskaitas apie vaikų auginimą visoje Danijoje, dalyvauja radijo ir TV laidose, ir apskritai yra autoritetas vaikų auginimo klausimais.

„Apie vaikus ir auklėjimą“ suskirstyta į tokias dalis:
1. Mintys apie auklėjimą
2. Kaip būti gerais tėvais
3. Kaip suteikti vaikui aukštą savivertę
4. Kaip išmokyti vaiką mandagaus elgesio
5. Kaip išmokyti vaiką pasakyti „ne“
6. Kaip šmokyti vaiką klausyti tėvų
7. Kaip palaikyti gerus santykius tarp vaikų

Kai kurie skyriai itin informatyvūs, kai kurie – nelabai, bet sumoj paėmus tai yra vertinga knyga, padedanti apmąstyti, ko nori santykiuose su savo vaikais ir kaip to pasiekti.

Svarbiausia, ką sužinojau iš šios knygos – kad vaikai mokosi mėgdžiodami savo tėvus. Atrodytų, ne naujiena. Bet! Vaikai iš tėvų mokosi, kaip spręsti konfliktus. O konfliktų kasdien būna daugybė. Kai vaikas nenori keltis, kai nenori valgyt, kas paduota, kai daro viską priešingai, nei norėtų tėvai. Ir tuomet, kai vaikai ir tėvai nori skirtingų dalykų, kyla konfliktas. Ir vaikas iš tėvų mokosi, kaip spręsti – ar kalbantis ir ieškant abiems pusėms tinkamo sprendimo, ar smurtaujant, ar menkinant priešininką, paverčiant konfliktą galių kova. Kitaip tariant, tai, kaip tėvai sprendžia iškilusius konfliktus su vaikais, vaikai nukopijuos ir ateityje taip spręs savuosius.

Vaikai reaguoja, kaip reaguoja – šiek tiek žvėriukiškai – nes nemoka ir negali reaguoti kitaip. Tai nulemta nepilnai išsivysčiusių smegenų. Tinkamai reaguodami į vaikų „ožius“ tėvai padeda smegenyse susidaryti tinkamoms jungtims, susijusioms su meile, prieraišumu, pasitikėjimu, aukšta saviverte. Taip pat svarbu visus kilusius jausmus ir emocijas įvardinti žodžiu – tai suteiks galimybę vaikui kitą sykį toje situacijoje elgtis „žmogiškai“, o ne „žvėriukiškai“. Be to, toks kalbėjimasis su vaiku apie jo jausmus ir norus leidžia geriau jį suprasti ir užmegzti tvirtesnį, supratimu ir meile paremtą ryšį.

Vaikai nori būti mylimi ir vertinami tėvų. Todėl geriausia, jei tėvai atkreipia dėmesį į ir skatina tokį elgesį, kokio norėtų iš savo vaiko. Jei vaikas nuolat gaus tik neigiamą dėmesį, t.y. kai padaro ką nors blogai, jis auga nežinodamas, koks elgesys yra pageidaujamas. Negana to, nuolatinė kritika ir priekaištai žemina vaiko savivertę, atima iš jo iniciatyvumą ir požiūrį į tėvus kaip į autoritetą. Taip pat vaikai nori aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, nori jausti, kad yra reikalingi. Todėl labai gera mintis yra patikėti smulkesnius darbus vaikams pagal jų galimybes, kaip kad padengti stalą ar nurinkti nešvarias lėkštes. Ir būtinai padėkoti už pagalbą.

Taip pat yra skirta dėmesio ir bausmėms bei grasinimams. Na, kad tai neveikia ir nėra teisinga vaiko atžvilgiu ir daug labiau prisideda prie vaikų ir tėvų susvetimėjimo, nei tinkamo elgesio. „Jei ožiuosies, negausi filmukų pažiūrėt“ yra visiškai nesuvokiamas vaikui pasakymas, nes 1) jis nemato ryšio tarp tų dviejų dalykų (nes jo ir nėra) ir 2) jis nesupranta, ką reiškia „ožiuotis“ ir dėl ko tėvai pyksta, o ir toks vaiko jausmų įvardinimas rodo, kad tėvai jo nesupranta ir nenori atsižvelgti į jo norus. O grasinantį ir baudžiantį žmogų yra labai sunku gerbti ir mylėti.

Galiausiai – kad tobulų tėvų nėra ir mes visi kartais darome klaidas. Ir tai yra gerai! Jei padarę klaidą tėvai atsiprašo vaiko ir pripažįsta klydę, jie parodo, kad klaidos – tai ne pasaulio pabaiga, kad padaręs klaidą vaikas gali kreiptis į tėvus ir jais pasitikėti.

Nesu labai susipažinus su literatūros tėvams situacija Lietuvoje, bet tokia knyga labai praverstų visiems, kuriuos domina vaikų auklėjimas pagal vaikų teises, o ne su beržine koše. Ypatingai visos nesenos Barnevernet (Norvegijos vaikų teisių tarnybos) isterijos fone :)

Knyga skirta Danijos rinkai, kai kurie sakiniai, išversti į lietuvių kalbą, skambėtų labai keistai ir kai kuriems netgi būtų nepriimtini. Pvz, rašoma, kad smurtą prieš vaikus atskiru įstatymu Danija uždraudė viso labo 1997 metais. Arba rašoma, kad vaikams svarbus ryšys su abiem tėvais, kad kiekvienas tėvų gali vaikui suteikti kažką skirtingo, ir tai galioja ir vienalyčiams tėvams. Tai aš galvoju, kiek metų turi praeiti, kad tokios mintys būtų sutinkamos ir lietuvių kalba išleistose knygose tėvams.