Trumpa, greita, įspūdį paliekanti knyga. Suklausiau per porą vakarų, sėdėdama šalia sūnaus, kol jis užmigs. Nors nežinau, ar nebūčiau jos numetusi per vidurį, jei būčiau skaičiusi, o ne klausiusi…
Imponuoja Muratos gebėjimas aprašyti scenas pasitelkiant visus pojūčius. Knyga prasideda tokia pojūčių jūra, kad, regis, pati atsidūriau kombinyje. Pabaigoje vėlgi, pojūčių cunamis, net užsinori rankas nusiplauti… Proza taip pat lengva ir lakoniška, neužstringanti aprašinėjimuose, tad knygą lengvai galima praryti vienu ypu, neužspringstant. Išskyrus vieną detalę.
Skaityti toliau: Nenormali Japonijoje: Kombinio moteris
Atžalėlės 