Turiu labai gerą atsiminimą, susijusį su šia knyga. Atostogavome Anglijoje, užėjome į labdarinę parduotuvę (jie rinko paramą išgelbėtiems “agresyviems“ šunims), ir ten kaip tik buvo kampas su lentyna, pilna įvairiausių knygų papigiai. Pamačiau Jane Eyre, pagalvojau, kad gi čia klasika, daug gerų žodžių girdėjau, imu. Prie kasos pora angliškų močiučių už manęs pastebėjo knygą: “Oh! Jane Eyre! It is such a good book, you’ll enjoy it very much, I am sure!“ :D
Pirmiausiai skaičiau popierinę, tai labai norėjosi padidinti šriftą, įsijungti apšvietimą ir prisilietimu iššaukti žodyną. Virš pusės perskaičius susipratau, kad knyga juk labai sena, ir turėtų būti pas Project Guttenberg. Ir tikrai. Labai palengvino skaitymą. Šiaip rekomenduočiau skaityti lietuvišką, turėtų lengviau ir maloniau skaitytis.
Knyga pristatoma kaip klasikinis meilės romanas. Na, nėra tos romantikos taip daug. Tačiau tai tikrai klasikinis romanas, ta tikrąja prasme – kad pasakojamas ne kažkoks vienas įvykis, o gyvenimo (ar reikšmingos jo dalies) istorija.
Ta romantika, kuri ten buvo, man labai patiko. Net nustebau. Norėjau, kad daugiau to būtų. Yra du veikėjai, kurie myli vienas kitą, bet tą vienas nuo kito slepia, nes yra įsitikinę, kad kitas neatsakys tuo pačiu – o dar trukdo luomų skirtumas, ir ne tik tai…
“Return to the drawing-room: you are deserting too early.”
Jane Eyre, ch. XVII
“I am tired, sir.”
He looked at me for a minute.
“And a little depressed,” he said. “What about? Tell me.”
“Nothing—nothing, sir. I am not depressed.”
“But I affirm that you are: so much depressed that a few more words would bring tears to your eyes—indeed, they are there now, shining and swimming; and a bead has slipped from the lash and fallen on to the flag. If I had time, and was not in mortal dread of some prating prig of a servant passing, I would know what all this means. Well, to-night I excuse you; but understand that so long as my visitors stay, I expect you to appear in the drawing-room every evening; it is my wish; don’t neglect it. Now go, and send Sophie for Adèle. Good-night, my—” He stopped, bit his lip, and abruptly left me.
Girdėjau, kad Jane Austen yra nepralenkiama meilės romanų rašytoja, ir jos kūrinių taip pat gausiai galima rasti pas Project Guttenberg. Tai tikrai skaitysiu, kai norėsis miailės :)
Labai juokino tuo metu buvusi populiari teorija, kad veide galima išskaityti asmens būdo bruožus. Šios teorijos ir šiandien yra reliktai, pavyzdžiui, “valingas smakras“ ar “intelektą demonstruojanti aukšta kakta“. Tačiau jie naudojami daugiau kaip klišės, norint apibūdinti kokį nors veikėją, ar teigiamai aprašyti kokį nors asmenį. Dažniausiai vis dėl to – apibūdinant gyvenimo paliktas žymes (raukšlės akių kampučiuose – juoko žymė, raukšlės tarp antakių – pykčio, kaktoje – rūpesčio). O čia gi, nors griūk iš juoko! “Leisk man perskaityti tavo veidą, kad žinočiau, ar kalbi rimtai, ar nemeluoji man!“ ir tada parklupdo mėnesienoje ant kelių ir kelias minutes vardina kiekvienos veido dalies vaizdą, ir ką tai galėtų reikšti, tuo tarpu klupintysis šaukia “Nagi, greičiau! Pasakyk, kad sutinki! Nekankink manęs!“ – “Nekalbėk, nejudink savo veido, netrukdyk man jo skaityti!“ cha cha cha…
Mrs. Dent here bent over to the pious lady and whispered something in her ear; I suppose, from the answer elicited, it was a reminder that one of the anathematised race was present.
Jane Eyre, ch. XVII
“Tant pis!” said her Ladyship, “I hope it may do her good!” Then, in a lower tone, but still loud enough for me to hear, “I noticed her; I am a judge of physiognomy, and in hers I see all the faults of her class.”
Knyga išleista prieš elektros atradimą (1847 metais!), ir tas jaučiasi. Staiga jie visi viską daro žvakių šviesoje ir netgi džiaugiasi, kad o, kaip šviesu, kai ir žibalinė lempa, ir žvakė dega! Ir net skaito ir rašo prie žvakių šviesos, kas yra neįtikėtina (man popierinę knygą prie nelabai stiprios lempos sunku buvo skaityti, iš esmės tik dienos šviesoje galėjau skaityti, kitaip akys labai vargo). Ir kaip jie didelėmis grupėmis žmonių gyveno, kad būtų viskuo pasirūpinta: ir namai sutvarkyti, ir rūbai pasiūti, ir valgis pagamintas, ir gyvuliai sužiūrėti. Ir visi už darbą gaudavo algą ir netgi pensiją, kai jau nebegalėdavo dirbti – nors ir iš aukšto žiūrėjo aukštuomenė į žmones, darančius jų gyvenimus apskritai įmanomus.
Hiring a mistress is the next worse thing to buying a slave: both are often by nature, and always by position, inferior: and to live familiarly with inferiors is degrading.
Jane Eyre, ch. XXVII
“Draugiškas gyvenimas su už save žemesniais žemina“, tik aišku, pamirštant, kad jie žemesni, nes į tokią padėtį pastatyti tų pačių “aukščiau“ stovinčių.
Iš tiesų šis romanas netgi įdomesnis kaip istorijos ir socialinių normų liudytojas, nei kaip romantinis pasakojimas. “Romantinis“ čia labiau tiktų kaip romantizmo epochos apibūdinimas, nei reiškiantis “apie meilę“. Dabar galvoju, kad knygos anotacija, sakydama “One of the greatest romantic heroines“ turėjo minty būtent romantizmo epochą, o ne romantiką kaip literatūros žanrą.
Pati knyga man pasirodė lyg gabaliukai labai įdomaus pasakojimo, sujungti gabaliukais nelabai įdomaus pasakojimo. Skaityti tikrai verta – vis dėl to ne veltui klasika. Bet jei tikitės romantinės istorijos su daugybe jausmų ir išdavysčių – tikriausiai nusivilsit. Jei norisi tiesiog sąlyginai lėto pasakojimo, apie gyvenimą Anglijoje devynioliktojo amžiaus viduryje – tai yra kaip tik tai. Jei norisi tvirtos pagrindinės veikėjos, priimančios sunkius sprendimus, vedamos moralinio kompaso – taip, taip, taip.
The more solitary, the more friendless, the more unsustained I am, the more I will respect myself. I will keep the law given by God; sanctioned by man. I will hold to the principles received by me when I was sane, and not mad—as I am now. Laws and principles are not for the times when there is no temptation: they are for such moments as this, when body and soul rise in mutiny against their rigour; stringent are they; inviolate they shall be. If at my individual convenience I might break them, what would be their worth?
Jane Eyre, ch. XXVII
Brontë šeima susidėjo iš trijų seserų (dar dvi mirė vaikystėje nuo tuberkuliozės, kurią pasigavo internatinėje mokykloje) ir brolio, visi buvo rašytojai. Emily sukūrė “Wuthering Hights“ (yra išleista lietuviškai, “Vėtrų kalno“ pavadinimu), Anne – “Agnes Grey“, Branwell rašė eilėraščius. Visi jie mirė jauni, sulaukę vos 29-31 metų. Charlotte išgyveno ilgiausiai. Ji mirė 38-erių, nuo nėštumo komplikacijų. Galima tik pasvajoti, kiek dar knygų ši šeima galėjo parašyti, jei ne ankstyvos mirtys.
Apie Brontë šeimą ir jų kūrybą yra daug straipsnių Literary Hub svetainėje.
PAVOJAUS ZONA – DABAR BUS SPOILERIAI!
Aš detaliai nagrinėsiu siužetinius posūkius ir iššaukiamas emocines reakcijas, tad, jei neskaitėt knygos ar nežiūrėjot vienos iš daugybės ekranizacijų, tačiau norėtumėt – metas apsigręžti.
Jane Eyre – našlaitė, gyvenanti pas tetą kur jos visi nekenčia. Vieną sykį neapsikentusi pusbrolio patyčių ir smūgių ji trenkia jam atgal, dėl ko ją uždaro nenaudojamame kambaryje, kuriame mirė jos kraujo giminė – dėdė. Užėjus tamsai ji labai išsigąsta, nes jai pasirodo, kad mato vaiduoklį, prašosi išleidžiama, bet teta nesutinka. Džeinė iš baimės praranda sąmonę, ją slaugantis vaistininkas išsiklausinėja ir pasiūlo gyventi mergaičių mokykloje-internate. Džeinė sutinka – kad būti kuo toliau nuo ją engiančių giminaičių. Teta irgi sutinka, kad tik atsikratytų šios nekenčiamos mergaitės.
Gyvenimas Gateshead dvare pasižymi didžiuliu neteisybės jausmu. Tetos vaikams leidžiama viskas, ypač pusbroliui, skriaudžiančiam gyvūnėlius, ir niekas nieko jam nesako, net kai jis paskutiniais žodžiais plūsta savo mamą. Tačiau Džeinei, kad ir ką bedarytų, kad ir kaip besistengtų, nuolat kliūna priekaištai ir bausmės – sakytum, vien už tai, kad yra.
Šioji pradžia, nors ir niūri, man patiko. Iš karto pajaučiau simpatiją Džeinei ir iš visos širdies ėmiau tikėtis, kad gyvenimas palikus tetos namus bus geresnis. Tai tikrai sutampa su rašymo patarimu, kad užuojautos jausmas padeda skaitytojui suprasti, kas yra pagrindinis pasakojimo veikėjas ir sirgti už jį.
Gyvenimo pas tetą etapas užbaigiamas vilties žiburėliu: Džeinė keliaus į mokyklą, kur prasidės kitas gyvenimas. Tiesa, šį žiburėlį temdo tetos neapykantos žodžiai: ji internato direktoriui pasako, kad Džeinė – labai blogas vaikas, kuris nuolat meluoja, ir todėl ją turėtų nuolat disciplinuoti. Taigi Džeinei keliaujant į savo naująjį gyvenimą, skaitytojas neramia širdimi svarsto: ar jai pasiseks? Ar tetos pikti žodžiai nukreips visus naujus žmones jos naujojoje aplinkoje prieš ją, ir bus dar blogiau?
Well might I dread, well might I dislike Mrs. Reed; for it was her nature to wound me cruelly; never was I happy in her presence; however carefully I obeyed, however strenuously I strove to please her, my efforts were still repulsed and repaid by such sentences as the above. Now, uttered before a stranger, the accusation cut me to the heart; I dimly perceived that she was already obliterating hope from the new phase of existence which she destined me to enter; I felt, though I could not have expressed the feeling, that she was sowing aversion and unkindness along my future path; I saw myself transformed under Mr. Brocklehurst’s eye into an artful, noxious child, and what could I do to remedy the injury?
Jane Eyre, ch. IV
Dabar susimąsčiau, kad taigi pirmoji Hario Poterio knyga prasideda visiškai taip pat: našlaitis gyvena pas tetą, kur jį visi engia, o pusbrolis gali daryti ką nori ir jį visi garbina. Tuomet jis keliauja į internatinę mokyklą, bet vilties žiburėlį temdo susitikimas su Draku Malfojumi – ar tikrai toje mokykloje bus geriau nei pas tetą? Čia galima prisiminti dar vieną rašymo patarimą, kad galima tiesiog pasiimti mėgstamą knygą ar filmą, nusirašyti “story beats“ – istorijos ritmą/eigą, tik pakeisti pagal save veikėjus ir pasaulį – ir turėsi savo istoriją, kuri taip pat lengvai eina, sukelia tas pačias emocijas tose pačiose vietose, tačiau tai bus tavo istorija :) (aš taip nebandžiau, bet jei JKR gali, tai gali ir paprasti mirtingieji).
Gyvenimo mergaičių mokykloje etapas man turbūt patiko labiausiai. Džeinė Eir čia suranda draugių ir užtarėjų, mokyklos savininkas bando kišti pagalius į ratus, bet nieko nepasiekia – jis yra nekenčiamas visų, taigi jo žodžiai nieko nereiškia. Nuostabi scena, kur atėjęs patikrinti tvarkos pyksta, kad kažkuri mergaitė susipynė kasą, o kitos plaukai garbanoti, dzin, kad natūraliai. Jokių grožių, jokios tuštybės, turite būti tylios ir nuolankios kaip pelės, nes tokios turi būti moterys! Tuo tarpu pats pasipuošęs kostiumu iš prabangios medžiagos, žmona ir dukros raitytom šukuosenom ir madingom suknelėm.
“Madam,” he pursued, “I have a Master to serve whose kingdom is not of this world: my mission is to mortify in these girls the lusts of the flesh; to teach them to clothe themselves with shame-facedness and sobriety, not with braided hair and costly apparel; and each of the young persons before us has a string of hair twisted in plaits which vanity itself might have woven; these, I repeat, must be cut off; think of the time wasted, of—”
Jane Eyre, ch. VII
Mr. Brocklehurst was here interrupted: three other visitors, ladies, now entered the room. They ought to have come a little sooner to have heard his lecture on dress, for they were splendidly attired in velvet, silk, and furs. The two younger of the trio (fine girls of sixteen and seventeen) had grey beaver hats, then in fashion, shaded with ostrich plumes, and from under the brim of this graceful head-dress fell a profusion of light tresses, elaborately curled; the elder lady was enveloped in a costly velvet shawl, trimmed with ermine, and she wore a false front of French curls.
Būčiau mielai skaičiusi visą knygą apie gyvenimą mergaičių mokykloje, gebėjimą mažuose kasdieniuose dalykuose ir kitų mergaičių draugijoje rasti džiaugsmą, tylų pasipriešinimą pikčiurnai direktoriui. Toks “Candy, Candy“ jausmas buvo. Bet vis dėl to ilgai neužtruko – po vieno liūdno išsiskyrimo, išspaudusio ašaras, paskui kito, Džeinė nusprendžia pati palikti mokyklą.
Ir čia prasideda knygos “mėsa“. Džeinė įsidarbina guvernante Thornfield Hall’e, netrukus susipažįsta su dvaro savininku ponu Ročesteriu. Iš pradžių jis pasirodo jai šiurkštus ir atšiaurus, tačiau jis kasdien kviečiasi ją pasikalbėti. Ir po kurio laiko Džeinė pajunta, kad jis jai ėmė labai patikti.
And was Mr. Rochester now ugly in my eyes? No, reader: gratitude, and many associations, all pleasurable and genial, made his face the object I best liked to see; his presence in a room was more cheering than the brightest fire.
Jane Eyre, ch. XV
Čia gi neapleido jausmas, kad skaitau “Gražuolę ir pabaisą“, sukryžmintą su “Pelene“. Šioje vietoje galima prisiminti tai, kad istorijų archetipų yra vos keletas, o rašytojai ima tas pačias istorijas ir perpasakoja jas vis iš truputį kito kampo. (Hm, atrodo, pamelavau truputį aukščiau – rašiau gi istoriją, remdamasi “Pelene“. Tik numečiau.)
Šioji santykių pradžia, kur skaitytojui akivaizdu, kas vyksta, o veikėjai niekaip negali priimti savo pačių jausmų, ir netiki, kad kitas jaučia tą patį – nuostabi. Skaičiau išsišiepus iki ausų. Net pagalvojau, kad noriu daugiau tokios romantikos (šiaip jau romantikos nekenčiu. Jei nori sugadinti knygą – įdėk į ją romantikos). Ypač sužavėjo scena, kur ponas Ročesteris persirengė čigone ir atėjo reikalaudamas, kad visos merginos ateitų pas jį išsiburti. Apie jį besisukinėjančioms aukštuomenės panelėms, norinčioms jo pinigų, pribūrė, kad tegu nieko nesitiki. O Džeinę mėgino iškvosti, ar ji jam jaučia ką nors, bet Džeinė – ne iš kelmo spirta, nieko nesakė, nes ne jokių čigonių reikalas, ar guvernantė jaučia ką nors savo ponui, ar ne. Tad Ročesteriui nieko neliko, kaip tik užuominomis sakyti, kad laimė guli čia pat, Džeinei tereikia ištiesti ranką ir ją paiimti. Tačiau kai galiausiai Džeinė atpažįsta, kad toji čigonė visai ne čigonė, ji išmeta kątik išgirstus žodžius sau iš galvos – pernelyg neįtikėtina jai atrodo, kad ją, našlaitę ir negražią, galėtų pamilti turtingas, žavingas dvarininkas.
Bet sumoj ponas Ročesteris man nepatiko. Jis buvo tikrai žiaurus Džeinei – vertė būti kartu su juo “kompanijoj“, kur aukštuomenė į šuns dienas dėjo savo tarnus, o jis pats ją ignoravo. Paskui ruošėsi vestuvėms ir vaizdavo, kad ves gražuolę Blančę, vėlgi vien tam, kad “sukeltų pavydą“, nors taip tik daužė Džeinei širdį. Kai galiausiai atskleidė kortas, tai vėlgi – “visos moterys kvailos arba barakudos, tik tu vienintelė mane supranti“ – nuo tokių vyrų reikia BĖGTI. O dar tas neklausymas jo, ką Džeinė sako, kokią valią reiškia, kaip bando ją nusipirkti papuošalais, brangiais apdarais ir visaip nužmogina, tai keldamas ant pjedestalo ir vadindamas angele, tai pykdamas ir vadindamas laume. Jei žmogus sako, kad be tavęs nebus laimingas – tai nuo jo reikia bėgti.
He continued to send for me punctually the moment the clock struck seven; though when I appeared before him now, he had no such honeyed terms as “love” and “darling” on his lips: the best words at my service were “provoking puppet,” “malicious elf,” “sprite,” “changeling,” &c. For caresses, too, I now got grimaces; for a pressure of the hand, a pinch on the arm; for a kiss on the cheek, a severe tweak of the ear. It was all right: at present I decidedly preferred these fierce favours to anything more tender.
Jane Eyre, ch. XXIV
O visa tai vainikuoja jų vestuvių diena. Jei dar nežinote, koks yra didysis šios knygos lūžis, tai labai rekomenduoju čia apsigręžti ir toliau nebeskaityti :) (tai buvo atskleista ant knygos galinio viršelio ir aš pykau, oi pykau, kad negalėjau to šoko patirti, nes jau žinojau)
Vestuvių dieną paaiškėja, kad Ročesteris jau yra vedęs, taigi ruošėsi įtraukti Džeinę į daugpatystės nuodėmę, tą tiesiog nuslėpęs. Jo tikroji žmona – išprotėjusi ir uždaryta kamurkėje palėpėje. Tiesai išaiškėjus, Ročesteris nenusileidžia ir vis vien reikalauja, kad Džeinė keliautų su juo į pietus ir jiedu gyventų lyg vyras ir žmona, dar pakeliui pamanipuliuodamas “pagalvok, kaip aš be tavęs kentėsiu!“ Pagalvok, gerbiamasai, kaip kentės Džeinė, gyvendama nuodėmėj. Net ir šiais laikais šnairuojama į socialinių normų nesilaikymą, o tuo laiku tai būtų Džeinei socialinė savižudybė. Džeinei vis dėl to jos moralinis stuburas yra svarbesnis, nei jos asmeninė laimė, ir ji paryčiais pabėga.
Likimas ją nuveda tolyn į šiaurę. Ten ji sutinka – dar vienas lūžis! Šio nežinojau, tad buvo labai jaudinanti scena kartu su Džeine išsiaiškinti, kad ją priglaudusi šeima – jos kraujo giminės. Tačiau laimė ir idilė ilgai netrunka, nes pusbrolis St. Džonas, įtikėjęs savo misija pasaulyje, bando palenkti Džeinę savo valiai ir priversti ją už jo ištekėti. Jei Ročesteris man atrodė kuoktelėjęs ir pavojingas, tai St. Džonas jį gerokai pralenkė. Nuoširdžiai jaudinausi dėl Džeinės gerbūvio ir dvasinės sveikatos. Tad buvo palengvėjimas, kai, prašydama kad Dievas duotų ženklą, jog ji tikrai turinti ištekėti už savo pusbrolio, ji išgirsta Ročesterio balsą, šaukiantį ją. (Jei jau rinktis tarp vilko ir meškos, tai, matyt, vilkas geriau…)
“No,” said he; “it is a long-cherished scheme, and the only one which can secure my great end: but I shall urge you no further at present. To-morrow, I leave home for Cambridge: I have many friends there to whom I should wish to say farewell. I shall be absent a fortnight—take that space of time to consider my offer: and do not forget that if you reject it, it is not me you deny, but God. Through my means, He opens to you a noble career; as my wife only can you enter upon it. Refuse to be my wife, and you limit yourself for ever to a track of selfish ease and barren obscurity. Tremble lest in that case you should be numbered with those who have denied the faith, and are worse than infidels!”
Jane Eyre, ch. XXXIV
“Jei nepaklusi man, tai nepaklusi Dievui! Jei turėsi savo norus ir savo ateitį, tai degsi pragare! Tu turi būti įrankis man, kurį galiu naudoti kaip tinkamas!“ brrrrrr…
Grįžusi atgal į Thornfieldo dvarą, randa jį sudegusį. Iš smuklininko išgirsta, kad gaisrą sukėlė išprotėjusi žmona, kuri paskui nusižudė nušokdama nuo dvaro stogo. Ročesteris, siekdamas išgelbėti visus tarnus ir pačią žmoną, nespėjo laiku iš jo pabėgti – prarado ranką ir regėjimą. Ir viskas per tą beširdę guvernantę, kad ji kur nuskęstų! Džeinė išsiaiškina, kad jos ponas gyvena trobelėje vidury miškų, ir lekia jo aplankyti.
Ją pasitinka liūdnas vaizdas. Judviejų susitikimas verčia išspausti ašarą. Galiūno Ročesterio nebėra – yra bejėgis Edvardas. Jis pilnas dėkingumo priima Džeinę, bet nesitiki, kad ji norės už jo ištekėti, dabar kad jis likęs neįgaliu. Džeinė jį truputį paerzina, pakankina pasakojimais apie savo gražųjį pusbrolį, bet tik tam, kad Edvardo melancholiją išvaikyti.
Ir tuomet jie susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno, nepaisydami, kad St. Džonas labai juos smerkė už pasidavimą kūniškiesiems malonumams.
Pabaiga man pasirodė nuskubėta. Norėjau ilgesnio Ročesterio priešgyniavimo, kad jis dabar jau visiškai į vyrus nebetinkamas, ilgesnio Džeinės darbo, kad įtinkintų jį, jog jį myli ir tokį.
Nemažai kas kritikuoja pabaigą, ir suprantu, kodėl. Ankstesnis Edvardo elgesys siaubingas, ir moderni skaitytoja neatleistų jam už tai, kad jis melavo Džeinei. Tuo labiau, kad Džeinė tapo pasiturinčia moterimi, ir jai nebereikia šlietis prie jokio vyro, kad galėtų saugiai gyventi. Vis dėl to pabaiga savotiškai graži. Džeinė grįžo pas savo mylimąjį ir rado jį nublokštą žemyn, atstumtą, sugniuždytą. Iš vilko liko trikojis šuniukas. Staiga jų pozicijos pasidarė lygios, o Džeinė norėjo ištekėti tik jei būtų lygi santuokoje. Šitaip Džeinė rodo puikų pavyzdį, ir aš jai pilnai pritariu – santuokoje turi būti lygybė, nei vienas neturi jaustis kažką skolingas kitai pusei.
Atžalėlės 