Ilga priešistorė:
“Locus“ pamačiau, kad neseniai išėjo dar viena Enderio serijos knyga – jau šeštoji. Ir ji turėjo užbaigti ne tik “Enderio“ seriją, bet ir paraleliai vykstančią “Shadow“ seriją, kurios iš pradžių neplanavau skaityti. Taip iš “man liko dvi šios serijos knygos“ pasidarė “man liko dvi šios serijos knygos, penkios knygos iš “Shadow“ serijos, na ir kad jau ėmiausi šio ilgo epo, tai galiu ir apsakymus į tarpus tarp knygų perskaityti“. Ir, kad dar labiau sau viską sujaukčiau, nusprendžiau skaityti vidinės pasaulio chronologijos tvarka.
Spoiler alert: tai buvo klaida.
Anti-Clickbait: ties šiomis knygomis dar to nesimatė, pasimatė vėliau.
A War of Gifts
Apsakymas (apysaka?) apie vaikį Zeck Morgan, augantį uždaroj religinėj sektoj, kurį paima mokytis karo meno į Battle School (Kovos mokyklą). Mokykla – sekuliari, religinės šventės ir papročiai draudžiami. Bet apie Kalėdas, vienas olandų vaikas įdeda kažką į batą kitam olandų vaikui, Zekas (cha cha) užpavydi, kad o kodėl jiems galima, o man ne, ir eina paskųsti vyresniesiems. Ir tuomet prasideda karas – vieni dovanoja dovanas, o kiti gaudo dovanas dovanojančius, ir visi vienodai nekenčia Zeko.
Iš vienos pusės – smagus skaitalas, iš kitos – jau ėmė nusibosti. Jei vaikas, tai būtinai genijus ne pagal amžių, būtinai iš smarkiai religingos šeimos, ir būtinai kenčiantis nuo didesnės ar mažesnės nepriežiūros. Šįkart tėvas dar ir smurtavo, o mama aukojosi, ir pasijuto toks aukštintantis požiūris į tą Mamos Kančią ir Pasiaukojimą bei Ištikimybę Tikėjimui.
Her forehead frowned, though her lips kept their smile. Her lips always smiled when she knew anyone was looking. It was her duty as the minister’s wife to show that the pure Christian life made one happy.
Orson Scott Card, “A War of Gifts“
Kai kritikuojamas Orson Scott Card, tai dažniausiai jam kliūna už tai, kad yra mormonas, ir kad labai skleidžia savo visokias negeras pažiūras. Bet man iki šio kūrinio neužkliuvo. Religijos buvo ir kitose Enderio serijos knygose, ir ji netrukdė. Nesu tikinti (nors auginta katalikiškai), bet įdomu, kaip religija ir tikėjimas įtakoja moralinį kompasą, kaip veiksmus pateisina herojai. O čia kažkaip pasijuto – matyt, dėl to, kad šįkart religijos taikiniu tapo smurtą dėl vaikų kenčianti moteris, ir tas kentėjimo aukštinimas yra priešingas mano moraliniams įsitikinams.
Na, o apsakymo (apysakos?) konfliktas išsprendžiamas… pasimušant. Okei, tai berniukai, okei, čia kovos mokykla kur jie kiekvieną mielą dieną mokosi muštis, bet man ne prie širdies tas požiūris, kad konfliktus geriausia spręsti snukiadaužio būdu. Na, gerai, jie dar ir pora žodžių persimetė, bet vis vien – jei ne muštynės, tai ir žodžių nebūtų.
Kūrinio geriausia dalis visgi visuotinis vaikų maištas prieš taisykles ir siekis dalintis gėriu, kai tai draudžiama.
Ar verta pirkti ir skaityti? Tikriausiai nelabai, nebent norisi kokio nors kalėdinio snukiamušio, arba jei Battle School laikote geriausia Enderio visatos detale.
Ender’s Shadow
Ši knyga – kreivu veidrodžiu daryta “Ender’s Game“ kopija. Šįkart sekame Enderio artimiausio draugo Bean’o gyvenimą.
Knyga prasideda brutaliais vaizdais iš Roterdamo. Siautėja benamių vaikų gaujos, kovoja dėl išgyvenimo, ir galioja miesto džiunglių taisyklės: kas stipresnis, to ir maistas. Ketverių metukų Bean stebi gaujų karus ir galiausiai randa gaują, vedamą mergaitės Poke, prie kurios galėtų prisijungti. Taip pat pasiūlo jiems strategiją, kaip jie lengviau galėtų išgyventi gatvėje. Planas pavyksta, prie gaujos prisijungia šlubis dičkis Achilas, ir pagaliau vaikai gali valgyti iki soties.
Žinoma, geras gyvenimas ilgai netrunka, Bean’ui tenka pamatyti žmogžudystę ir pačiam slėptis nuo mirties. Čia jį išgelbsti Sesuo Karlota ir Kovos mokykla (Battle School). Nuo šios vietos – tas pats “Ender’s Game“, tik iš kito veikėjo perspektyvos. Kartkartėm ši perspektyva suteikė šiek tiek pilnesnį Kovos mokyklos vaizdą, bet daugumoj buvo tiesiog tų pačių įvykių atpasakojimas su šiek tiek kitokiu požiūriu į juos.
Kas patiko:
Roterdamas. Miestas ant moralinio kolapso ribos. Žiaurus vaizdas. Bet kažkuo ir labai įtikinamas. Galėjo autorius dar labiau pasistengti, bet tuomet jau gautųsi siaubiakas.
At first when he watched the way kids did things on the street, the way they were stealing from each other, at each other’s throats, in each other’s pockets, selling every part of themselves that they could sell, he saw how things could be better if somebody had any brains, but he didn’t trust his own insight.
Orson Scott Card “Ender’s Shadow“, ch. 1 Poke
Sesuo Karlota. Labai faina veikėja. Krikščionybės koncentratas, ir kai tai eina iš veikėjos lūpų – mielai priimu. Žavėjo jos tvirti įsitikinimai ir ryžtas daryti tai, ką reikia, nežiūrint to, kaip būtų sunku.
“I know all I need to know for now,” said Sister Carlotta. “Enough to know that this child truly is a miracle, raised up by God for some great purpose.”
“I’m not Catholic,” said the inspector.
“God loves you all the same,” said Sister Carlotta cheerfully.
Orson Scott Card “Ender’s Shadow“, ch. 4 Memories
Genų modifikacija. Ji ne taip veikia, bet galėjau išjungti skeptiškumą ir susitelkti į etinius klausimus. Kas, jei galėtume modifikuoti žmonių genus? Ar tokius modifikuotus žmones dar galėtume vadinti žmonėmis, ar jau ne?
Achilas. Tai bent psichopato portretas. Buvo žiauriai nemalonu tai skaityti, bet geras priminimas apie tai, kaip psichopatai mąsto ir ką jie gali padaryti vien dėl to, kad jiems pasirodė, kad kažkas juos biškutučiuką nuskriaudė.
Kas nepatiko:
Roterdamas. Kai galioja dviejų vaikų įstatymas – benamių vaikų gaujos, rimtai? Ir nemanau, kad tam buvo koks nors paaškinimas. Bent jau toks, kokį aš prisiminčiau. Reik vėl knygą atsiversti…
she could surely find a place for him in some good school in one of the cities of the Netherlands—pardon, the International Territory—that was not completely overwhelmed by the desperate poverty of refugees.
Orson Scott Card “Ender’s Shadow“, ch. 2 Kitchen
Ak štai kas, pabėgėliai kalti dėl gatvėse badaujančių vaikų. Nežinau nežinau… Valstybės nenori priimti pabėgėlių, nes tam reikia resursų, o resursai yra baigtiniai ir tam, kad galėtum duoti pabėgėliams, tektų atimti iš savų – ir tai veda į konfliktą, nes kad ir kaip darytum, kažkas jausis nuskriaustas ir apvogtas. Ukrainiečiams štai žmonės aukoja kiek gali patys, nieko neverčiami, ir vis vien atsiranda pikčiurnų, besipiktinančių, kad ko čia viskas jiems, o ne mums, mums gi irgi trūksta. Ir vis tiek nemanau, kad visų pabėgėlių priėmimas ir iš to sekantis skurdas vestų prie benamių vaikų. Čia tas “viskas per pabėgėlius“ yra arba labai nekūrybingas problemų šaltinis, arba OSC biškį paskleidė savo pažiūras.
Religija. Sesuo Karlota man patiko, o štai religijos pliūpsniai iš visokiausių aukšto rango biurokratų ir kariuomenės galvų – ne.
Užsiciklinimas žmogžudystėmis. Psichopatui – tinka, gatvės gyventojams – tinka, bet kai tai tėra mažamečiai vaikai, o ypač kai tai yra mažamečiai vaikai mokykloje su suaugusių priežiūra ir technologiniu sekimu, kažkaip ima rodytis lyg autoriaus fantazijos trūkumas. “Ko čia tie vaikai galėtų su pagrindu bijoti? A, kad juos kitas vaikas nužudys!“. Suaugę suuodžia, kad kvepia žmogžudystėmis? “A, nu tai gerai čia, tebūnie testas mūsų kosmoso kadetams, kaip jie tvarkosi su psichopatų keliamomis grėsmėmis!“:
“Graff doesn’t play bureaucratic games. He doesn’t give a damn about you and me. If he laid a trap, it’s for Bean.”
“Well that’s my point!”
“I understand your point. But Achilles stays.”
“Why?”
“Achilles’ tests show him to be of a remarkably even temperament. He is no Bonzo Madrid. Therefore Bean is in no physical danger. The stress seems to be psychological. A test of character. And that is precisely the area where we have the very least data about Bean, given his refusal to play the mind game and the ambiguity of the information we got from his playing with his teacher log-in. Therefore I think this forced relationship with his bugbear is worth pursuing.”
Orson Scott Card “Ender’s Shadow“, ch. 19 Rebel
Kitaip tariant – knyga visai susiskaitė, bet jautėsi smėlio girgždėjimas tarp dantų. Tad nesakyčiau, kad verta pirkti ir skaityti, nebent esate iki ausų įsimylėję Battle School ir patinka skaityti tą pačią istoriją iš vis kitokio kampo.
Pažiūrėjau, ką pasižymėjau Kobo perskaičiusi knygą. “Iš sekančių serijos knygų tikiuosi Peterio Wigginso, nes tą išduoda knygos pavadinimas, toliau vystomos genų modifikacijos temos, nes tai yra Xenocide tema, ir Achilo keršto, nes jo mąstymas eina ta linkme. Cardai, nustebink mane, prašau“. Cha :) nors imk ir brauk ašarėlę…
Atžalėlės 