Long Litt Woon “Om Svampe og Sorg“

Knygos pavadinimas išvertus būtų “Apie grybus ir gedulą“.

om svampe og sorg

Taigi tai jau antroji knyga apie grybus (pirmoji – G. Vilpišausko “Vėjas nuo jūros“). Na ką daryt, kad patinka man grybai. Patinka juos valgyti, jų ieškoti, o pastebėjus kokį nors šungrybį spėlioti, ar tai kas nors valgomo, ar ne. Pvz, toks baisus violetinio atspalvio grybas (iš tiesų tai ne violetinis, bet mano akys kažkodėl tą išlendantį juodumą laiko violetine spalva), per porą dienų juoda smala išvarvantis, yra valgomas ir kai kuriems – netgi delikatesas. Daniškai – Den store parykhat “didysis perukas“, Coprinus comatus, gauruotasis mėšlagrybis. Tačiau jei valgysit jį su alkoholiu, apsinuodysit.

1200px-Coprinus_comatus-2_hg

Nuotraukos autorystė: By Hannes Grobe/Hannes Grobe (talk) – Own work, CC BY 3.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=14665682

Bet apie knygą. Joje pasakojama apie du dalykus, kokie – atskleidžia pavadinimas:  grybus ir gedulą. Autorė po netikėtos vyro mirties išgyveno gedulą; susidomėjimas grybais išvedė iš jo į šviesą. Pasakojimai apie gedulą ir apie grybus eina paraleliai, retkarčiais susiliesdami. Man buvo labai lengva suprasti autorės išgyvenimus, nes turime panašumų: dėl meilės palikom savo gimtąsias šalis, ir mylimasis yra pagrindinė jungtis su naująja šalimi. Šiai jungčiai nutrūkus, ar lieka prasmė būti svečioje šalyje?

Pirmąją pusę knygos perskaičiau lengvai ir greitai. Buvo daug įdomios ir naudingos informacijos. Pvz, Norvegijoje yra grybų tikrintojai, išlaikę grybų egzaminą ir pažįstantys mažiausiai 150 grybų rūšių. Grybautojai gali pas juos eiti ir tikrinti, ko prigrybavo. Ir randa tikrintojai baravykus sumestus kartu su baltosomis musmirėmis, ir tenka paskui įtikinėti prisigrybavusį, kad jau ir baravykams basta. Nežinau, kiek Lietuvoje mirčių apsinuodijus grybais. Bet manau, kad Norvegijos pavyzdžiu verta pasekti ir kitiems. Aš tai tikrai mielai eičiau pas tikrintojus su savo laimikiu, nes įgūdžiai smarkiai apdulkėję.

O briedžiukai auga po rododendrais. Jie minta trūnijančia mediena. O dabar parkuose mada paberti medžio drožlių po krūmais, klombose, kad gražiai viskas atrodytų. Tai jau kaip aš tikrinsiu savo rododendrus kitą pavasarį!

Speisemorchel-1

Paveiksliuko autorystė: Albin Schmalfuß – Führer für Pilzfreunde : die am häufigsten vorkommenden essbaren, verdächtigen und giftigen Pilze / von Edmund Michael ; mit 68 Pilzgruppen, nach der Natur von A. Schmalfuss [1] https://dx.doi.org/10.5962/bhl.title.3898, Public Domain, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=1266580

Bobausiai iš valgomų tapo nevalgomais ištyrus, kad kai kurie žmonės jautrūs kažkokioms jų medžiagoms. Tai tikrintojai grybautojų bobausius turi išmesti, tačiau patys juos renka, keletą kartų nuvirinėja, džiovina ir paslapčiom valgo. Vaikai, nedarykite šito namie.

Tačiau antrojoje pusėje pajutau, kad knyga man ėmė darytis nuobodi. Tiesiog gulėjo ant staliuko ir ją pamačius man rankos pačios nesitiesdavo link jos. Labai didelis gabalas knygos buvo skirtas grybų kvapui – kad voveraitės kvepia abrikosais, kažkokie pievagrybiai – šlapiais miltais, dar kažkas – terpentinu ir panašiai. Kąžinau, man grybai kvepia tiesiog grybais (su pora išimčių, pvz triufeliai turi kitokį kvapą, ir džiovinamų baravykų kvapas man atminty įstrigęs kaip nepakeliama smarvė) ir tie išvedžiojimai ir grybų kvapo empiriniai tyrimai vertė krapštytis galvą. Vienintelė įdomi to dalis buvo apie japonų delikatesinį krybą matsutake – “nuostabiai kvepiantį grybą“, kuris Europoje laikomas klaikiai dvokiančiu. Prancūzų mokslininkas buvo pirmasis jį aprašęs ir suteikęs “vimdančio kvapo grybo“ vardą, o japonams tai taip smarkiai nepatiko, kad paleido kampaniją grybo lotyniškam vardui pakeisti. Ir jiems pavyko – tai bene vienintelis atvejis mokslo pasaulyje. Ir jei jums pavystų rasti matsutake Lietuvos pušynuose, nekepkite jo ant sviesto – jo kvapiosios medžiagos yra tirpios vandeny, ne riebaluose. Pvz, smulkiai supjaustytą įmeskite į verdančius ryžius, ar į ramen.

Šios knygos nauda didžiausia tame, kad sužinojau anksčiau nežinotų dalykų apie tam tikrus grybus (man patinka ką nors naujo sužinoti). Sukilo labai didelis noras grybauti. Paskutinįsyk grybavau… Dainavos girioj prie Zervynų, 2004 metais tikriausiai. Voveraičių pagrinde. Ir ūmėdžių biškutuką. Kartais žvynabudės pasitaikydavo. Ir gedulo linija palietė kažką. Long knygoje guodėsi, kad niekas nesupranta, kas yra gedulas, ką gedintis žmogus išgyvena. Aš pajutau, kad galbūt aš jos ir nesuprantu ir galbūt nerasčiau tinkamų paguodos žodžių, tačiau ji puikiai supranta mane.

Kalbant apie mirtį – Lietuvoje visi žino, kad žalsvoji ir baltoji musmirės yra mirtinai nuodingas grybas. Labai panašus grybas auga Azijoje, laikomas delikatesu. Atvykėliai randa musmires, palaiko pažįstamu delikatesiniu grybu, jį paruošia, iškilmingai suvalgo, ir visom šeimom išmiršta. Musmirė numigravo netgi į Ameriką, spėjama, kartu su importuojamais medžių sodinukais iš Europos, ir parkai ima pasitikinėti svečius tokiais įspėjimais:

poster-death-cap.png

(paveiksliukas įžūliai pavogtas iš kažkokio naujienų saito)

Bijai musmirės – neskink grybo.

Sumoj net nežinau, kaip vertinti šią knygą. Gavau nemažai to, kas man labai patinka: visokių įdomių atsitiktinių faktų, kurie praverstų, jei dalyvaučiau protmūšiuose. Tačiau pasigedau, ko paprastai tikiuosi iš knygų – pasakojimo su pradžia ir pabaiga, kažkokios intrigos. Tačiau čia juk ne grožinė knyga. Gal tada daugiau norėčiau apie gedulą? Bet gal autorė nenorėjo apie tai rašyti? Galiausiai, juk čia toks asmeninis pasakojimas, kaip galėčiau jį įsprausti į kažkokį vertinimo balą?

Reklama

Jurga Vilė, Lina Itagaki – “Sibiro haiku“

Sibiro Haiku

Toks jausmas, kad norint kažką parašyti apie šią knygą, gerklė užsigniaužia, pirštai sustingsta. Ši knyga kaip vandenynas – gali tik kojų pirštus įmerkti, bet gali ir panerti taip giliai, kad nebeiškilsi.

Haiku yra ypatingas poezijos žanras. Daugelis jį pažįsta tik kaip “apie gamtą, skaičiuoti skiemenis“, bet haiku yra visai ne tai. Haiku yra dviejų dalykų sugretinimas arba supriešinimas. Haiku neaprašo jausmų – aprašo dalykus, sukeliančius jausmą, tiesiog tai, kas yra. Haiku nebando niekuom įtikinti, nemėgsta fanfarų ir pompastikos. Haiku yra kuklus pokštas, kurį reikia pačiam išsitraukti iš tarp eilučių.

Knyga mane sudomino keliais niuansais vienu sykiu iš karto. Komikso forma apie liūdnus, baisius dalykus? Imam! Pavadinime kažkodėl haiku? Imam! Iliustratorė su japoniška pavarde? Imam, imam, imam!

Jei nebūčiau ėmusis savo haiku projektėlio, su haiku susiečiau tik tiek, kiek knygoje tiesiogiai parašyta. Teta Petronėlė pamišusi dėl Japonijos, turi haiku knygelę. Haikišku stiliumi kartais apibūdina padėtį: “blakėm lyja, tai ne sapnas“. Atranda, kad už aukštos rąstinės sienos – japonų belaisviai, ir ima slapta mėtyti jiems nurašytus haiku per tą tvorą. Dar paminimi taiko būgnai ir origami. Ir viskas. Bet knygoje haiku yra daug, daug daugiau. Bene kiekviename puslapyje po haiku.

Haiku yra dviejų dalykų sugretinimas arba supriešinimas. Lietuva ir Sibiras. Choras ir gurgiantys pilvai. Siaubas ir tremtinių geras ūpas. Igoris ir Žibutė. Teta Margarita ir Bulvinis su Duoniniu. Kūčios Lietuvoje ir Kūčios Sibire. Viltis ir tikrovė.

Haiku neaprašo jausmų – aprašo dalykus, sukeliančius jausmą, tiesiog tai, kas yra. Įsiveržė kareiviai. Žąsiną Martyną nušovė. Kūnai nuplaukė po ledu. Blakėm lijo. Mama negavo duonos. Buiza – skani sriuba. Petronėlės dvaselė.

Haiku nebando niekuom įtikinti, nemėgsta fanfarų ir pompastikos. Čia nėra pagraudenimų, moralizavimų. Yra meninio pateikimo, taip – bet jis tam, kad sušvelnintų pasakojimą, o ne paryškintų ir taip skausmu rėkiančias vietas. Todėl čia nėra jausmų aprašymo ir analizavimo. Jausmai beskaitant kyla patys.

Haiku yra kuklus pokštas, kurį reikia pačiam išsitraukti iš tarp eilučių. Pokštai čia netgi niekuom neužmaskuoti. “Niekad nemaniau, kad taip toli nukeliausiu – ir dar už dyką!“, “O kam kasime duobę rytoj?“. Valgyt, valgyt, norim valgyt. Valgyt, valgyt, duokit valgyt. Pats, pats žiauriausias pokštas – Sibire obuoliai neauga.

Vienas nuostabus haiku iš pakankamai per daug eilučių:

 

img_20180904_1833001

Man keista matyti, kad kai kurie žmonės šią knygą priskiria vaikų literatūrai. Nežinau, kodėl. Turbūt ta pačia logika vadovaujantis ir Biliūno “Kliudžiau“, traumuojantis penktokus karta iš kartos, irgi yra vaikų literatūra. Savo vaikams šią knygą duosiu, tik kai jau žinos patį trėmimų istorinį faktą, arba bent jau bus emociškai jam pasiruošę. Nes dabar ir “Eglė žalčių karalienė“ košmarus sukelia. Vadinasi, paaugliams. Bet geriau suaugusiems.

Apie haiku

Norėjau parašyti klikbeitinę antraštę “Ko mokykloje nepasako apie haiku“, bet pagalvojau, kad nekenčiu klikbeitinių antraščių, tai kodėl turėčiau vieną parašyti pati? Na bet va, kelią į įrašą ji surado. Mokykla paminėta, nes iš ten, spėju, ateina klaidingas įsitikinimas apie tai, kas yra haiku. Tas įsitikinimas skamba šitaip:

haiku yra japoniškas trieilis apie gamtą. Pirmoji ir trečioji eilutės – penkių skiemenų, antroji – septynių.

O, kad būtų taip paprasta! Skaityti toliau: Apie haiku

Greta Musteikienė – “Alsuojanti tamsa“

Alsuojanti tamsaNa va, praėjo jau pusė metų, o aš perskaičiau vieną knygą iš sąrašo šiems metams. Puiku, ploju pati sau atsistojus.

Taigi pirmoji perskaityta knyga yra Gretos Musteikienės “Alsuojanti tamsa“. Iš pradžių su ja sunkiai sekėsi susidraugauti, nes vos porą dienų prieš imantis jos, mano FB sraute išlindo labai sena kito skaitytojo apžvalga, kurioje kabinėjosi prie istorinių netikslumų. Tai skaičiau, ir jau apsišvietusi apie tuos istorinius netikslumus, negalėjau jų tiesiog pamiršti ir mėgautis tekstu tokiu, koks jis yra. Pagalius kišo ir tai, kad leidykla “Naujas vardas“ įvardino knygą kaip “istorinį romaną“, matyt, siekdami pasinaudoti istorinių romanų populiarumo banga Lietuvoje. Pati autorė rašo, kad “Tai fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą“ kas yra tiksliau, bet irgi sukelia ne visai teisingus lūkesčius.

Tai ne istorinis romanas ir tai ne romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Tai fantastinis-mistinis romanas, kurio veiksmas vyksta XIII amžiaus Lietuvoje. Na čia panašiai kaip Žiedų Valdovas yra ne romanas apie Viduržemę, Viduržemė yra tiesiog veiksmo vieta.

Taigi, XIII amžiaus Lietuva. Kaukai, aitvarai, barzdukai ir laumės. Šventoji ugnis, vaidilutės, Perkūnas, krivis. Svetimšaliai su savo tikėjimu. Žmonės, intrigos, išdavystės, plėšimai, kova dėl valdžios. Ir alsuojanti tamsa, ateinanti kasnakt, pasigrobianti vieną ar kelis, paliekanti pelenų ir kraujo lašą ant aukos pagalvės. Pasmerktas miestas. Tai pasakojimas apie žmogiškas ydas, kaltę, kerštą, ir atgailą.

Iš pradžių ėjosi lėtai, sunkiai sekėsi prisiminti veikėjus. Bet ilgainiui įsivažiavau ir paskutinę pusę pabaigiau vienu ypu. Yra vietų, kur galima kabinėtis, bet aš čia rašau ne tam, kad silpnas vietas vardinčiau, o tam, kad rekomenduočiau kitiems paskaityti.

Taigi – imkit ir skaitykit.

Parsisiųsti elektroninę knygą iš Naujo vardo galima čia.

Gretos Musteikienės blog’as – čia rasite ir apsakymų.

GretaMst Wattpad’e – čia galima ir “Alsuojančios tamsos“ tęsinį, “Šešėlių saulę“, paskaityti.

Autorės profilis pas Rašykus ir Goodreads’uose.

Žinot, kaip nusmurgę pankai Pilies g. brazdina gitarą vienu akordu, ir rėkia “Paremkite gatvės muzikantus!“, taip čia aš šaukiu, “Skaitykit lietuvius autorius!“ :)

Kuo bus vaikai užaugę

Ar prisimenate, kuo norėjote būti užaugę?

Aš norėjau būti gydytoja, dantiste (nors pati jų bijojau), alpiniste, gamtininke, rašytoja, mokytoja, pardavėja (nes jos gauna visus pinigus :)), veterinare, hakere. (Daug kuo vis dar norėčiau ir suspėčiau būti, hehe.)

O prieš porą dienų žaidža Varniukas su tėčiu Dota su Lego ir tėtis jam sako: žinai, tavo puiki vaizduotė, tu galėtum būti žaidimų dizaineris ir padėti padaryti Dotą dar įdomesniu žaidimu, prigalvotum jiems dar visokių galių ir ginklų. Varniukui ši mintis labai patiko.

IMG_20180504_194500.jpg

Mūšio laukas. Daugybė žmogeliukų su skirtingomis galiomis ir ginklais kovojo vieni prieš kitus. Varniukas nugalėjo 63:0:4 (skaičiai žymi nugalėtus priešus, mirtis ir kiek sykių padėjo kitiems nugalėti. Varniukas visada yra pats krūčiausias ir jo niekas niekada negali nugalėti :))

Ir kaip tik atėjo Liepsnelė parodyti, kokią puikią raketą iš Magformerių pagamino. Tai jai pasiūlė raketų inžinierės darbą, galės dirbti SpaceX ir kurti raketas, nunešančias žmoniją į Marsą ir dar toliau.

IMG_20180504_194449.jpg

Šiandien Varniukas pasikvietė mane, norėjo parodyti, kaip skaičiuoja. O skaičiuoja jis jau dviženkliais skaičiais, moka ženklą “+“, parodžiau jam ženklą “=“. O jam juk dar tik be-mėnesio-šešeri!

IMG-8eedd824e7700c5b55d9b1c44ba27238-V.jpg

2 + 2 = 4 ir 1 + 20 + 8 = 29. Aš parodžiau lygybės ženklą ir parašiau devynetą, nes Varniukas neprisiminė, kaip jis rašosi. Raudonais taškiukais rodžiau, kaip suskaičiuoti 10 x 10 = 100.

Kai buvome apžiūrėti būsimosios jo mokyklos, pašnekėjau ir su pedagogais. Tai paliko labai gerą įspūdį, kad jos nemauna vaikų ant vieno kurpalio ir supranta, kad vieni vaikai mokosi greičiau, kiti – lėčiau. Ir greitiesiems duoda papildomų užduočių, kad šie nenuobodžiautų. Tai tikiuosi, kad ir Varniukas mokykloje nenuobodžiaus ir nepaliks savo žingeidumo.

Philip K. Dick “A Scanner Darkly“

Aš gumos kaip ši knyga netempsiu ir sakau iškart: nerekomenduoju.

Tai yra daug puslapių narkomaniškų klejonių apie techninius dalykus, kai kuriuos netgi neegzistuojančius. Knyga ima darytis truputį įdomi ties viduriu, o pagaliau kažkoks veiksmas ir intriga atsiranda ties 90%. Tai, ką būtų galima vadinti veiksmo įsibėgėjimu, yra pateikta kaip optimistinė pabaiga ties 97%. Likę du-trys procentai yra autoriaus baigiamasis žodis ir ištrauka iš kito kūrinio.

Tikėtina, kad man ši knyga nepatiko dėl to, kad turėjau nerealius lūkesčius. Dick’o “Ubikas“ yra kažkas nerealaus, fantastiško. Smegenis mazgu surišantis siužetas, neįtikėtinas humoro jausmas, ai, net žodžių neturiu tam apsakyt. Dar jis parašė ir garsųjį romaną “Ar androidai sapnuoja elektrines avis“, kurį Holivudas jau du sykius ekranizavo. Todėl tikėjausi stogą nuraunančio siužeto, moralinio chaoso, daug fantastikos, ir net dar didesnės šyzos nei “Ubike“, nes gi kūrinys apie narkotikus ir jų poveikį. Tačiau viską galiu apibūdinti vieninteliu žodžiu, kurį knygos pagrindinis veikėjas nuolat vartojo apibūdinti savo pasauliui ir savijautai: murky. Lyg gili, klampi pelkė, į kurią įbridęs savo kojų nebepamatytum.

174310922_4280cc1904_b

(cc) Gerry Thomasen

Atrodo, pati knyga tą suprato. Vienoje vietoje pgr veikėjas prasukinėja pašnekesio įrašą po valandą į priekį, nes narkomanai vis kalba ir kalba ratais ir niekaip jų pokalbio mintis nepasistumia tolyn. (Inception!) Tada gauna patarimą iš kolegų, kad reikia prasukti visą dieną į priekį, ir tada imti po gabaliuką, vis prasukinėjant po valandą atgal. Čia gal buvo nesubtili užuomina, kad ir knygą reikia tokiu būdu skaityti. Bet ačiū, ne.

Neįsivaizduoju, kaip ir kam šią knygą skaityt, kad ji patiktų. Narkomanams, kad pažiūrėtų į save iš šono? Paaugliams kaip atgrasančią priemonę? Vargu ar bent vieni knygą įveiktų. Tai nebent ištrauką. O paskui autoriaus baigiamąjį žodį.

IMG_1769

Ir vis dėlto kažkam ši knyga patiko taip labai, kad net padarė pusiau animacinę ekranizaciją su Keanu Reeves, Winona Ryder ir Robert Downey Jr.. Kažkaip turiu įtarimą, kad žiūrėti šiuo atveju geriau, nei skaityti – bent jau laiko bus mažiau tam paskirta.

blue death

Čia yra knygos paskutinė scena. Tikriausiai ir filmo. Turiu pripažinti, kad atrodo tikrai labai gražiai. Tik bijau, kad išvaizda gali būti labai apgaulinga.

2017-ųjų apžvalga

Mane žavi mano blogo gyvybingumas. Po įrašą per metus. Galbūt išsikelti tikslą šiemet parašyti du įrašus? :)

Skaitiniai

Ačiū Goodreads, kad turiu kur pasižymėti, ką skaičiau.

Peter S. Beagle – The Last Unicorn. Specialiai šiai knygai teko susikurti naują lentyną – “TBTR“ – too boring to read. Įveikiau trečdalį ir pasidaviau. Kvaila neužkabinanti nesąmonė. Į šią lentyną rizikuoja patekti ir Philip K. Dick “A Scanner Darkly“ – labai sprangi knyga. Skiriu jai šį sausį, jei nepradės lįsti lengviau, keliaus į TBTR.

Robert R. Wegner (kas tiems rašytojams su antruoju/viduriniu vardu…) – “Kiekvienas gaus savo ožką“. Čiupkit Gintautą K. Ivanicką (ei, ir vėl!) ir prašykit savo ožkos kopijos. Labai smagus vakaro-dviejų skaitinys.

Robert Charles Wilson (šitas bent jau nesutrumpino iki pirmosios raidės) – “Spin“. IMKIT IR SKAITYKIT. Labiausiai stogą nurovusi knyga 2017-aisiais.

Orson Scott Card (jiep, tendencija kartojasi) – “Speaker for the Dead“ ir “Xenocide“. Hardcore sci-fi. Ilgos knygos. Vertinimai labai prieštaringi, bet man patiko. Knygos tęsia Enderio liniją, bet kiekviena yra kitokia, dedanti akcentus skirtingose vietose.

Ir į rašytojų su dvigubais vardais klubą nepakliuvę:

Širšė – “Spiečius“. Labai geras romanas. Išleistas kaip ir savarankiškai, tai jautrios redaktoriaus rankos trūkumas jaučiasi, bet netrukdo.

Wil Wheaton – “Just a Geek“. Autobiografinė vieno aktoriaus knyga. Kaip knyga, tai niekuo neypatinga. Bet biografija man patiko, apie tai, kad kartais tenka atsisakyti savo svajonių. Leidžia pažvelgti į filmų industriją, fanus ir heiterius iš arti. Staiga aktoriaus darbas nebeatrodo toks kupinas šlovės… Paskaičius atrodė, kad jei tektų laimė jį sutikti, tai lengvai rastume bendrų temų ir galėtume tapti gerais draugais.

Giedrius Vilpišauskas – “Virtuvės užkariavimo menas“. Jei maistas iš degalinės jums skanesnis nei gamintas namie, imkit šią knygą.

Atradimai

Atradimas nr.1: atostogos Lietuvoje. Atostogavom vieną savaitę Šventojoje. Kaip puikiai pailsėjom. Tas Lietuvos pajūrio kvapas – žilvičiai, pušys, sūrus vanduo, dumbliai. Vos išlipus iš automobilio pasijaučiau kaip namie. Ir kelias į pliažą per miško ruožą mediniu takeliu, per kopas. Norėčiau visą vasarą būti ten.

Ir pasivažinėjimai po apylinkes. Kaip gera pačiai vairuoti! Vieną dieną nuvykom prie Kartenos piliakalnio. Pabraidžiojom po Miniją. Buvo ir kita šeima prie upės. Toliau, pavėsinėj, dar kiti žmonės šašlykus kepė. Sakiau vyrui, kad lietuviškiau nerasi – kelionė žvyrkeliu, piliakalnis, visiems prieinama srauni upė. Tokia nesukultūrinta, tikra gamta – tik šiek tiek apšienauta. Daug naudojomės Lietuvon.lt – puikus puslapis.

Nesklandumų buvo, bet daugiausiai dėl skirtingų dienos režimų Lietuvoje ir Danijoje. Jei Danijoj vaikai eina miegot septintą-aštuntą, tai Lietuvoje teko taikytis prie vietinių vaikų klegesio vos ne iki vidurnakčio. Paskui dar mūsų keltas sugedo, tai likom Lietuvoj papildomai kelias dienas ir galiausiai parplaukėm į Daniją per Švediją. Vis nuotykis, ir DFDS gražiai kompensavo bilietų kainą ir papildomas išlaidas. Tai nelabai yra kuo skųstis. Nebent blogu oru Danijoj. Varniukas taip ir pasakė: “Reikėjo likti Lietuvoj, ten geras oras“ :)

Atradimas nr.2: WattPad. Čia kaip Rašyk.lt, tik aukštesniame lygyje. Mano naujoji priklausomybė. Daug paaugliškų nelogiškų pasiseilėjimų, bet yra ir labai gerų rašytojų. Rekomenduoju užmest akį į šiuos rašytojus:

  • Širšė – rašo fantastiką, nuotykinius romanus ir apsakymus.
  • GretaMst – rašo istorinius romanus.
  • Enorca – šio įrašo rašymo metu turi tik vieną kūrinį, ir tą patį juodraštį. Ten gėjai vampyrai kosmose ir laiko kilpose (fuck, spoileris).
  • Veronicaverrr – istorinis romanas apie sovietmetį Lietuvoje.
  • TheLittleShyNerd – kūryba paaugliams, maloniai skaitosi.
  • MohaTheUnicorn – istorinis-fantastinis-kriminalinis romanas ir daugiau.
  • xRewera – fantastika, mistika.
  • ietis – dar nežinau, kas čia yra, bet ne seilėti fanfic’ai, ir tekstai atrodo sklandūs.
  • kbmlion – erotiniai romanai su kriminalo prieskoniais. Man truputį skauda nuo klaidų, ir sekso scenų nemėgstu, bet užmerkus akis į šiuos dalykus turiu pripažinti, kad jos istorijos labai įtraukia.

Jų yra ir daugiau, čia paminėjau patraukusius mano akį.

Didžiausias smagumas yra tai, kad galima tiesiogiai bendrauti su autoriumi, ir su kitais skaitančiaisiais. Kelti teorijas, diskutuoti, analizuoti, kas parašyta. Dar man labai patinka, kad kūriniai keliami po vieną skyrių – aš paprastai su proza elgiuosi lyg su all you can eat buffet: prisiryju kuo greičiau kiek telpa ir dar truputį, taip nepasilikdama laiko mėgautis mažais teksto niuansais. O čia gauni naują skyrių, perskaitai, parašai komentarą. Laukdamas sekančio paskaitai dar kartą, paskaitai kitų komentarus, padiskutuoji. Duodi sau laiko įsijausti į kiekvieną žodį.

O autoriams smagumas tame, kad gali iš karto matyti, kaip skaitytojai supranta vieną ar kitą sceną. Gali gauti rašymo patarimų iš kitų autorių.

Atradimas #3: aš galiu daryti tai, kas man patinka ir tuo džiuginti žmones. Darbu džiaugiuosi ir dar gaunu krūvas šokolado metinių proga. Yra viena tokia truputį slapta grupė FB, ten aš dažniausiai pratyliu, bet kai turiu ką pasakyti – pasakau, ir vien nuo pasakymo pasidaro geriau. Kartais pakomentuoju kitų pasisakymus ir dažnai jie būna gerai priimti. Paskui taip keistai malonu būna, kad mano mintis perskaitė, kad jos kažkam padėjo. Nesistengiant specialiai to daryti, tiesiog paimant dalelę savęs ir padedant ant staliuko, gal kitiems kambaryje būtent tos dalelės ir reikia. Džiaugčiausi matydama, kad ta mano detalė padeda, bet dabar gaunu dar ir tiesioginę padėką – “Ačiū, kad pasidalinai su mumis šituo“. Šiek tiek trikdo, nesu pratus prie padėkų ir dėmesio – bet juk būtent šitaip ir turėtų būti, ar ne?

Ypač tas matosi Wattpade. Ten jaučiu, kad galiu laisvai komentuoti ir jau gavau autorių prašymų, kad ateičiau pas juos pakomentuoti, nes mano pastebėjimai jiems labai patinka. Netgi sulaukiau poros viešų padėkų už savo įžvalgas, kažkam jos praskaidrino dienas ar net savaites. Taip keista, bet ir taip malonu. Aš juk tik dariau tai, kas man patinka. Susirasiu, atsispaudinsiu, įsidėsiu į dienoraštį. Vaikystėje turėjau “brangenybių dėžutę“ su visokiom mielom smulkmenom. Noriu vėl tokią turėti.

box-242374_640

Pasiekimai

Nieko labai ypatingo nebuvo. Bet pagaliau nusikirpau plaukus ir padovanojau juos labdarai. Praėjau programavimo pagrindų kursus – buvo įdomu ir naudinga. Noriu dar. Buvau ir danų kalbos kursuose, kad pašlifuočiau tarimą – lygtais su mažesniu akcentu kalbu. Svarbiausia, pasirodo, yra kalbėti lėčiau – aš labai greitai beriu žodžius ir viskas susimala. Reikia kalbėt kaip Karalienei.

Neapibraižiau mašinos! Va čia tai pasiekimas.

Ambicijos

Wattpad’as mane labai įkvėpė. Nusprendžiau prikelti seną savo hobį – rašymą. Jam laiko labai daug nėra, todėl nusprendžiau rašyti trumpus kūrinius. Taip ir telefonu galiu kažką parašyt. Kad būtų kažkoks įsipareigojimas, tobulėjimas – darau tai kasdien. Sudėjus šiuos du ir dar meilę Japonijai, gavosi projektas “Po haiku per dieną“. Užsukit, paskaitykit, komentarą palikit.

Kai kuriais esu patenkinta, kitus išspaudžiu stenėdama. Kuo didesnį įspūdi aprašau, kuo ilgiau ieškau tinkamų žodžių, kuo labiau tempiu prie haiku esmės ar naudoju klasikines technikas – tuo gražesnis tiek man, tiek skaitytojams tas haiku gaunasi. Net keista, kiek daug reikia trims eilutėms parašyti. Bet verta. Ypač, kai rašau apie liūdnus dalykus – jaučiu terapinį poveikį, ir kai tą liūdnumą pastebi ir skaitytojai, pasidaro ypač malonu. Tarsi su skaitytojais būtume pasidalinę skausmu, suvienijančia paslaptimi, ir jis mums abiems būtų sumažėjęs. Imu suprasi, kodėl lietuvių literatūra tokia kupina skausmo. Ją reikia skaityti, skausmą priimti, išgyventi, jame nusiprausti it lediniame šaltinio vandeny, ir eiti toliau. Po šaltinio viskas šildo ir bacilos mažiau kimba.

ūlos akis žiemą
Ūlos akis žiemą. Brolių Černiauskų nuotrauka. Įžūliai nuknista iš Bernardinai.lt

Uždarysiu savo versliuką. Jis buvo atgaiva, kai sėdėjau šiknoj – bet jau iš ten išlindau, ir jo nebereikia. Ir finansiškai jis yra grynas nuostolis. Ir tikrai nebus taip, kad neturėsiu ką veikti. Gal šiek tiek per anksti girtis, nes tikimybė 90% – bet, atrodo, būsiu mokytoja lituanistinėj mokykloj. Bijau, jaudinuosi, laukiu, nekantrauju. Bus labai įdomu.

Netektis

Mirė mano Diedukas. Labai liūdna, kad taip retai mačiau jį pastaruosius dešimt metų. Liūdna, kad mano vaikai nematė ir nepatyrė jo tokio, kaip aš. Gaila, kad paskutiniuosius porą metų negalėjau prisidėti prie jo slaugos. Beprotiškai liūdna ir dar ilgai bus liūdna dėl viso šito. Bet suprantu, kad liūdesys ir skausmas kyla tik todėl, kad prieš tai buvo daug meilės. Priimu skausmą kaip atminimą apie ją.

autumn-2903107_1280

Planas kitiems metams

Skaityti knygas:

  • Karen Blixen – Den Afrikanske Farm
  • Greta Musteikienė – Alsuojanti tamsa
  • Ką nors daniško
  • Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum 3
  • Ką nors daniško
  • Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum 4
  • Ką nors daniško
  • Giedrius Vilpišauskas – Vėjas nuo jūros

Pageidautina šita tvarka. Prie šitų, žinau, kad prisidės ir krūvos kūrinių Wattpad’e.

Žiūrėti serialus:

  • Pabaigti žiūrėti Matador – puikią danišką TV dramą.
  • .hack//SIGN anime. Mano internetinis slapyvardis kilęs iš šio serialo – jame yra šalutinė veikėja vardu Yuki Aihara. Būtų laikas sužinoti, kas tai per veikėja :)
  • Pažiūrėti dar kokį nors danišką serialą. Jų yra daug ir gerų, ką nors išsirinksiu.

 

Na ir pagrindinis pasižadėjimas, kurio kažkodėl labai sunku laikytis:

dirbti, kai laikas dirbti, ir ilsėtis, kai laikas ilsėtis

 

P.S. Varniukas jau eis į mokyklą. Whaaaat.