Auður Ava Ólafsdóttir “Ar“

ar

Taip, aš nukopijavau autorės vardą iš goodreads, nes kitaip nebūčiau tų islandškų raidžių parašius.

Knyga pas mane atsidūrė labai paprastai, nors teko palaukti pusę metų. Prenumeruoju bibliotekos naujienlaiškį ir viename jų buvo parašyta, kad Šiaurės šalių literatūros prizą laimėjo ši knyga. Mane labai domina visokių prizų laimėtojai. Taigi užsisakiau bibliotekoj ir ėmiau laukti. Laukiau laukiau, nieko. Pažiūrėjau į eilę – prieš mane 79 žmonės :D okei, palauksim.

Ir sulaukiau. Graži, mažutė, minkštu viršeliu.

Ir ėmiau skaityti, net nežinodama, apie ką ta knyga bus. Neskaičiau nei atsiliepimų, nei anotacijos ant paskutinio viršelio. Man patinka nuotykiai. Šis nuotykis prasidėjo labai maloniai ir daug žadančiai, o baigėsi dviem žvaigždutėmis goodreads, į kompaniją tokiems šedevrams kaip “Skaidula“, “Kaulų miestas“ ar “Down and out of the Magic Kingdom“.

Bus spoilerių.

Skaityti toliau: Auður Ava Ólafsdóttir “Ar“

Reklama

Antanas Škėma. Balta drobulė

Ak, Škėma, meile mano. Skaičiau ištrauką literatūros vadovėlyje, labai norėjau perskaityti visą romaną, bet dėl priežasčių, kurių jau nebeprisimenu, niekad to nepadariau. Mintys apie Baltą drobulę manęs nesiliovė persekioti, nežinau kiek kartų knisausi po visokius internetinius knygynus ir išteklius moksleiviams ieškodama e-knygos, ir vis tuščiai.

Ir kartą atostogaujant Lietuvoj man atėjo nušvitimas paklausti knygyne, ar jie turi. Turėjo! Toj pačioj lentynoj, kurią perknisau tris kartus, ir kažkaip nepastebėjau.

Perskaičiau.

Aš pavėlavau ją perskaityti. Reikia ją skaityti kol dar esi mokykloj, kai imi jaustis kitoks, keistas, išprotėjęs, kai žiūri pro šalį bėgantį pasaulį ir bijai, kad į tą nuvažiuojantį traukinį niekaip niekada nespėsi. Šiaip jau tai gana sunkus kūrinys, pradedant temomis, baigiant pasakojimo stiliumi. Dėl to ilgai užtruko jį perskaityt ir blaškymasis tarp dar kokių penkių skaitomų knygų/istorijų visai nepadėjo susitelkti, įsijausti.

Grožis

Stilius, nors sunkus, vis tiek labai gražus. Pvz:

Nepereinamuose raistuose – trikampės eglės, lietuviškų šventyklų bokštai, kilo į žvaigždes. Formavosi slidinėjančios ūkanos; laumės išsidraikiusiom kasom; mažutėliai ir nudriskę kaukai; švilpią ore aitvarai; iš žemės išsisunkę lauksargiai ir žemėpačiai. Abstraktūs gamtos dievai, kas sekundę keičią savo pavidalus.

Ir tai yra vienintelė knyga, kurią norėčiau perklausyti. Mano labai mėgstama grupė Lauxna Lauksna naudoja Škėmos skaitymus savo dainose gabaluose. Pasigėrėkit:

Jei kas nors turite audiobooką, būsiu dėkinga, jei padovanotumėt :)

Pyktis

Knygos pirmoje pusėje yra labai bjauri scena, kurią skaitant net pykino. Antanas “nusikabino“ Jonę, įkalbėjo eiti už iešmininko būdelės, prižadėjo vesiąs. Ir nevedė. Taip šlykštu. Tais laikais, kai buvimas vieniša mama buvo siaubinga gėda, o vaikai vadinami benkartais. Galvoju, kad galbūt šioje vietoje “iššokau“ iš knygos ir daugiau nebenorėjau gilintis, nes pagrindinis veikėjas pasidarė atgrasus.

Vėliau knygoje paaiškinama, kodėl jis Jonės nevedė, bet vis vien – bjauru. Suvilioti, išnaudoti, visko daug prižadėti, o tada palikti primelavus, kad ji jam nusibodo. Kai iš tiesų jis savo ligos išsigando.

Pačioje pabaigoje yra dar viena scena, kur jis klajoja naktinėmis Kauno gatvėmis ir svajoja apie būsimą ateitį su Jone, randa verkiantį pamestinuką, pristato jį į policiją, ir toliau nueina svajodamas apie vaikus su Jone. Tarsi norėtų parodyti, kad jis širdy geras, šeimos žmogus, tik paklydo truputuką. Gal ir paklydo, bet kaip pyktis ima ant tokių paklydėlių.

Humoras

labai juokinga ta dalis, kur Škėma iš visų jėgų erzina kambarioką poetą pabėgėlių stovykloj, ar ta absurdiška eisena su orkestru per lietų, einant palaidoti senutės, gulinčios prilytame karste.

Liūdesys

(Šioje dalyje yra spoilerių)
Gana didele dalimi “Balta drobulė“ yra tarpukario, karo, pokario ir emigracijos liudijimas. Daug šukių, kurias sunku sudėti į vieną. Garšva vis prisimena gyvenimą Lietuvoj, savo tėvus, prievolę dirbti bolševikams, karo pabėgėlių stovyklą. Tarsi svarstydamas, kuriuo gyvenimo momentu pametė save, ir ar kada nors vėl suras.

Ši dalis su manimi labai surezonavo:

Esu persodintas akacijos krūmas.Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir, nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo lipniais lapais, ir ant jos nutūpė grakštus paukštis. Jis kilnoja kojytes pilkomis kojinėmis ir patenkintas cypia dainelę <…>

Esu kvalifikuotas atsiskyrėlis, kuriam mirtinai įgriso dykuma, ašutinė, rykštės, meditacijos, samanų guolis. Atsiskyrėlis, kuris nueina į didelį miestą ir prisimena, kad jo namų rūsy tebeužkasti auksiniai pinigai. Ir jis užkalbina jauną merginą.

Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau moteriškos giminės draugą. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes.

Esu 87-asis žmogėniukas aštuoniamilijoniniame Niujorke.

Esu laimingas.

Tai turbūt džiaugsmingiausia dalis visoje knygoje, kai atrodo, kad viskas bus gerai, Elena įtkino jį, kad ligos ji nebijo, kad nori būti kartu ir kartu svajoti apie Lietuvą aštuoniamilijoniniame Niujorke. Ir tuomet tik bac, ir nieko nelieka, ir sėdi sau Garšva ant žemės, nieko negalėdamas. O Stenlis įvykdo savo grasinimą nusižudyti. Skaitai ir keiktis nori…

Taiii..?

lioj ridij augo.

zoori, zoori.

Manau, skaitysiu vėl, jei bus kada geresnis tam laikas.

Long Litt Woon “Om Svampe og Sorg“

Knygos pavadinimas išvertus būtų “Apie grybus ir gedulą“.

om svampe og sorg

Taigi tai jau antroji knyga apie grybus (pirmoji – G. Vilpišausko “Vėjas nuo jūros“). Na ką daryt, kad patinka man grybai. Patinka juos valgyti, jų ieškoti, o pastebėjus kokį nors šungrybį spėlioti, ar tai kas nors valgomo, ar ne. Pvz, toks baisus violetinio atspalvio grybas (iš tiesų tai ne violetinis, bet mano akys kažkodėl tą išlendantį juodumą laiko violetine spalva), per porą dienų juoda smala išvarvantis, yra valgomas ir kai kuriems – netgi delikatesas. Daniškai – Den store parykhat “didysis perukas“, Coprinus comatus, gauruotasis mėšlagrybis. Tačiau jei valgysit jį su alkoholiu, apsinuodysit.

1200px-Coprinus_comatus-2_hg

Nuotraukos autorystė: By Hannes Grobe/Hannes Grobe (talk) – Own work, CC BY 3.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=14665682

Bet apie knygą. Joje pasakojama apie du dalykus, kokie – atskleidžia pavadinimas:  grybus ir gedulą. Autorė po netikėtos vyro mirties išgyveno gedulą; susidomėjimas grybais išvedė iš jo į šviesą. Pasakojimai apie gedulą ir apie grybus eina paraleliai, retkarčiais susiliesdami. Man buvo labai lengva suprasti autorės išgyvenimus, nes turime panašumų: dėl meilės palikom savo gimtąsias šalis, ir mylimasis yra pagrindinė jungtis su naująja šalimi. Šiai jungčiai nutrūkus, ar lieka prasmė būti svečioje šalyje?

Pirmąją pusę knygos perskaičiau lengvai ir greitai. Buvo daug įdomios ir naudingos informacijos. Pvz, Norvegijoje yra grybų tikrintojai, išlaikę grybų egzaminą ir pažįstantys mažiausiai 150 grybų rūšių. Grybautojai gali pas juos eiti ir tikrinti, ko prigrybavo. Ir randa tikrintojai baravykus sumestus kartu su baltosomis musmirėmis, ir tenka paskui įtikinėti prisigrybavusį, kad jau ir baravykams basta. Nežinau, kiek Lietuvoje mirčių apsinuodijus grybais. Bet manau, kad Norvegijos pavyzdžiu verta pasekti ir kitiems. Aš tai tikrai mielai eičiau pas tikrintojus su savo laimikiu, nes įgūdžiai smarkiai apdulkėję.

O briedžiukai auga po rododendrais. Jie minta trūnijančia mediena. O dabar parkuose mada paberti medžio drožlių po krūmais, klombose, kad gražiai viskas atrodytų. Tai jau kaip aš tikrinsiu savo rododendrus kitą pavasarį!

Speisemorchel-1

Paveiksliuko autorystė: Albin Schmalfuß – Führer für Pilzfreunde : die am häufigsten vorkommenden essbaren, verdächtigen und giftigen Pilze / von Edmund Michael ; mit 68 Pilzgruppen, nach der Natur von A. Schmalfuss [1] https://dx.doi.org/10.5962/bhl.title.3898, Public Domain, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=1266580

Bobausiai iš valgomų tapo nevalgomais ištyrus, kad kai kurie žmonės jautrūs kažkokioms jų medžiagoms. Tai tikrintojai grybautojų bobausius turi išmesti, tačiau patys juos renka, keletą kartų nuvirinėja, džiovina ir paslapčiom valgo. Vaikai, nedarykite šito namie.

Tačiau antrojoje pusėje pajutau, kad knyga man ėmė darytis nuobodi. Tiesiog gulėjo ant staliuko ir ją pamačius man rankos pačios nesitiesdavo link jos. Labai didelis gabalas knygos buvo skirtas grybų kvapui – kad voveraitės kvepia abrikosais, kažkokie pievagrybiai – šlapiais miltais, dar kažkas – terpentinu ir panašiai. Kąžinau, man grybai kvepia tiesiog grybais (su pora išimčių, pvz triufeliai turi kitokį kvapą, ir džiovinamų baravykų kvapas man atminty įstrigęs kaip nepakeliama smarvė) ir tie išvedžiojimai ir grybų kvapo empiriniai tyrimai vertė krapštytis galvą. Vienintelė įdomi to dalis buvo apie japonų delikatesinį krybą matsutake – “nuostabiai kvepiantį grybą“, kuris Europoje laikomas klaikiai dvokiančiu. Prancūzų mokslininkas buvo pirmasis jį aprašęs ir suteikęs “vimdančio kvapo grybo“ vardą, o japonams tai taip smarkiai nepatiko, kad paleido kampaniją grybo lotyniškam vardui pakeisti. Ir jiems pavyko – tai bene vienintelis atvejis mokslo pasaulyje. Ir jei jums pavystų rasti matsutake Lietuvos pušynuose, nekepkite jo ant sviesto – jo kvapiosios medžiagos yra tirpios vandeny, ne riebaluose. Pvz, smulkiai supjaustytą įmeskite į verdančius ryžius, ar į ramen.

Šios knygos nauda didžiausia tame, kad sužinojau anksčiau nežinotų dalykų apie tam tikrus grybus (man patinka ką nors naujo sužinoti). Sukilo labai didelis noras grybauti. Paskutinįsyk grybavau… Dainavos girioj prie Zervynų, 2004 metais tikriausiai. Voveraičių pagrinde. Ir ūmėdžių biškutuką. Kartais žvynabudės pasitaikydavo. Ir gedulo linija palietė kažką. Long knygoje guodėsi, kad niekas nesupranta, kas yra gedulas, ką gedintis žmogus išgyvena. Aš pajutau, kad galbūt aš jos ir nesuprantu ir galbūt nerasčiau tinkamų paguodos žodžių, tačiau ji puikiai supranta mane.

Kalbant apie mirtį – Lietuvoje visi žino, kad žalsvoji ir baltoji musmirės yra mirtinai nuodingas grybas. Labai panašus grybas auga Azijoje, laikomas delikatesu. Atvykėliai randa musmires, palaiko pažįstamu delikatesiniu grybu, jį paruošia, iškilmingai suvalgo, ir visom šeimom išmiršta. Musmirė numigravo netgi į Ameriką, spėjama, kartu su importuojamais medžių sodinukais iš Europos, ir parkai ima pasitikinėti svečius tokiais įspėjimais:

poster-death-cap.png

(paveiksliukas įžūliai pavogtas iš kažkokio naujienų saito)

Bijai musmirės – neskink grybo.

Sumoj net nežinau, kaip vertinti šią knygą. Gavau nemažai to, kas man labai patinka: visokių įdomių atsitiktinių faktų, kurie praverstų, jei dalyvaučiau protmūšiuose. Tačiau pasigedau, ko paprastai tikiuosi iš knygų – pasakojimo su pradžia ir pabaiga, kažkokios intrigos. Tačiau čia juk ne grožinė knyga. Gal tada daugiau norėčiau apie gedulą? Bet gal autorė nenorėjo apie tai rašyti? Galiausiai, juk čia toks asmeninis pasakojimas, kaip galėčiau jį įsprausti į kažkokį vertinimo balą?

Jurga Vilė, Lina Itagaki – “Sibiro haiku“

Sibiro Haiku

Toks jausmas, kad norint kažką parašyti apie šią knygą, gerklė užsigniaužia, pirštai sustingsta. Ši knyga kaip vandenynas – gali tik kojų pirštus įmerkti, bet gali ir panerti taip giliai, kad nebeiškilsi.

Haiku yra ypatingas poezijos žanras. Daugelis jį pažįsta tik kaip “apie gamtą, skaičiuoti skiemenis“, bet haiku yra visai ne tai. Haiku yra dviejų dalykų sugretinimas arba supriešinimas. Haiku neaprašo jausmų – aprašo dalykus, sukeliančius jausmą, tiesiog tai, kas yra. Haiku nebando niekuom įtikinti, nemėgsta fanfarų ir pompastikos. Haiku yra kuklus pokštas, kurį reikia pačiam išsitraukti iš tarp eilučių.

Knyga mane sudomino keliais niuansais vienu sykiu iš karto. Komikso forma apie liūdnus, baisius dalykus? Imam! Pavadinime kažkodėl haiku? Imam! Iliustratorė su japoniška pavarde? Imam, imam, imam!

Jei nebūčiau ėmusis savo haiku projektėlio, su haiku susiečiau tik tiek, kiek knygoje tiesiogiai parašyta. Teta Petronėlė pamišusi dėl Japonijos, turi haiku knygelę. Haikišku stiliumi kartais apibūdina padėtį: “blakėm lyja, tai ne sapnas“. Atranda, kad už aukštos rąstinės sienos – japonų belaisviai, ir ima slapta mėtyti jiems nurašytus haiku per tą tvorą. Dar paminimi taiko būgnai ir origami. Ir viskas. Bet knygoje haiku yra daug, daug daugiau. Bene kiekviename puslapyje po haiku.

Haiku yra dviejų dalykų sugretinimas arba supriešinimas. Lietuva ir Sibiras. Choras ir gurgiantys pilvai. Siaubas ir tremtinių geras ūpas. Igoris ir Žibutė. Teta Margarita ir Bulvinis su Duoniniu. Kūčios Lietuvoje ir Kūčios Sibire. Viltis ir tikrovė.

Haiku neaprašo jausmų – aprašo dalykus, sukeliančius jausmą, tiesiog tai, kas yra. Įsiveržė kareiviai. Žąsiną Martyną nušovė. Kūnai nuplaukė po ledu. Blakėm lijo. Mama negavo duonos. Buiza – skani sriuba. Petronėlės dvaselė.

Haiku nebando niekuom įtikinti, nemėgsta fanfarų ir pompastikos. Čia nėra pagraudenimų, moralizavimų. Yra meninio pateikimo, taip – bet jis tam, kad sušvelnintų pasakojimą, o ne paryškintų ir taip skausmu rėkiančias vietas. Todėl čia nėra jausmų aprašymo ir analizavimo. Jausmai beskaitant kyla patys.

Haiku yra kuklus pokštas, kurį reikia pačiam išsitraukti iš tarp eilučių. Pokštai čia netgi niekuom neužmaskuoti. “Niekad nemaniau, kad taip toli nukeliausiu – ir dar už dyką!“, “O kam kasime duobę rytoj?“. Valgyt, valgyt, norim valgyt. Valgyt, valgyt, duokit valgyt. Pats, pats žiauriausias pokštas – Sibire obuoliai neauga.

Vienas nuostabus haiku iš pakankamai per daug eilučių:

 

img_20180904_1833001

Man keista matyti, kad kai kurie žmonės šią knygą priskiria vaikų literatūrai. Nežinau, kodėl. Turbūt ta pačia logika vadovaujantis ir Biliūno “Kliudžiau“, traumuojantis penktokus karta iš kartos, irgi yra vaikų literatūra. Savo vaikams šią knygą duosiu, tik kai jau žinos patį trėmimų istorinį faktą, arba bent jau bus emociškai jam pasiruošę. Nes dabar ir “Eglė žalčių karalienė“ košmarus sukelia. Vadinasi, paaugliams. Bet geriau suaugusiems.

Apie haiku

Norėjau parašyti klikbeitinę antraštę “Ko mokykloje nepasako apie haiku“, bet pagalvojau, kad nekenčiu klikbeitinių antraščių, tai kodėl turėčiau vieną parašyti pati? Na bet va, kelią į įrašą ji surado. Mokykla paminėta, nes iš ten, spėju, ateina klaidingas įsitikinimas apie tai, kas yra haiku. Tas įsitikinimas skamba šitaip:

haiku yra japoniškas trieilis apie gamtą. Pirmoji ir trečioji eilutės – penkių skiemenų, antroji – septynių.

O, kad būtų taip paprasta! Skaityti toliau: Apie haiku

Greta Musteikienė – “Alsuojanti tamsa“

Alsuojanti tamsaNa va, praėjo jau pusė metų, o aš perskaičiau vieną knygą iš sąrašo šiems metams. Puiku, ploju pati sau atsistojus.

Taigi pirmoji perskaityta knyga yra Gretos Musteikienės “Alsuojanti tamsa“. Iš pradžių su ja sunkiai sekėsi susidraugauti, nes vos porą dienų prieš imantis jos, mano FB sraute išlindo labai sena kito skaitytojo apžvalga, kurioje kabinėjosi prie istorinių netikslumų. Tai skaičiau, ir jau apsišvietusi apie tuos istorinius netikslumus, negalėjau jų tiesiog pamiršti ir mėgautis tekstu tokiu, koks jis yra. Pagalius kišo ir tai, kad leidykla “Naujas vardas“ įvardino knygą kaip “istorinį romaną“, matyt, siekdami pasinaudoti istorinių romanų populiarumo banga Lietuvoje. Pati autorė rašo, kad “Tai fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą“ kas yra tiksliau, bet irgi sukelia ne visai teisingus lūkesčius.

Tai ne istorinis romanas ir tai ne romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Tai fantastinis-mistinis romanas, kurio veiksmas vyksta XIII amžiaus Lietuvoje. Na čia panašiai kaip Žiedų Valdovas yra ne romanas apie Viduržemę, Viduržemė yra tiesiog veiksmo vieta.

Taigi, XIII amžiaus Lietuva. Kaukai, aitvarai, barzdukai ir laumės. Šventoji ugnis, vaidilutės, Perkūnas, krivis. Svetimšaliai su savo tikėjimu. Žmonės, intrigos, išdavystės, plėšimai, kova dėl valdžios. Ir alsuojanti tamsa, ateinanti kasnakt, pasigrobianti vieną ar kelis, paliekanti pelenų ir kraujo lašą ant aukos pagalvės. Pasmerktas miestas. Tai pasakojimas apie žmogiškas ydas, kaltę, kerštą, ir atgailą.

Iš pradžių ėjosi lėtai, sunkiai sekėsi prisiminti veikėjus. Bet ilgainiui įsivažiavau ir paskutinę pusę pabaigiau vienu ypu. Yra vietų, kur galima kabinėtis, bet aš čia rašau ne tam, kad silpnas vietas vardinčiau, o tam, kad rekomenduočiau kitiems paskaityti.

Taigi – imkit ir skaitykit.

Parsisiųsti elektroninę knygą iš Naujo vardo galima čia.

Gretos Musteikienės blog’as – čia rasite ir apsakymų.

GretaMst Wattpad’e – čia galima ir “Alsuojančios tamsos“ tęsinį, “Šešėlių saulę“, paskaityti.

Autorės profilis pas Rašykus ir Goodreads’uose.

Žinot, kaip nusmurgę pankai Pilies g. brazdina gitarą vienu akordu, ir rėkia “Paremkite gatvės muzikantus!“, taip čia aš šaukiu, “Skaitykit lietuvius autorius!“ :)

Kuo bus vaikai užaugę

Ar prisimenate, kuo norėjote būti užaugę?

Aš norėjau būti gydytoja, dantiste (nors pati jų bijojau), alpiniste, gamtininke, rašytoja, mokytoja, pardavėja (nes jos gauna visus pinigus :)), veterinare, hakere. (Daug kuo vis dar norėčiau ir suspėčiau būti, hehe.)

O prieš porą dienų žaidža Varniukas su tėčiu Dota su Lego ir tėtis jam sako: žinai, tavo puiki vaizduotė, tu galėtum būti žaidimų dizaineris ir padėti padaryti Dotą dar įdomesniu žaidimu, prigalvotum jiems dar visokių galių ir ginklų. Varniukui ši mintis labai patiko.

IMG_20180504_194500.jpg

Mūšio laukas. Daugybė žmogeliukų su skirtingomis galiomis ir ginklais kovojo vieni prieš kitus. Varniukas nugalėjo 63:0:4 (skaičiai žymi nugalėtus priešus, mirtis ir kiek sykių padėjo kitiems nugalėti. Varniukas visada yra pats krūčiausias ir jo niekas niekada negali nugalėti :))

Ir kaip tik atėjo Liepsnelė parodyti, kokią puikią raketą iš Magformerių pagamino. Tai jai pasiūlė raketų inžinierės darbą, galės dirbti SpaceX ir kurti raketas, nunešančias žmoniją į Marsą ir dar toliau.

IMG_20180504_194449.jpg

Šiandien Varniukas pasikvietė mane, norėjo parodyti, kaip skaičiuoja. O skaičiuoja jis jau dviženkliais skaičiais, moka ženklą “+“, parodžiau jam ženklą “=“. O jam juk dar tik be-mėnesio-šešeri!

IMG-8eedd824e7700c5b55d9b1c44ba27238-V.jpg

2 + 2 = 4 ir 1 + 20 + 8 = 29. Aš parodžiau lygybės ženklą ir parašiau devynetą, nes Varniukas neprisiminė, kaip jis rašosi. Raudonais taškiukais rodžiau, kaip suskaičiuoti 10 x 10 = 100.

Kai buvome apžiūrėti būsimosios jo mokyklos, pašnekėjau ir su pedagogais. Tai paliko labai gerą įspūdį, kad jos nemauna vaikų ant vieno kurpalio ir supranta, kad vieni vaikai mokosi greičiau, kiti – lėčiau. Ir greitiesiems duoda papildomų užduočių, kad šie nenuobodžiautų. Tai tikiuosi, kad ir Varniukas mokykloje nenuobodžiaus ir nepaliks savo žingeidumo.