Skaitiniai: Little Brother ir Homeland

Cory Doctorow. Little Brother (2008). Homeland (2013).

Kadangi „Homeland“ yra „Little Brother“ (o dievai, kaip myliu aš šitą seną kompą su Ubuntu, galiu rašyti „lietuviškas“ kabutes neįdėdama jokių pastangų, kaip kodų įsidėmėjimas ar kopipastinimas iš tekstų redaktoriaus :)) tęsinys, tai apžvelgsiu knygas kartu.

Abi knygas skaičiau „Kindle“. Nuostabus įrenginys, telpantis į rankinuką, daug nesveriantis, tai galima nuolatos nešiotis kartu ir prie progos skaityt. Taip ir perskaičiau abi knygas vis priebėgom, tai stotelėse, tai važiuodama, tai kol Varniukas miega ir pan. Nuostabus prieinamumas, kai knygos įdomios, norisi kiekvieną akimirką išnaudoti skaitymui.

Taigi – „Mažasis Brolis“ įdomus, įtraukiantis, nepaliekantis ramybėj, kol neperskaitei visko. Ten, kur „KGB vaikai“ sufeilino, „Mažasis Brolis“ tiesiog žibėjo. Atrodė, kad San Franciską tuoj pažinsiu taip pat gerai kaip ir Vilnių, Klaipėdą ar Aalborgą. Atrodė, kad tuoj apie kompiuterinį saugumą žinosiu tiek pat, kaip srities specai. Atrodė, kad veikėjai – visiškai realūs asmenys, kartais erzinantys, kartais keliantys susižavėjimą, ir beveik nei vienas jų poelgis nekėlė klausimų.

Pagrindinis veikėjas – paauglys, maištaujantis prieš vis augantį žmonių stebėjimą vardan saugumo. Ir kai po įvykio, pakeitusio jo ir daugybės kitų gyvenimą, laisvas miestas pasidaro panašus į kalėjimą, jis imasi iniciatyvos sugrąžinti gyvenimą į senas vėžes. Jei „KGB vaikuose“ Viliaus „supergalios“ trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai „Mažajame Brolyje“ Marcus’o žinios ir gebėjimai yra visiškai natūralus dalykas – „Never underestimate the determination of a kid who is time-rich and cash-poor“.

Buvo ir pora dalykų, kurie man pasirodė keisti, kaip kad geriausio draugo pamiršimas. Suprantu, kad tokiomis aplinkybėmis, į kurias Marcus įsipainiojo, galima labai daug ką pamiršti, bet geriausią draugą, kurį pats į tą visą kebeknę įtraukei..? Buvo dar pora neesminių, bet pakankamai menkų, kad jau nevertų paminėjimo.

Svarbiausia, ko moko knyga, kad už laisvę reikia visada kovoti. Jei užmerksi akis, atsipalaiduosi, ją labai greitai iš tavęs atims. Tad būkime budrūs.

Rekomenduoju knygą visiems, kurie domisi kompiuteriais, kurie kompiuteriais nesidomi, kurie skaito komentarus portaluose ir ten pastebi tam tikras tendencijas, visiems, kuriems technologija tapo tokia neatsiejama kasdienybės dalimi, kad nesusimąsto, jog tai bet kada gali pavirsti Didžiojo Brolio įrankiu jiems sekti.

„Homeland“ (viršelio nuotraukos nebus, nes knygą turim tik elektroniniu formatu) yra istorijos tęsinys, ir, kaip pridera geriausioms Holivudo tradicijoms, daug prastesnis už pirmtaką. Viskas prasideda labai įdomiai, įtampa kyla, ir staiga pššššššššššššššššš. Visą knygą Marcus laksto be galvos ir pats tai keletą sykių labai taikliai įvardija gražiu anglišku priežodžiu(?): „When in circles or in doubt, run in circles, scream and shout“. Ten, kur nėra siužeto, įkišta kažkokia atseit meilės drama. O paskui viskas savaime išsisprendžia – na kam dar kažkokios veikėjų pastangos? Tegu sau laksto be galvos.

Jei mėgaujantis „Mažuoju Broliu“ viena mintis šmėsteldavo tik retkarčiais, tai „Homeland“ ji net trukdydavo skaityti: visas siužetas susuktas taip, kad Daktarauskas galėtų įkišti kuo daugiau raktinių terminų, kuriuos skaitytojas galėtų pasigūglint. Pvz, „persona management software“. Komentarus portaluose jau minėjau, dabar paminėsiu ir netikrus profilius socialiniuose tinkluose.

Kai kurie dalykai palikti kaboti. Turbūt ruošiamas tęsinys. Turbūt skaitysiu, nors ir nepatinka man holivudinės tradicijos.

P.S. Neapsieisiu be dar vieno sulyginimo su „KGB vaikais“. „Mažasis Brolis“ turi saitą visam su knyga susijusiam reikalui: http://craphound.com/littlebrother/

P.P.S. Daug neredaguodama spaudžiu „Publish“, kad įrašas pasirodytų šią svarbią dieną. Nes už laisvę reikia kovoti.

Skaitiniai: KGB vaikai

Justinas Žilinskas. KGB vaikai. Aukso žuvys, 2013.

Atsargiai, spoileriai!

Knygą perskaičiau jau labai seniai, bet recenziją rašau tik dabar.
Manau, mano vertinimą labai įtakojo mama, kuri knygą perskaitė pirmoji, palygino su “The Girl with the Dragon Tattoo” ir aš, skaitydama knygą, vis prisimindavau tą palyginimą ir vis linksėjau galva, pritardama didžiajai daliai kritikos.
Visą laiką kamavo jausmas, kad kažko šiai knygai trūksta. Jau perskaičiusi supratau – ankstesnėse recenzijose minėto knygiškumo. Ir mylimo personažo, su kuriuo norėtųsi tapatintis.
Skaitant buvo apėmęs jausmas, kad knygos siužetas važiuoja geležinkeliu. RPG žaidėjams žinomas toks terminas – railroading, juo apibūdinamas meistravimo stilius, kai žaidimo meistras varo žaidėjus siužeto geležinkeliu ir neleidžia jiems nuklyst į šonus. Pats iš savęs toks stilius nėra blogas. Jei traukinys važiuoja įdomia trasa, tai kodėl gi nepasimėgavus kelione. “KGB vaikuose” trasa, mano galva, nebuvo gerai apgalvota. Vis norisi sustoti, apsižvalgyti, pasišnekučiuoti su stočių darbuotojais. Bet kontrolierius užremia duris ir pareiškia, kad nėr čia ko žioplinėti, jei važiuojam, tai važiuojam. Taip ir nuvažiavo siužetas, vieninteliu įmanomu būdu, nepalikdamas skaitytojui jokių variantų. Jei “TGWTDT” nuolat svarstoma, tai kas gi žudikas, ir tai paaiškėja tik pačiame gale, tai “KGB vaikuose” viskas rieda link vieno veikėjo, o galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom. Netikėta? Taip. Suteikia džiaugsmo skaitytojui-detektyvui? Ne.

Pasigedau kai kurių klausimų atsakymo. Nesupratau, kas ten buvo su Teodoru – jį irgi užkodavę buvo ar jis šiaip naudingas durnius? Ko ta Virginija tokia neapsisprendus, tai nekenčia, tai skuba gelbėti? Ir kaip jie visi tokie supermenai šiluminininkai nesuprato, kad Leokadija – viena iš jų? negi teks iš naujo skaityt :)
Mačiau, kad kai kam užkliuvo knygos kalba (mano mamai irgi) – man tai tas nesuvokiama. Na, lyg ir buvo pora veikėjų, kalbančių griežčiau, kad ir tas pats Vilius stresinėmis aplinkybėmis, bet keiksmai? Nepastebėjau tokių. Vaikams galima duot skaityt.
Kad jau paminėjau Vilių, tai metas jį aptarti. Knygos pradžioje jis pristatomas kaip burokus skaičiuojantis biurokratas, o pabaigoje tik bac! ir jis pasirodo esąs bondas rembo nuo vaikystės užsiimantis šnipų žaidimais.
Teko skaityt vieną recenziją, kurioje su žemėmis sumaišomas KGB atvaizdavimas. Pritariu kiekvienam žodžiui, nes nu tikrai. Per šventes apsilankius Vilniuj ir apsilankius KGB muziejuj (oficialiai – Genocido aukų muziejus) nuo tokio aprašymo norisi tik liūdnai linguoti galva.
Kad neradau knygoj mylimo personažo, jau rašiau. Bet pagrindinė veikėja ne tai kad ne mylima, bet tiesiog atgrasi, ir mamos ilgesys jai pliusų neprideda. Kažkokia išlepusi kvaiša, kuriai tik materijos terūpi. Ašturiu mobilką, aš kieta, todėl gerbkite mane. Ir dar pasitiki kažkokiu intelekto nesužalotu banditėliu, kuris vos prieš porą dienų norėjo pistoleto pagalba ją nurengti (paskui paaiškėjo, kad aprengti, bet tai labai nepadeda).
Labai viliojo susipažinti su laikmečiu, bet ryškaus ir gyvo vaizdo susidaryti nepavyko, kas irgi šiek tiek nuvylė. Visiškai taip pat veiksmas galėjo vykti ir dabar.
A, ir dar! Rusų kalba. Nu kodėl lotyniškais rašmenimis??? Suprantančius tai erzina, nesuprantantiems nesukuriamas tas kvadratiškumo įspūdis. Ir pasviru tekstu parašyti nors kiek nenormiškesni žodžiai siaubingai akis badė, bet čia jau ant kalbos prievaizdų burnot reikia.

Privalumas – skaitalas lietuvių kalba jau yra privalumas. Viršelis ir pavadinimas traukia akį, o tai ir buvo pgr mano tikslas, kad vaikai turėtų stimulą skaityt lietuviškai. Į vidiaką neįsidėsi, filmo lietuviams nepatikėčiau ir dramos trūksta, gautųs komedija, bet teatro scenoje su gerais aktoriais būtų galima išgaut gerą dinamiką (no pun intended) tarp veikėjų. Taip pat pliusas, kad knygų šiaip neskaitantys žmonės ėmė į rankas šią knygą ir vargu ar tai atbaidys juos nuo knygų, nes kažko rimto iš karto tai neįveiktų ir rimta knyga tikrai nuo knygų nubaidytų.

Jei taip susumavus, knyga labai primena ant popieriaus užrašytą rpg sesiją. Jų metu fantazija siautėja ir viskas kelia šiurpulį, bet tik stebint žaidimą, tokio thrill’o nepajausi niekada. Tegu sekančioj knygoj skaitytojas paverčiamas žaidėju, o ne stebėtoju.
__________________________________________________

Štai toks įrašas pirmosios naujųjų metų dienos proga :) knygų per tuos metus perskaičiau daugiau, t.y. du Doctorow’o romanus, už ką sau ploju katučių. Knygų iššūkis toli gražu neišpildytas, bet džiaugiuosi, kad pasistengusi galiu rasti laiko knygoms. Tik reikia rasti ir laiko jų aprašymams.

Su naujaisiais metais! Skaitykite daug knygų, tai – geriausi vitaminai smegenims :)

Dar sėklų

Nusipirkau dar sėklų.

20130227-161534.jpg
Omg omg omg omg.
Gal man laikas liautis.

Nesėkmė su saracėnijomis

Kad jau Varniukas atkakliai neina miegot, rašau dar vieną greituką įrašiuką.

Kažkada čia džiaugiausi įsigyta saracėnija. Po pirmosios žiemos jos liko gal pusė, bet gyveno. Tada vasarą nusprendžiau įsigyti ir musėkautą – venus fly trap, nes į namus įskrisdavo musės ir tūpdavo ant Varniuko veido, čiulptuko, buteliuko, t.t. Tai tikėjausi, kad musėkautas jas išgaudys, bo saracėnijos tūbos buvo per siauros tokiam grobiui. O bet tačiau Plantoramoj musėkautų nebuvo, taigi nusipirkau dar vieną saracėniją, tik plačiom tūbom.

Plačiatūbė saracėnija nusibaigė gan greitai, gal po kokio mėnesio. Karštą vasarą aš vis nerasdavau laiko ją palaistyti ir basta. Vyresnioji siauratūbė laikėsi nors ir sunkiai, bet laikėsi. Gyvenimui susinormalizavus ir persikrausčius gyvent į kitą vietą, pavykdavo ir nuolatos palaikyti drėgmę. Bet dėl kažkokių mistinių priežasčių saracėnija vis nyko. Atrodė, tarsi pūtų. Nulaužius paskutinę leisgyvę tūbą, pasimatė, kad ją iš vidaus graužia kažkokios kirmėlytės. Visiškas dafuq.

Tai gal aš daugiau pelkinių augalų nepirksiu.

O Varniukas vis dar nemiega.

Pavasaris

Parduotuvėj buvo svogūnėlių papigiai.

20130218-170518.jpg
Dar anyta atvežė va tokį į lauką sodintiną grožį, tik kažko nebelabai kas iš jo beliko:

20130218-171038.jpg

Tik va jokių žemės kapstymo rakandų neturiu. Teks sriubinį šaukštą naudot. Ir išvis, išsiaiškinti kur, kada ir kaip juos sodint.

Skaitiniai: Den ydmyge amulet

Sascha Christensen, 2009. Pirmoji Humarano trilogijos dalis.

20130127-131010.jpg

“Kuklusis amuletas” yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima magija. Pagrindinė herojė Josephine yra paauglė, besimokanti magų mokykloj. Jos tėvus girtas magas pavertė medžiais, ir, kol bus rastas būdas jiems grąžinti žmonių pavidalus, Josephine gyvena kartu su dėde ir teta. Šie gi įgyvendina seną svajonę – nusipirkę prieš 40 metų galingo mago statytą prašmatnų namą mažame miestelyje Haselby (Lazdynai? Lazdynėliai? Lazdynaičiai? Lazdynuva? Lazdyniškės? Nors ne, miestelis Anglijoje, tai koks Lazdyntaunas), pertvarko jį į viešbutį. Tačiau vieną dieną Josephine arklidės palėpėje randa skeletą. Mažos mergaitės skeletą.

Kokią paslaptį slepia senas pastatas? Kodėl viešbutyje apsistoję demonų medžiotojai? Ar tikrai kai kurie svečiai yra tuom, kuo dedasi? Ir kodėl vaikystės draugas taip keistai elgiasi?

Knygos pasaulyje valstybės tokios pačios, kaip tikrovėje (Anglija, Švedija, Vokietija, minimas ir Sibiras), bet tai turbūt vienintelis ryšys. “Kukliojo amuleto” pasaulyje katės kinkomos į karietas, prekiaujama elfais, o mokslas skilęs į dvi šakas – magiją ir technologijas. Tik kai kurie žmonės gali įvaldyti magiją, taigi magų prisibijoma. Maža ką jie gali pridaryti…

“Kuklusis amuletas” laimėjo Orla prizą.

Iš pradžių vengiau skaityti šią knygą, nes siaubingai erzino kabutės. Nu tik pažiūrėkit:

20130127-125931.jpg

Paskui pripratau ir išmokau nekreipti dėmesio.

Šiaip sunkoka vertinti kokybę, nes didžioji dalis mano dėmesio buvo sutelkta į teksto supratimą, o ne į siužetą. Visgi užkliuvo autorės bandymas viską pavaizduot labai fantastiškai, manau, buvo šiek tiek persistengta. Retkarčiais protagonistės elgesys buvo kvailas, bet turbūt taip ir turėjo būt, nereikia iš aikštingų, vienišų paauglių tikėtis brandaus elgesio :) Bendrai paėmus istorija gera, buvo keletas įtemptų momentų, viskas gražiai “išrišta” ir sukurta gera pabaiga, paruošianti istorijos tęsiniui. Jeigu netyčiom išleistų ir lietuviškai, galima drąsiai imti ir skaityti. Tegu tik kabutes padaro tvarkingas.

Random.org sako, kad dabar turiu imtis… *dam dam dam*… 7 knygos sąraše. Dam dam dam, vėl danų kalba :)

Knygų iššūkis 2013

Bandau įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Įkvėpta kitų, skelbiu savąjį iššūkį:

1. Sascha Christensen “Den Ydmyge Amulet”. Pradėjau skaityt pernai pavasarį, iki dabar skaitau. Jau įpusėjau.
2. Justinas Žilinskas “KGB vaikai”. Mama nupirks ir atsiųs.
3. Dale Carnegie “How to Develop Self-Confidence and Influence People by Public Speaking”. Užpernai vasarą pradėta ir nebaigta.
4. Al Ries, Jack Trout “The 22 Immutable Laws of Marketing”. Ryžiai ir upėtakis. Kadaise pradėta ir nebaigta.
5. Gėtės “Faustas”. Tendenciją jau turbūt pastebite :) belenkiek kartų pradėta skaityti ir niekad nebaigta. Buvo pas senelius Kaune, tai pas juos svečiuodamasi vis pradėdavau skaityt, bet iki išvažiavimo nespėdavau perskaityt. Galiausiai nusibodo taip ir pasiėmiau su savimi į Vilnių. Perskaičiau pirmą dalį, kažkas atsitiko ir antros dalies taip ir neperskaičiau. Paskui pasiėmiau su savimi į Aalborgą. Niekad po to ir neatsiverčiau. Būtų laikas keisti situaciją.
6. J. K. Rowling “Harry Potter and the Philosopher’s Stone”. Aha, aš irgi dar poteriados neskaičius :)
7. J. R. R. Tolkien “Hobbitten”. Prisiminsiu istoriją ir pagilinsiu danų kalbos žinias. Du zuikiai vienu šūviu :)

Reiktų dar tris penkias parašyt ir dar dvi, bet jau po vidurnakčio ir man nebelabai galvojasi. Tai skelbiu tokį pusiau luptą įrašą ir rytoj (šiandien) pildysiu. Žinoma, galėčiau išsaugoti kaip juodraštį, bet… Tendencijos juk aiškios.

———————- papildymas ———————–

8. P. Lorencas “Homunkulai”. Labai seniai skaičiau ir labai patiko.
9. Cory Doctorow “Little Brother”.
10. I. Nonaka, H. Takeuchi “The Knowledge Creating Company”. Profesinis interesas. Skaičiau ištraukas rašydama bakalaurinį.
11. Peter Senge “The Fifth Discipline”. Irgi profesinis interesas. Irgi susipažinau rašydama bakalaurinį.
12. L. M. Montgomery “Anne fra Grønnebakke”. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet su savo skaitymo tempais nusprendžiau grąžint neperskaičius, kad ir kiti žmonės galėtų paskaityt.

Ir dvi atsarginės knygos:
1. Koks nors hospitality management vadovėlis. Čia mano profesija kaip ir.
2. Koks nors human resource management vadovėlis. Irgi profesija.

Sumoj (neskaičiuojant atsarginių): trys knygos danų kalba, trys – lietuvių kalba, šešios – anglų. Trys knygos niekad neskaitytos, devynios – pradėtos ir nebaigtos, skaitytos labai seniai, arba skaitytos ištraukos. Aštuonios knygos – grožinė literatūra, trys – profesinė, viena – self-help’o.

Oficiali iššūkio svetainė čia. Užsiregistruosiu ir ten, kad būtų dar viena priežastis skirti daugiau laiko knygų skaitymui.

Iššūkis man labai didelis. Jei perskaitysiu tris knygas, jau laikysiu tai dideliu pasiekimu. O kadaise 200psl knyga per vakarą buvo norma. Tada įsivedėm internetą. O paskui dar daugiau trukdžių atsirado, kaip mokslai ir vaikai. Bet tokie išsisukinėjimai yra nesąmonė ir aš privalau rasti laiko vienam didžiausių gyvenimo malonumų :)

Šalčio aukos

Jau pradeda aiškėti, kam labiausiai nepatiko kelionė per šaltį. Pažeisti kavamedžio lapai (nors su šiuo tai neaišku, jo lapai ir anksčiau rudavo) ir pinigų medžio kai kurios šakos geltonuoja. Tiesa, prie jų dygsta nauji augliai, tai ir čia su klaustuku.
Orchidėjoms visoms lyg ir viskas gerai, bet vis neprisiruošiu palaistyt jų. Bijau, kad nors jos paprastai ir džiaugiasi, kai būna pamirštos kuriam laikui, šįkart apleidau jau pavojingai ilgai.

Norit foto? Aš irgi noriu foto. Kada nors bus.

Update: Yra, nuostabios kokybės per mobilųjį įrenginį. Mano durna (antonimas išmaniesiems tel) noškė, ir ta geresnes nuotraukas daro.

20121218-233727.jpg

Persikraustėm

Praeitą savaitgalį persikraustėm. Viskas šiaip labai gerai, išskyrus vieną dalyką. Gėles iš senojo buto į naują pergabeno vyrai. Read: nepasirūpino jų apsaugoti nuo neigiamos temperatūros. Kol kas visos gėlės žalios, bet dar pažiūrėsim, kas čia bus.

Nebėra

Nebėra ąžuoliuko. Gal žvėrys nugraužė, gal žmonės nuskynė.

Nebėra ir Deboros, miltoniopsio ir katlėjos. Ir Dinos, Akselio mamos, nebėra.

Bet gyvenimas atima, gyvenimas ir suteikia. Turiu sūnų :) tai įrašai taps dar retesni. Ir teks galvoti naują pavadinimą blog’ui.

« Senesni įrašai

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.