Jurga Vilė, Lina Itagaki – “Sibiro haiku“

Sibiro Haiku

Toks jausmas, kad norint kažką parašyti apie šią knygą, gerklė užsigniaužia, pirštai sustingsta. Ši knyga kaip vandenynas – gali tik kojų pirštus įmerkti, bet gali ir panerti taip giliai, kad nebeiškilsi.

Haiku yra ypatingas poezijos žanras. Daugelis jį pažįsta tik kaip “apie gamtą, skaičiuoti skiemenis“, bet haiku yra visai ne tai. Haiku yra dviejų dalykų sugretinimas arba supriešinimas. Haiku neaprašo jausmų – aprašo dalykus, sukeliančius jausmą, tiesiog tai, kas yra. Haiku nebando niekuom įtikinti, nemėgsta fanfarų ir pompastikos. Haiku yra kuklus pokštas, kurį reikia pačiam išsitraukti iš tarp eilučių.

Knyga mane sudomino keliais niuansais vienu sykiu iš karto. Komikso forma apie liūdnus, baisius dalykus? Imam! Pavadinime kažkodėl haiku? Imam! Iliustratorė su japoniška pavarde? Imam, imam, imam!

Jei nebūčiau ėmusis savo haiku projektėlio, su haiku susiečiau tik tiek, kiek knygoje tiesiogiai parašyta. Teta Petronėlė pamišusi dėl Japonijos, turi haiku knygelę. Haikišku stiliumi kartais apibūdina padėtį: “blakėm lyja, tai ne sapnas“. Atranda, kad už aukštos rąstinės sienos – japonų belaisviai, ir ima slapta mėtyti jiems nurašytus haiku per tą tvorą. Dar paminimi taiko būgnai ir origami. Ir viskas. Bet knygoje haiku yra daug, daug daugiau. Bene kiekviename puslapyje po haiku.

Haiku yra dviejų dalykų sugretinimas arba supriešinimas. Lietuva ir Sibiras. Choras ir gurgiantys pilvai. Siaubas ir tremtinių geras ūpas. Igoris ir Žibutė. Teta Margarita ir Bulvinis su Duoniniu. Kūčios Lietuvoje ir Kūčios Sibire. Viltis ir tikrovė.

Haiku neaprašo jausmų – aprašo dalykus, sukeliančius jausmą, tiesiog tai, kas yra. Įsiveržė kareiviai. Žąsiną Martyną nušovė. Kūnai nuplaukė po ledu. Blakėm lijo. Mama negavo duonos. Buiza – skani sriuba. Petronėlės dvaselė.

Haiku nebando niekuom įtikinti, nemėgsta fanfarų ir pompastikos. Čia nėra pagraudenimų, moralizavimų. Yra meninio pateikimo, taip – bet jis tam, kad sušvelnintų pasakojimą, o ne paryškintų ir taip skausmu rėkiančias vietas. Todėl čia nėra jausmų aprašymo ir analizavimo. Jausmai beskaitant kyla patys.

Haiku yra kuklus pokštas, kurį reikia pačiam išsitraukti iš tarp eilučių. Pokštai čia netgi niekuom neužmaskuoti. “Niekad nemaniau, kad taip toli nukeliausiu – ir dar už dyką!“, “O kam kasime duobę rytoj?“. Valgyt, valgyt, norim valgyt. Valgyt, valgyt, duokit valgyt. Pats, pats žiauriausias pokštas – Sibire obuoliai neauga.

Vienas nuostabus haiku iš pakankamai per daug eilučių:

 

img_20180904_1833001

Man keista matyti, kad kai kurie žmonės šią knygą priskiria vaikų literatūrai. Nežinau, kodėl. Turbūt ta pačia logika vadovaujantis ir Biliūno “Kliudžiau“, traumuojantis penktokus karta iš kartos, irgi yra vaikų literatūra. Savo vaikams šią knygą duosiu, tik kai jau žinos patį trėmimų istorinį faktą, arba bent jau bus emociškai jam pasiruošę. Nes dabar ir “Eglė žalčių karalienė“ košmarus sukelia. Vadinasi, paaugliams. Bet geriau suaugusiems.

Reklama

Apie haiku

Norėjau parašyti klikbeitinę antraštę “Ko mokykloje nepasako apie haiku“, bet pagalvojau, kad nekenčiu klikbeitinių antraščių, tai kodėl turėčiau vieną parašyti pati? Na bet va, kelią į įrašą ji surado. Mokykla paminėta, nes iš ten, spėju, ateina klaidingas įsitikinimas apie tai, kas yra haiku. Tas įsitikinimas skamba šitaip:

haiku yra japoniškas trieilis apie gamtą. Pirmoji ir trečioji eilutės – penkių skiemenų, antroji – septynių.

O, kad būtų taip paprasta! Skaityti pilną įrašą »

Greta Musteikienė – “Alsuojanti tamsa“

Alsuojanti tamsaNa va, praėjo jau pusė metų, o aš perskaičiau vieną knygą iš sąrašo šiems metams. Puiku, ploju pati sau atsistojus.

Taigi pirmoji perskaityta knyga yra Gretos Musteikienės “Alsuojanti tamsa“. Iš pradžių su ja sunkiai sekėsi susidraugauti, nes vos porą dienų prieš imantis jos, mano FB sraute išlindo labai sena kito skaitytojo apžvalga, kurioje kabinėjosi prie istorinių netikslumų. Tai skaičiau, ir jau apsišvietusi apie tuos istorinius netikslumus, negalėjau jų tiesiog pamiršti ir mėgautis tekstu tokiu, koks jis yra. Pagalius kišo ir tai, kad leidykla “Naujas vardas“ įvardino knygą kaip “istorinį romaną“, matyt, siekdami pasinaudoti istorinių romanų populiarumo banga Lietuvoje. Pati autorė rašo, kad “Tai fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą“ kas yra tiksliau, bet irgi sukelia ne visai teisingus lūkesčius.

Tai ne istorinis romanas ir tai ne romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Tai fantastinis-mistinis romanas, kurio veiksmas vyksta XIII amžiaus Lietuvoje. Na čia panašiai kaip Žiedų Valdovas yra ne romanas apie Viduržemę, Viduržemė yra tiesiog veiksmo vieta.

Taigi, XIII amžiaus Lietuva. Kaukai, aitvarai, barzdukai ir laumės. Šventoji ugnis, vaidilutės, Perkūnas, krivis. Svetimšaliai su savo tikėjimu. Žmonės, intrigos, išdavystės, plėšimai, kova dėl valdžios. Ir alsuojanti tamsa, ateinanti kasnakt, pasigrobianti vieną ar kelis, paliekanti pelenų ir kraujo lašą ant aukos pagalvės. Pasmerktas miestas. Tai pasakojimas apie žmogiškas ydas, kaltę, kerštą, ir atgailą.

Iš pradžių ėjosi lėtai, sunkiai sekėsi prisiminti veikėjus. Bet ilgainiui įsivažiavau ir paskutinę pusę pabaigiau vienu ypu. Yra vietų, kur galima kabinėtis, bet aš čia rašau ne tam, kad silpnas vietas vardinčiau, o tam, kad rekomenduočiau kitiems paskaityti.

Taigi – imkit ir skaitykit.

Parsisiųsti elektroninę knygą iš Naujo vardo galima čia.

Gretos Musteikienės blog’as – čia rasite ir apsakymų.

GretaMst Wattpad’e – čia galima ir “Alsuojančios tamsos“ tęsinį, “Šešėlių saulę“, paskaityti.

Autorės profilis pas Rašykus ir Goodreads’uose.

Žinot, kaip nusmurgę pankai Pilies g. brazdina gitarą vienu akordu, ir rėkia “Paremkite gatvės muzikantus!“, taip čia aš šaukiu, “Skaitykit lietuvius autorius!“ :)

Kuo bus vaikai užaugę

Ar prisimenate, kuo norėjote būti užaugę?

Aš norėjau būti gydytoja, dantiste (nors pati jų bijojau), alpiniste, gamtininke, rašytoja, mokytoja, pardavėja (nes jos gauna visus pinigus :)), veterinare, hakere. (Daug kuo vis dar norėčiau ir suspėčiau būti, hehe.)

O prieš porą dienų žaidža Varniukas su tėčiu Dota su Lego ir tėtis jam sako: žinai, tavo puiki vaizduotė, tu galėtum būti žaidimų dizaineris ir padėti padaryti Dotą dar įdomesniu žaidimu, prigalvotum jiems dar visokių galių ir ginklų. Varniukui ši mintis labai patiko.

IMG_20180504_194500.jpg

Mūšio laukas. Daugybė žmogeliukų su skirtingomis galiomis ir ginklais kovojo vieni prieš kitus. Varniukas nugalėjo 63:0:4 (skaičiai žymi nugalėtus priešus, mirtis ir kiek sykių padėjo kitiems nugalėti. Varniukas visada yra pats krūčiausias ir jo niekas niekada negali nugalėti :))

Ir kaip tik atėjo Liepsnelė parodyti, kokią puikią raketą iš Magformerių pagamino. Tai jai pasiūlė raketų inžinierės darbą, galės dirbti SpaceX ir kurti raketas, nunešančias žmoniją į Marsą ir dar toliau.

IMG_20180504_194449.jpg

Šiandien Varniukas pasikvietė mane, norėjo parodyti, kaip skaičiuoja. O skaičiuoja jis jau dviženkliais skaičiais, moka ženklą “+“, parodžiau jam ženklą “=“. O jam juk dar tik be-mėnesio-šešeri!

IMG-8eedd824e7700c5b55d9b1c44ba27238-V.jpg

2 + 2 = 4 ir 1 + 20 + 8 = 29. Aš parodžiau lygybės ženklą ir parašiau devynetą, nes Varniukas neprisiminė, kaip jis rašosi. Raudonais taškiukais rodžiau, kaip suskaičiuoti 10 x 10 = 100.

Kai buvome apžiūrėti būsimosios jo mokyklos, pašnekėjau ir su pedagogais. Tai paliko labai gerą įspūdį, kad jos nemauna vaikų ant vieno kurpalio ir supranta, kad vieni vaikai mokosi greičiau, kiti – lėčiau. Ir greitiesiems duoda papildomų užduočių, kad šie nenuobodžiautų. Tai tikiuosi, kad ir Varniukas mokykloje nenuobodžiaus ir nepaliks savo žingeidumo.

Philip K. Dick “A Scanner Darkly“

Aš gumos kaip ši knyga netempsiu ir sakau iškart: nerekomenduoju.

Tai yra daug puslapių narkomaniškų klejonių apie techninius dalykus, kai kuriuos netgi neegzistuojančius. Knyga ima darytis truputį įdomi ties viduriu, o pagaliau kažkoks veiksmas ir intriga atsiranda ties 90%. Tai, ką būtų galima vadinti veiksmo įsibėgėjimu, yra pateikta kaip optimistinė pabaiga ties 97%. Likę du-trys procentai yra autoriaus baigiamasis žodis ir ištrauka iš kito kūrinio.

Tikėtina, kad man ši knyga nepatiko dėl to, kad turėjau nerealius lūkesčius. Dick’o “Ubikas“ yra kažkas nerealaus, fantastiško. Smegenis mazgu surišantis siužetas, neįtikėtinas humoro jausmas, ai, net žodžių neturiu tam apsakyt. Dar jis parašė ir garsųjį romaną “Ar androidai sapnuoja elektrines avis“, kurį Holivudas jau du sykius ekranizavo. Todėl tikėjausi stogą nuraunančio siužeto, moralinio chaoso, daug fantastikos, ir net dar didesnės šyzos nei “Ubike“, nes gi kūrinys apie narkotikus ir jų poveikį. Tačiau viską galiu apibūdinti vieninteliu žodžiu, kurį knygos pagrindinis veikėjas nuolat vartojo apibūdinti savo pasauliui ir savijautai: murky. Lyg gili, klampi pelkė, į kurią įbridęs savo kojų nebepamatytum.

174310922_4280cc1904_b

(cc) Gerry Thomasen

Atrodo, pati knyga tą suprato. Vienoje vietoje pgr veikėjas prasukinėja pašnekesio įrašą po valandą į priekį, nes narkomanai vis kalba ir kalba ratais ir niekaip jų pokalbio mintis nepasistumia tolyn. (Inception!) Tada gauna patarimą iš kolegų, kad reikia prasukti visą dieną į priekį, ir tada imti po gabaliuką, vis prasukinėjant po valandą atgal. Čia gal buvo nesubtili užuomina, kad ir knygą reikia tokiu būdu skaityti. Bet ačiū, ne.

Neįsivaizduoju, kaip ir kam šią knygą skaityt, kad ji patiktų. Narkomanams, kad pažiūrėtų į save iš šono? Paaugliams kaip atgrasančią priemonę? Vargu ar bent vieni knygą įveiktų. Tai nebent ištrauką. O paskui autoriaus baigiamąjį žodį.

IMG_1769

Ir vis dėlto kažkam ši knyga patiko taip labai, kad net padarė pusiau animacinę ekranizaciją su Keanu Reeves, Winona Ryder ir Robert Downey Jr.. Kažkaip turiu įtarimą, kad žiūrėti šiuo atveju geriau, nei skaityti – bent jau laiko bus mažiau tam paskirta.

blue death

Čia yra knygos paskutinė scena. Tikriausiai ir filmo. Turiu pripažinti, kad atrodo tikrai labai gražiai. Tik bijau, kad išvaizda gali būti labai apgaulinga.

2017-ųjų apžvalga

Mane žavi mano blogo gyvybingumas. Po įrašą per metus. Galbūt išsikelti tikslą šiemet parašyti du įrašus? :)

Skaitiniai

Ačiū Goodreads, kad turiu kur pasižymėti, ką skaičiau.

Peter S. Beagle – The Last Unicorn. Specialiai šiai knygai teko susikurti naują lentyną – “TBTR“ – too boring to read. Įveikiau trečdalį ir pasidaviau. Kvaila neužkabinanti nesąmonė. Į šią lentyną rizikuoja patekti ir Philip K. Dick “A Scanner Darkly“ – labai sprangi knyga. Skiriu jai šį sausį, jei nepradės lįsti lengviau, keliaus į TBTR.

Robert R. Wegner (kas tiems rašytojams su antruoju/viduriniu vardu…) – “Kiekvienas gaus savo ožką“. Čiupkit Gintautą K. Ivanicką (ei, ir vėl!) ir prašykit savo ožkos kopijos. Labai smagus vakaro-dviejų skaitinys.

Robert Charles Wilson (šitas bent jau nesutrumpino iki pirmosios raidės) – “Spin“. IMKIT IR SKAITYKIT. Labiausiai stogą nurovusi knyga 2017-aisiais.

Orson Scott Card (jiep, tendencija kartojasi) – “Speaker for the Dead“ ir “Xenocide“. Hardcore sci-fi. Ilgos knygos. Vertinimai labai prieštaringi, bet man patiko. Knygos tęsia Enderio liniją, bet kiekviena yra kitokia, dedanti akcentus skirtingose vietose.

Ir į rašytojų su dvigubais vardais klubą nepakliuvę:

Širšė – “Spiečius“. Labai geras romanas. Išleistas kaip ir savarankiškai, tai jautrios redaktoriaus rankos trūkumas jaučiasi, bet netrukdo.

Wil Wheaton – “Just a Geek“. Autobiografinė vieno aktoriaus knyga. Kaip knyga, tai niekuo neypatinga. Bet biografija man patiko, apie tai, kad kartais tenka atsisakyti savo svajonių. Leidžia pažvelgti į filmų industriją, fanus ir heiterius iš arti. Staiga aktoriaus darbas nebeatrodo toks kupinas šlovės… Paskaičius atrodė, kad jei tektų laimė jį sutikti, tai lengvai rastume bendrų temų ir galėtume tapti gerais draugais.

Giedrius Vilpišauskas – “Virtuvės užkariavimo menas“. Jei maistas iš degalinės jums skanesnis nei gamintas namie, imkit šią knygą.

Atradimai

Atradimas nr.1: atostogos Lietuvoje. Atostogavom vieną savaitę Šventojoje. Kaip puikiai pailsėjom. Tas Lietuvos pajūrio kvapas – žilvičiai, pušys, sūrus vanduo, dumbliai. Vos išlipus iš automobilio pasijaučiau kaip namie. Ir kelias į pliažą per miško ruožą mediniu takeliu, per kopas. Norėčiau visą vasarą būti ten.

Ir pasivažinėjimai po apylinkes. Kaip gera pačiai vairuoti! Vieną dieną nuvykom prie Kartenos piliakalnio. Pabraidžiojom po Miniją. Buvo ir kita šeima prie upės. Toliau, pavėsinėj, dar kiti žmonės šašlykus kepė. Sakiau vyrui, kad lietuviškiau nerasi – kelionė žvyrkeliu, piliakalnis, visiems prieinama srauni upė. Tokia nesukultūrinta, tikra gamta – tik šiek tiek apšienauta. Daug naudojomės Lietuvon.lt – puikus puslapis.

Nesklandumų buvo, bet daugiausiai dėl skirtingų dienos režimų Lietuvoje ir Danijoje. Jei Danijoj vaikai eina miegot septintą-aštuntą, tai Lietuvoje teko taikytis prie vietinių vaikų klegesio vos ne iki vidurnakčio. Paskui dar mūsų keltas sugedo, tai likom Lietuvoj papildomai kelias dienas ir galiausiai parplaukėm į Daniją per Švediją. Vis nuotykis, ir DFDS gražiai kompensavo bilietų kainą ir papildomas išlaidas. Tai nelabai yra kuo skųstis. Nebent blogu oru Danijoj. Varniukas taip ir pasakė: “Reikėjo likti Lietuvoj, ten geras oras“ :)

Atradimas nr.2: WattPad. Čia kaip Rašyk.lt, tik aukštesniame lygyje. Mano naujoji priklausomybė. Daug paaugliškų nelogiškų pasiseilėjimų, bet yra ir labai gerų rašytojų. Rekomenduoju užmest akį į šiuos rašytojus:

  • Širšė – rašo fantastiką, nuotykinius romanus ir apsakymus.
  • GretaMst – rašo istorinius romanus.
  • Enorca – šio įrašo rašymo metu turi tik vieną kūrinį, ir tą patį juodraštį. Ten gėjai vampyrai kosmose ir laiko kilpose (fuck, spoileris).
  • Veronicaverrr – istorinis romanas apie sovietmetį Lietuvoje.
  • TheLittleShyNerd – kūryba paaugliams, maloniai skaitosi.
  • MohaTheUnicorn – istorinis-fantastinis-kriminalinis romanas ir daugiau.
  • xRewera – fantastika, mistika.
  • ietis – dar nežinau, kas čia yra, bet ne seilėti fanfic’ai, ir tekstai atrodo sklandūs.
  • kbmlion – erotiniai romanai su kriminalo prieskoniais. Man truputį skauda nuo klaidų, ir sekso scenų nemėgstu, bet užmerkus akis į šiuos dalykus turiu pripažinti, kad jos istorijos labai įtraukia.

Jų yra ir daugiau, čia paminėjau patraukusius mano akį.

Didžiausias smagumas yra tai, kad galima tiesiogiai bendrauti su autoriumi, ir su kitais skaitančiaisiais. Kelti teorijas, diskutuoti, analizuoti, kas parašyta. Dar man labai patinka, kad kūriniai keliami po vieną skyrių – aš paprastai su proza elgiuosi lyg su all you can eat buffet: prisiryju kuo greičiau kiek telpa ir dar truputį, taip nepasilikdama laiko mėgautis mažais teksto niuansais. O čia gauni naują skyrių, perskaitai, parašai komentarą. Laukdamas sekančio paskaitai dar kartą, paskaitai kitų komentarus, padiskutuoji. Duodi sau laiko įsijausti į kiekvieną žodį.

O autoriams smagumas tame, kad gali iš karto matyti, kaip skaitytojai supranta vieną ar kitą sceną. Gali gauti rašymo patarimų iš kitų autorių.

Atradimas #3: aš galiu daryti tai, kas man patinka ir tuo džiuginti žmones. Darbu džiaugiuosi ir dar gaunu krūvas šokolado metinių proga. Yra viena tokia truputį slapta grupė FB, ten aš dažniausiai pratyliu, bet kai turiu ką pasakyti – pasakau, ir vien nuo pasakymo pasidaro geriau. Kartais pakomentuoju kitų pasisakymus ir dažnai jie būna gerai priimti. Paskui taip keistai malonu būna, kad mano mintis perskaitė, kad jos kažkam padėjo. Nesistengiant specialiai to daryti, tiesiog paimant dalelę savęs ir padedant ant staliuko, gal kitiems kambaryje būtent tos dalelės ir reikia. Džiaugčiausi matydama, kad ta mano detalė padeda, bet dabar gaunu dar ir tiesioginę padėką – “Ačiū, kad pasidalinai su mumis šituo“. Šiek tiek trikdo, nesu pratus prie padėkų ir dėmesio – bet juk būtent šitaip ir turėtų būti, ar ne?

Ypač tas matosi Wattpade. Ten jaučiu, kad galiu laisvai komentuoti ir jau gavau autorių prašymų, kad ateičiau pas juos pakomentuoti, nes mano pastebėjimai jiems labai patinka. Netgi sulaukiau poros viešų padėkų už savo įžvalgas, kažkam jos praskaidrino dienas ar net savaites. Taip keista, bet ir taip malonu. Aš juk tik dariau tai, kas man patinka. Susirasiu, atsispaudinsiu, įsidėsiu į dienoraštį. Vaikystėje turėjau “brangenybių dėžutę“ su visokiom mielom smulkmenom. Noriu vėl tokią turėti.

box-242374_640

Pasiekimai

Nieko labai ypatingo nebuvo. Bet pagaliau nusikirpau plaukus ir padovanojau juos labdarai. Praėjau programavimo pagrindų kursus – buvo įdomu ir naudinga. Noriu dar. Buvau ir danų kalbos kursuose, kad pašlifuočiau tarimą – lygtais su mažesniu akcentu kalbu. Svarbiausia, pasirodo, yra kalbėti lėčiau – aš labai greitai beriu žodžius ir viskas susimala. Reikia kalbėt kaip Karalienei.

Neapibraižiau mašinos! Va čia tai pasiekimas.

Ambicijos

Wattpad’as mane labai įkvėpė. Nusprendžiau prikelti seną savo hobį – rašymą. Jam laiko labai daug nėra, todėl nusprendžiau rašyti trumpus kūrinius. Taip ir telefonu galiu kažką parašyt. Kad būtų kažkoks įsipareigojimas, tobulėjimas – darau tai kasdien. Sudėjus šiuos du ir dar meilę Japonijai, gavosi projektas “Po haiku per dieną“. Užsukit, paskaitykit, komentarą palikit.

Kai kuriais esu patenkinta, kitus išspaudžiu stenėdama. Kuo didesnį įspūdi aprašau, kuo ilgiau ieškau tinkamų žodžių, kuo labiau tempiu prie haiku esmės ar naudoju klasikines technikas – tuo gražesnis tiek man, tiek skaitytojams tas haiku gaunasi. Net keista, kiek daug reikia trims eilutėms parašyti. Bet verta. Ypač, kai rašau apie liūdnus dalykus – jaučiu terapinį poveikį, ir kai tą liūdnumą pastebi ir skaitytojai, pasidaro ypač malonu. Tarsi su skaitytojais būtume pasidalinę skausmu, suvienijančia paslaptimi, ir jis mums abiems būtų sumažėjęs. Imu suprasi, kodėl lietuvių literatūra tokia kupina skausmo. Ją reikia skaityti, skausmą priimti, išgyventi, jame nusiprausti it lediniame šaltinio vandeny, ir eiti toliau. Po šaltinio viskas šildo ir bacilos mažiau kimba.

ūlos akis žiemą

Ūlos akis žiemą. Brolių Černiauskų nuotrauka. Įžūliai nuknista iš Bernardinai.lt

Uždarysiu savo versliuką. Jis buvo atgaiva, kai sėdėjau šiknoj – bet jau iš ten išlindau, ir jo nebereikia. Ir finansiškai jis yra grynas nuostolis. Ir tikrai nebus taip, kad neturėsiu ką veikti. Gal šiek tiek per anksti girtis, nes tikimybė 90% – bet, atrodo, būsiu mokytoja lituanistinėj mokykloj. Bijau, jaudinuosi, laukiu, nekantrauju. Bus labai įdomu.

Netektis

Mirė mano Diedukas. Labai liūdna, kad taip retai mačiau jį pastaruosius dešimt metų. Liūdna, kad mano vaikai nematė ir nepatyrė jo tokio, kaip aš. Gaila, kad paskutiniuosius porą metų negalėjau prisidėti prie jo slaugos. Beprotiškai liūdna ir dar ilgai bus liūdna dėl viso šito. Bet suprantu, kad liūdesys ir skausmas kyla tik todėl, kad prieš tai buvo daug meilės. Priimu skausmą kaip atminimą apie ją.

autumn-2903107_1280

Planas kitiems metams

Skaityti knygas:

  • Karen Blixen – Den Afrikanske Farm
  • Greta Musteikienė – Alsuojanti tamsa
  • Ką nors daniško
  • Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum 3
  • Ką nors daniško
  • Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum 4
  • Ką nors daniško
  • Giedrius Vilpišauskas – Vėjas nuo jūros

Pageidautina šita tvarka. Prie šitų, žinau, kad prisidės ir krūvos kūrinių Wattpad’e.

Žiūrėti serialus:

  • Pabaigti žiūrėti Matador – puikią danišką TV dramą.
  • .hack//SIGN anime. Mano internetinis slapyvardis kilęs iš šio serialo – jame yra šalutinė veikėja vardu Yuki Aihara. Būtų laikas sužinoti, kas tai per veikėja :)
  • Pažiūrėti dar kokį nors danišką serialą. Jų yra daug ir gerų, ką nors išsirinksiu.

 

Na ir pagrindinis pasižadėjimas, kurio kažkodėl labai sunku laikytis:

dirbti, kai laikas dirbti, ir ilsėtis, kai laikas ilsėtis

 

P.S. Varniukas jau eis į mokyklą. Whaaaat.

 

Kokie buvo 2016-ieji

Internetas pilnas memų apie tai, kokie blogi buvo 2016-ieji.

no-tbhjuststop-history-class-in-the-year-2100-teacher-so-4871844

(Paveiksliukas iš internetų)

Aš to nepajaučiau. Na, Brexit, Trumpas, Sirija, bet nepasakyčiau, kad būtų išskirtinai blogai. Pasaulis matė ir blogiau.

2016-has-been-the-worst-year-ever-pretty-sure-1665-10125566

(Paveiksliukas iš internetų)

Tik labai liūdna pasidarė, kai sužinojau, kad Carrie Fisher mirė. Dar žinoma kaip Princesė Lėja iš Žvaigždžių Karų. „Ta su baronkom ant ausų“. Jei mokėčiau suktis baronkas iš plaukų, tai susisukčiau atminimui.

artists-pay-tribute-princess-leia-carrie-fisher-32-58637df45c25c__700

Iliustracijos autorystė:

Dar nuo paauglystės Žvaigždžių Karai man yra tarsi kelrodis. Jie buvo mano saugi užuovėja, kai tikrovė būdavo per žiauri. Jie išmokė mane kantriai laukti – nes viskas praeina. Ir sulaukiau! O Princesė Lėja buvo vienintelė man rūpėjusi princesė. Klasiokės ir pasaulis svaigo apie Dianą, aš svajojau apie baronkas ir šviesos kardus. Ir tai bus per amžius, bet nebebus taip, kaip anksčiau.

Bet šakės, kokie greiti šie metai buvo. Man vis dar atrodo, kad Varniukui treji, bet jam jau puspenktų. Rašau ir negaliu patikėti. Liepsnelė man vis dar kūdikėlis, bet už pusmečio švęs antrąjį gimtadienį. Neįtikėtina. Kada jie spėjo užaugti?

Per tas bemieges naktis turbūt. Viena naktis mane pražilino, kitos dvi įrėžė raukšles apie burną. Dabar turiu visada šypsotis, kad nesimatytų :) Ir dyvų dyvai, man jau 30, ei, sustok, laike!

Ką aš ten pernai rašiau. „Anyone can do it“ perskaičiau, kitko – ne. Nespėjau. Po velnių, aš nieko nebespėju.

Gal užteks jau čia šito minčių srauto. Tebūnie struktūra.

Kraujo davimas

Man kažkoks donorystės fetišas, vis noriu save kažkaip kitiems atiduoti, tarsi tik tai suteiktų mano gyvenimui prasmę. Kraujo donorystė buvo dar neatliktas dalykas. Bet išsiaiškinau, kaip jį daryti, internetu užsiregistravau į donorus, ir laukiau. Buvau pakviesta pokalbiui ir pirmajam kraujo tyrimui. Viskas ok, susisieksime, kai tavęs reikės, tikriausiai greitai, nes Rh-.

Bet greitai nebuvo. Kai atėjo pakvietimas, jau laukiausi Liepsnelės, taigi donorystę teko atidėti. Vėl kvietimą gavau, kai jai suėjo metukai. Valio, pagaliau, svajonės išsipildymas!

O vat ir ne.

Pasirodo, aš labai bijau adatų. Taip labai, kad kraujagyslės užsispazmavo ir nieko nepribėgo. Slaugė ėmė knebinėti kateterį, visaip jį ten pirmyn atgal stumdyti, o aš pradėjau truputį panikuoti. Tada slaugė pasakė, kad nieko nebus, atjungė mane, padėkojo už gerus norus, bet ačiū, cypaujančių ir krūpčiojančių donorų, kurių net kraujas nebėga, jiems nereikia. Et. Bent jau kraujo grupę pagaliau sužinojau – AB-. Rečiausia. Tai dabar galiu jaustis labai ypatinga snaige.

Japonija

Buvom visi kartu Japonijoj. Dar vienas iš tų neįtikėtinų dalykų, kur žinau, kad buvo, bet nejaugi tikrai? Tada atrodė, kad nereikia visokių smulkmenų pirkaliotis ir kiekvieno metro fotografuoti. Dabar manau, kad reikėjo visko daugiau. Noriu ten sugrįžti. Sugrįšim. Kai vaikai bus paaugę ir patys galės vaikščioti visur. Gal parašysiu normalų blogo įrašą su rekomendacijom. Bet negaliu pažadėti, nes laikas lekia kaip pašėlęs, o aš nieko nespėju.

Dabar galiu tik parodyti keletą nuotraukų:

Nauja mašina – Seat Toledo

peugeot

(Mūsų senoji Peugeot buvo va tokia mažytė ir tokia aptrinta (mano dėka daugiausiai). Prisiminimui liko modeliukas.)

Buvau išspirta iš komforto zonos. Mums keturiese mažytėje raudonoje Peugeot su automatine pavarų dėže buvo bepradedą darytis labai, LABAI ankšta. Tai apžiūrėjom keletą variantų ir apsistojom ties Seat Toledo, nes tinkama dydžiu, pribumbasais ir kaina. Tik vieno pribumbaso trūksta, nes anas kažkodėl šitoj balos pusėj laikomas turtingų tinginių užgaida ar kažkas tokio. Turiu omeny automatines pavaras. Taigi buvo nuspręsta, kad jei jau išlaikiau teises, tai prisiminsiu, kaip ten tą joysticką stumdyti ir pedalą mindyti. Atrodo, prisiminiau, bet užgęsti vis dar pasitaiko. Pvz šiandien užgesau prieš šviesoforą ant įkalnės ir nesugebėjau užvest labai ilgai, kad net pypsint pradėjo. Siaubas kokia gėda. Bet jei Tapinas sukelia Vilniuje spūstį su Priusu, tai ir man atleistina.

tapinas_prius

(Įžūliai nuknista nuo Tapino FB sienos)

Dar su vyru kalbėjom, kad sekanti mašina jau bus elektrinė, tai apie pavaras bus galima pamiršti, nes ateina nauja era. Bet aš žiūriu į elektromobilių kainas ir suprantu, kad man reikia daug daugiau uždirbti, kad būtų galima apie tai svarstyti.

Verslas

Taigi pradėjau savo verslą. Dieną po savo trisdešimtojo gimtadienio įkūriau firmą. Importuoju arbatą ir šokoladą ir čia pardavinėju. Nieko ypatingo. Apyvarta kol kas irgi neypatinga :D tai reikia dirbti. Arti kaip arkliui. Man tai labai patinka ir labai įdomu. Jei ne beždžionė ir kitos prievolės, tai visą laiką tik tą ir daryčiau. Bet kadangi apyvarta neypatinga, alga irgi nulis, santaupos baiginėjasi, apie Teslą svajoti noriu, apie daugiau vaikų – irgi, ir dar mes statysimės priestatą prie namo, nes tuoj čia bus taip ankšta kaip mūsų senojoj Peugeot… tai reikia darbo. Na, tokio, kur algą moka. Bet jėbau, kaip man tai yra nusibodę, aš po bakalauro daugiau nieko kito berods ir nedariau, tik CV siuntinėjau iki apsivėmimo ir niekam manęs nereikėjo (iš čia ir verslas), man taip blogai buvo, kad net Facebooke grupę įkūriau pavadinimu „Anonymous Jobseekers in Aalborg“, nes nu visiška juoda gili šikna man su darbais. Bet jau nusiteikiau, kad po naujųjų reiks ieškoti.

Ir staiga aš gavau darbo pasiūlymą. Kąąąąą? Taip būna?

Darbas

Aš ilgai galvojau, kaip tai aprašyti, bet nesileidžiant į smulkmenas tai darbą gavau per pažįstamus. Dirbu dabar support’e. Jiems reikėjo žmogaus, susigaudančio kompiuteriuose, galinčio dirbti 2,5 val per dieną, bet supporto puslapį tikrinantį apytiksliai kas pusvalandį visą dieną. Kitaip tariant žmogaus, visą dieną dirbančio prie kompo, bet 2,5 valandos galinčio skirti papildomam uždarbiui. Skamba kaip koks tinklinio marketingo š :D

Ir aš labai džiaugiuosi šituo darbu. Tai mano mėgstamiausias darbas iš visų turėtų. Jau galiu rašyti istorijas į „Clients from Hell“, bet taip nedarysiu. Buvo labai status (ir tebėra) learning curve. Ticket’us galima skirstyti į dvi grupes: nuobodūs, kur iš karto aišku kaip atsakyti; ir įdomūs, kur niekas neaišku, ir knisiesi per visą sistemą, viską iš visų pusių apsvarstai, jau nuleidi rankas ir ruošiesi trukdyti labiau patyrusį kolegą, ir staiga ateina nušvitimas, ir pažiūri į problemą iš visai kito kampo, ir staiga viskas pasidaro aišku, parašai klientui, jis padėkoja, problema išspręsta, valio! Ir kai atrodo, kad nieko geriau būti nebegali, sistemos įkūrėjas irgi bando atsakyti kokį nors ticket’ą, nesuveda galų, tada ateinu aš su dviejų savaičių patirtimi ir išsprendžiu problemą :D Jei tokiais atvejais sėdžiu ofise, tai tik tyliai pakrizenu, bet jei dirbu iš namų, tai ir pergalės šokį sušoku, nes nu taip faina.

giphy

(Animacija iš internetų)

Šiame darbe vadovaujuosi tokiais principais:

  • Kad ir ką klientas besakytų, priimti viską rimtai.
  • Į kiekvieną atvejį žiūrėti, lyg jis būtų pirmasis.
  • Mano darbas yra sumažinti „nuobodžiųjų“ ticketų skaičių. Turiu paaiškinti klientui taip, kad kitą sykį jis pats išspręstų savo problemą ir nesikreiptų į supportą.

Manau, labai geri principai, bet jie duoda tokią bėdą, kad sugaištu laiką. Vis dėl to manau, kad geriau vėlesnis tačiau teisingas, išsamus atsakymas, nei gautas per dvi minutes bet visiškai šaunantis pro šalį. Čia asmeninė patirtis kalba. Pirmąją savo parduotuvę pakūriau ant vietinės daniškos platformos, tai jie nei vieno dalyko nesugebėjo padaryti teisingai iš pirmo karto, turėjau nuolat jiems rašinėt ir skambinėt. NEI VIENO. Į laiškus atsakydavo per penkias minutes, bet atsakymas dažniausiai būdavo visiškai ne į temą. Prireikė virš 30 emailų, kad padarytų man paypal knopkę – aš vis aiškinau, kad darant viską pagal jų gidą išmeta klaidą, jie vis siūlydavo daryti viską pagal gidą. Tai čia tik vienas iš jų gausybės susimovimų. Pirma proga persikrausčiau į Shopify. Tai va, jei kas Danijoje norite atidaryti netbutiką, neimkite Danhost, jie gaidys. O jeigu atstovaujate kokį foreningą ir norite tiksliai suskaičiuoti savo klientus, imkite ITERAS, ir jei prireiks supporto, aš su džiaugsmu jums padėsiu :)

Kas bus 2017-aisiais.

Kaip jau minėjau, (da-)sistatysim namą. Bus įdomu. Darbai prasidės jau kovą ir gegužę turėtų baigtis. Gausiu naują svetainę gimtadienio proga, taip išeina :)

Keliausim į Olandiją. Be vaikų :) klausysim vienintelio gyvo Ayreon koncerto.

Pasižadėti galiu tik viena: daugiau darbo darbadieniais, daugiau poilsio savaitgaliais. Nes manau, kad malu per daug šūdo, kai reikia dirbti, ir per daug dirbu, kai reikia ilsėtis. (Ir kadangi yra pirmoji naujų metų diena kai šitą rašau, man metas jungt kompą, nes tuoj bus laikas miegoti.) To rezultatas galėtų būti, pvz, daugiau įrašų blog’e (šiuo metu čia virš 10 juodraščių), daugiau perskaitytų knygų, gražesnis sodas, gyvesnės gėlės, daugiau laiko su vaikais ir su vyru, daugiau efektyvumo mano darbuose ir t.t.

Dar nueisiu į dvi buvusias darbovietes, kuriose „kabu“, nes oficialiai vis dar įdarbinta, bet realiai jokie darbai nesišviečia ir jei atvirai, tai net nelabai ir norisi, ir pateiksiu pareiškimą atleisti iš darbo.

Ir dar gimtadienio proga plaukai bus pakankamai ilgi, kad būtų galima iš jų padaryti peruką, tai kirpsiu trumpai ir dovanosiu tiems, kam jų reikia. Sakau, donorystės fetišas.

Gerų ir produktyvių 2017-ųjų!

Praėjusių metų apžvalga ir ko tikiuosi 2016-aisiais

Taigi. Kas buvo:

Perskaičiau net (kaip norėčiau, kad būtų „tik“!) keturiolika knygų. Planą tuo pat metu ir įvykdžiau su kaupu, ir šiek tiek pritrūko. Perskaičiau keturias neplanuotas knygas, bet nespėjau perskaityt dviejų paskutinių Poteriados knygų. Nors tas „nespėjau“ irgi sąlyginis, nes jos buvo numatytos motinystės atostogoms, kurios dar nesibaigė :)

Gimė Liepsnelė. Beveik visus metus tvarkingai laikiausi Seinfeldo metodo darbų atlikimui. Lietuvoje viešėjau du kartus. Nenumarinau nei vienos orchidėjos. Sode išauginau moliūgą ir jis buvo skanus. Buvo puikūs metai.

IMG_0108

Daug, daug X. Galėtų būti daugiau iš tiesų.

Kas bus:

Labai trumpas planas skaitymui:

Sahar and Bobby Hashemi. Anyone Can Do It.
Pabaigti Poteriadą.

Tas planas toks trumpas todėl, kad Liepsnelė paaugo, miega dar mažiau, ir mane užima dar labiau su visokiais tyrelių gaminimais ir panašiai. O kai baigsis motinystės atostogos, keliausim į Japoniją dviem savaitėm visi keturi.

O kai grįšim iš atostogų, darysiu tai, apie ką ilgai aktyviai ir pasyviai svajojau, bet niekad nesiėmiau realių veiksmų: darysiu verslą. Ir, jei tą bjaurybę beždžionę toliau laikysiu ant trumpo pavadžio, ir kasdieną kalendoriuje padėsiu X, man pavyks.

Skaitiniai: The Martian

Andy Weir. The Martian. Ebury Digital, 2014 (elektroninė versija).

cover_martian

Visas mano goodreads draugų sąrašas vieningai įvertino šią knygą penkiomis žvaigždutėmis, o netrukus ėmė džiaugsmingai dalytis nuoroda į filmo treilerį. Teko suskubti ir perskaityt iki pasirodys filmas. Treilerio nežiūrėjau ir draudžiau vyrui pasakoti apie knygą. Pažiūrėjau tik kai perskaičiau 25% ir numaniau, kad treileris neprispoilins. Prispoilino, bet nedaug, malonumo nesugadino.

Knygą perskaičiau jau senokai (Goodreads sako, kad rugpjūčio pabaigoj), juodraštis irgi maždaug nuo tada čia guli, bet vis nebuvo progos privesti prie padoriai skaitomos formos. Laikas bėgo, filmas premjeravo, tai skelbiu įrašą tokį 95% baigtą.

Trumpai: misija į Marsą turi netikėtai ir skubiai šiaušt atgal į Žemę, bet nelaimingo atsitiktinumo dėka palieka Marse vieną astronautą, kuris laimingo atsitiktinumo dėka nenumirė. Dabar bičas turi kažkokiu būdu išgyventi negyvenamoj dykynėj, kur nėra jokios absoliučiai gyvybės ir sąlygų jai. Pasakojimas daugiausiai iš paliktojo astronauto Marko Watney perspektyvos. Kai jo log įrašai ima darytis pernelyg techniški ir nuspėjami, atsiranda ir pasakojimai iš kitų žmonių perspektyvų. Knyga iš esmės yra apie tai, kad gyvybė yra atkaklus dalykas, o žmonės kūrybingi, ir gali iš bet kokios situacijos rasti išeitį. Galima sakyti, kad Markas Watney įkūnija žmoniją ir žmogišką savybę niekada nepasiduoti, visada ieškoti išeičių ir kūrybingai spręsti problemas.

Patiko: Marko humoro jausmas: „You can start drilling“ – „That’s what she said!“. Siužetas – nesu skaičius nieko panašaus, bet tai galbūt nulemta ne idėjos novatoriškumo, o mano neapsiskaitymo :). Dar labai patiko, kad didžiąją dalį techniškų dalykų supratau ir iškart sumojau, kaip jis ten vos nesusisprogdino.

Nepatiko: kiti veikėjai. Labai plokšti. Visame šitame „Oi,-mes-pamiršom-žmogų-Marse“ reikale dalyvauja daugybė veikėjų, bet jie visi pateikiami tik iš vienos pusės, ir man būtų labai patikę, jei knyga būt dvigubai ilgesnė, su dvigubai daugiau dėmesio kitiems veikėjams. Ir šiaip nušlifuoti visus kampus ir užkamšyt visas skyles. Pabaiga irgi galėjo būti įdomesnė, dabar ji tokia šiek tiek be įtampos. Trūksta kažkokios stipresnės emocijos joje. Aš maištininkė, daviau knygai tik 4 žvaigždutes, kai visi kiti mano pažįstami skaitę davė max :)

Taigi. Visa knyga eina tokiu principu:
1. Jam šakės.
2. Valio, jis turi planą!
3. Viskas einasi gerai, nebus šakių.
4. Po velnių, jam šakės.
Ir t.t.

Iliustracija, kiek beskaitydama galvojau, kad šakės (pasižymėjau toli gražu ne viską):
51%: jam šakės.
61%: labai šakės.
68%: šita knyga darosi kraupiai niūri.
71%: Ok, niūrumas virto juodu humoru.
74%: šitas reikalas geruoju nesibaigs.
77%: šaaaakėėėėės.
Gal, sakau, metas baigti šiuos užrašus, bo dar prispoilinsiu kam nors.

Iš esmės Andy Weir parašė visai gerą knygą ir labai gerą scenarijų filmui. Bus įdomu jį pažiūrėt. O čia ir treileris, privertęs mane paskubėti:

Spalio 28: Pažiūrėjau filmą, įspūdžiai tokie:

ivereadthebooks(Paveiksliukas iš internetų)

Man labai patinka ši iliustracija, nes joje pašiepiami žmonės, kurie perskaito knygą, tada pažiūri ekranizaciją, o tada išūžia aplinkiniams ausis ir užteršia visus internetus apie tai, kaip knyga buvo geresnė ir filmas nuo jos labai skyrėsi. (Game of Thrones variantu dar ir prispoilina apie ateities įvykius. Arya lygtais vis dar gyva, Jon Snow vis dar nieko neišmano.)

Tai va, knyga yra geresnė ir filmas nuo jos labai skiriasi :) Jau rašiau feisbuke:

The Martian: tai bent nusivylimas. Turėjo tokią medžiagą ir toks šnipštas gavosi. Dėl manęs tai galėjo knygą dar labiau apkarpyti, bet likusius epizodus padaryti daug dramatiškesnius. Geriausiai, žinoma, būtų kokių 12 dalių serialas su cliffhangeriu kiekvienos serijos pabaigoje. Na, gal po kokių dešimties metų padarys remeiką.

Taigi, jokios įtampos, jokio jausmo, kad tuoj bus šakės, tie vargšai šalutiniai veikėjai išvis pavirtę į kartonines iškarpas (knygoje buvo geriau!). Bet filmas pranoksta knygą pabaigoje. Jei knygoje nebūt parašyta, kad čia jau pabaiga, tai net ir nesusigaudytum. Filme buvo padaryta kinui tinkanti kulminacija (knygoje buvo kitaip!) ir gražus, tik gal kiek perspaustas ir persaldintas, epilogas (knygoje tokio nebuvo!).

Taigi ramiai galite ir žiūrėti, ir skaityti, kad pliusai ir minusai vienas kitą neutralizuotų ir iš istorijos pasiimtumėte tik tai, kas patiko labiausiai. Gero skaitymo/ žiūrėjimo!

Skaitiniai: Ronja røverdatter (Ronja plėšiko duktė)

Astrid Lindgren. Ronja røverdatter. Gyldendals Børnebibliotek, 1992.

Ronja3Pirmiausiai tai džiaugiuosi, kad perskaičiau savo mėgstamiausios vaikystės rašytojos knygą beveik originalo kalba. Dabar, žiūrint iš suaugusios pozicijų, knyga nebėra toks didelis wow – bet vis viena skaitosi maloniai, įdomiai, ir namų bibliotekoje būtinai bus daugybė Astridos knygų. Visai taip, kaip prieš 20 metų Vilniuje.

Kartais aš galvoju, kad užaugau ne pilkuose Vilniaus ir Kauno daugiabučiuose ir duobėtuose, apšnerkštuose jų kiemuose – mane užaugino Astridos Lindgren knygų pasaulis. Jos knygose visada buvo saulėta ir šilta, buvo daug gamtos, buvo daug juokingų nuotykių – ir nejuokingų, pavojingų – taip pat. Jos knygose žmonės buvo paprasti, draugiški, ir santykiai tarp jų visuomet kupini meilės ir pagarbos. Tokia skandinaviška idilė. Galbūt dėl to Danijoje taip greitai pripratau. Mus, užsienio studentus, gąsdino, kad gali būti sunku adaptuotis, ir kad po pirmųjų savaičių euforijos pareis lomkės. Jau 7 metai, o aš vis dar euforijos stadijoj.

Ronja2Iliustracija. Knygą pirkau secondhand’e, anksčiau ji priklausė vaikui, spalvinusiam iliustracijas. Seniau toks barbarizmas man sukeldavo įsiūtį, dabar kažkaip labai ramiai reaguoju. Gal dėl to, kad dar visai normaliai nuspalvinta, o ne primakaliota per visą puslapį. Toks pats viršelis ir iliustracijos buvo ir mano senų senovėj skaitytame lietuviškame leidime.

Taaaaip, grįžkim prie Ronjos. Drąsi mergiotė. Nepaisant to, kad knyga parašyta labai seniai, 1981 – dar prieš man gimstant :) – ji nesijaučia moraliai pasenusi. Tai yra graži istorija apie draugystę, paauglystę, konkurenciją ir susitaikymą.

Sunku kažką rašyti, nes Astridos kūryba man sukelia daugiau jausmų, nei minčių.

Imkit ir skaitykit, ir savo vaikams bei anūkams duokit.

« Older entries