Skaitiniai: apie vaikus ir auklėjimą

Helen Lyng Hansen. Helens bog om børn og opdragelse. Gads Forlag, 2014

Labai gera knyga apie vaikų auklėjimą. Parašyta lengvai skaitomu stiliumi, tačiau išliekanti informatyvi, pateikianti daug pavyzdžių, kaip bendrauti su vaikais, kad tėvai ir vaikai vieni kitus suprastų.

Helen Lyng Hansen yra garsi Danijos sundhedsplejerske (šios profesijos atitikmens net nėra lietuvių kalboje, arba aš prastai ieškojau. Tai medicinos seselė, kurios specializacija – vaikų sveikata tiek fiziniu, tiek psichologiniu požiūriu), išleidusi daug knygų apie vaikus. Savo puslapyje netsundhedsplejerske.dk atsako į tėvų užduodamus klausimus. Kaip Austėja Landsbergienė savo priimamajame, tik daug didesnėmis apimtimis. Veda paskaitas apie vaikų auginimą visoje Danijoje, dalyvauja radijo ir TV laidose, ir apskritai yra autoritetas vaikų auginimo klausimais.

„Apie vaikus ir auklėjimą“ suskirstyta į tokias dalis:
1. Mintys apie auklėjimą
2. Kaip būti gerais tėvais
3. Kaip suteikti vaikui aukštą savivertę
4. Kaip išmokyti vaiką mandagaus elgesio
5. Kaip išmokyti vaiką pasakyti „ne“
6. Kaip šmokyti vaiką klausyti tėvų
7. Kaip palaikyti gerus santykius tarp vaikų

Kai kurie skyriai itin informatyvūs, kai kurie – nelabai, bet sumoj paėmus tai yra vertinga knyga, padedanti apmąstyti, ko nori santykiuose su savo vaikais ir kaip to pasiekti.

Svarbiausia, ką sužinojau iš šios knygos – kad vaikai mokosi mėgdžiodami savo tėvus. Atrodytų, ne naujiena. Bet! Vaikai iš tėvų mokosi, kaip spręsti konfliktus. O konfliktų kasdien būna daugybė. Kai vaikas nenori keltis, kai nenori valgyt, kas paduota, kai daro viską priešingai, nei norėtų tėvai. Ir tuomet, kai vaikai ir tėvai nori skirtingų dalykų, kyla konfliktas. Ir vaikas iš tėvų mokosi, kaip spręsti – ar kalbantis ir ieškant abiems pusėms tinkamo sprendimo, ar smurtaujant, ar menkinant priešininką, paverčiant konfliktą galių kova. Kitaip tariant, tai, kaip tėvai sprendžia iškilusius konfliktus su vaikais, vaikai nukopijuos ir ateityje taip spręs savuosius.

Vaikai reaguoja, kaip reaguoja – šiek tiek žvėriukiškai – nes nemoka ir negali reaguoti kitaip. Tai nulemta nepilnai išsivysčiusių smegenų. Tinkamai reaguodami į vaikų „ožius“ tėvai padeda smegenyse susidaryti tinkamoms jungtims, susijusioms su meile, prieraišumu, pasitikėjimu, aukšta saviverte. Taip pat svarbu visus kilusius jausmus ir emocijas įvardinti žodžiu – tai suteiks galimybę vaikui kitą sykį toje situacijoje elgtis „žmogiškai“, o ne „žvėriukiškai“. Be to, toks kalbėjimasis su vaiku apie jo jausmus ir norus leidžia geriau jį suprasti ir užmegzti tvirtesnį, supratimu ir meile paremtą ryšį.

Vaikai nori būti mylimi ir vertinami tėvų. Todėl geriausia, jei tėvai atkreipia dėmesį į ir skatina tokį elgesį, kokio norėtų iš savo vaiko. Jei vaikas nuolat gaus tik neigiamą dėmesį, t.y. kai padaro ką nors blogai, jis auga nežinodamas, koks elgesys yra pageidaujamas. Negana to, nuolatinė kritika ir priekaištai žemina vaiko savivertę, atima iš jo iniciatyvumą ir požiūrį į tėvus kaip į autoritetą. Taip pat vaikai nori aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, nori jausti, kad yra reikalingi. Todėl labai gera mintis yra patikėti smulkesnius darbus vaikams pagal jų galimybes, kaip kad padengti stalą ar nurinkti nešvarias lėkštes. Ir būtinai padėkoti už pagalbą.

Taip pat yra skirta dėmesio ir bausmėms bei grasinimams. Na, kad tai neveikia ir nėra teisinga vaiko atžvilgiu ir daug labiau prisideda prie vaikų ir tėvų susvetimėjimo, nei tinkamo elgesio. „Jei ožiuosies, negausi filmukų pažiūrėt“ yra visiškai nesuvokiamas vaikui pasakymas, nes 1) jis nemato ryšio tarp tų dviejų dalykų (nes jo ir nėra) ir 2) jis nesupranta, ką reiškia „ožiuotis“ ir dėl ko tėvai pyksta, o ir toks vaiko jausmų įvardinimas rodo, kad tėvai jo nesupranta ir nenori atsižvelgti į jo norus. O grasinantį ir baudžiantį žmogų yra labai sunku gerbti ir mylėti.

Galiausiai – kad tobulų tėvų nėra ir mes visi kartais darome klaidas. Ir tai yra gerai! Jei padarę klaidą tėvai atsiprašo vaiko ir pripažįsta klydę, jie parodo, kad klaidos – tai ne pasaulio pabaiga, kad padaręs klaidą vaikas gali kreiptis į tėvus ir jais pasitikėti.

Nesu labai susipažinus su literatūros tėvams situacija Lietuvoje, bet tokia knyga labai praverstų visiems, kuriuos domina vaikų auklėjimas pagal vaikų teises, o ne su beržine koše. Ypatingai visos nesenos Barnevernet (Norvegijos vaikų teisių tarnybos) isterijos fone :)

Knyga skirta Danijos rinkai, kai kurie sakiniai, išversti į lietuvių kalbą, skambėtų labai keistai ir kai kuriems netgi būtų nepriimtini. Pvz, rašoma, kad smurtą prieš vaikus atskiru įstatymu Danija uždraudė viso labo 1997 metais. Arba rašoma, kad vaikams svarbus ryšys su abiem tėvais, kad kiekvienas tėvų gali vaikui suteikti kažką skirtingo, ir tai galioja ir vienalyčiams tėvams. Tai aš galvoju, kiek metų turi praeiti, kad tokios mintys būtų sutinkamos ir lietuvių kalba išleistose knygose tėvams.

Skaitiniai: „De Unaturlige“ ir „Det frosne tempel“. Humarano trilogijos antroji ir trečioji dalys.

Sascha Christensen. De Unaturlige. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2010.
Sascha Christensen. Det frosne tempel. Forlaget Rosenkilde & Bahnhof, 2012.

Kad praėjo jau metai nuo knygų perskaitymo, tai galima imtis ir aprašymų. Geriau vėliau, nei niekada, kaisaka.

Taigi: pasiknisus vietiniam maximos analoge radau kitas dvi trilogijos dalis, papigiai. „De Unaturlige“ („Nenatūralieji“) ir „Det frosne tempel“ („Šalčio šventykla“). Pirmoji dalis vadinasi „Den ydmyge amulet“ ir ją aš jau esu aprašiusi čia.

„Nenatūralieji“

Ši trilogijos dalis man patiko labiausiai. Daugiausiai dėl to, kad buvo pristatyta dar viena veikėja, kinų vienuolė, ir pasakojimas pasipildė įvykiais iš jos perspektyvos. Taipogi buvo atskleista, kad pagrindinių veikėjų – Liam’o ir Josephinės – nuotykis tėra daug didesnio paveikslo dalis. Paaugliai apsilanko burtininkų specialiosios policijos rūmuose, susipažįsta su jų griežtąja vadove, būna išsiunčiami pas pirmykštę gentį kažkur į Tibetą, kad išmoktų kitokios – pirmykštės – magijos. Toji gentis šneka visų kalbų kalba ir dėl to paskui pusę nakties skaičiau apie lietuvių kalbą vikipedijoj. Įdomūs straipsniai. Tuomet vaikus išspiria į „nenatūraliosios“ Morgan glėbį. Toliau siužeto atpasakoti nebesinori, bet galiu pasakyt, kad būtent nuo šio momento viskas darosi suvelta, nebežinai, kuo tikėti, bet tuo pačiu ima aiškėti tas didysis paveikslas ir netgi galima nuspėti pabaigą. Knyga prasideda kaip eilinis skaitalas paaugliams, per vidurį prasideda siaubiakas, o galiausiai viskas baigiasi stačiai košmaru ir kraujo upėmis. Tačiau kažkur pakeliui Josephinė įsimyli ir meilės susukta galva daro nesąmones. Tad trečioji knyga yra daugiausiai apie tai – kaip tas nesąmones atitaisyti.

„Šalčio šventykla“

Antrojoje knygoje pristatyta kinė prisijungia prie vaikų ir pasakojimas iš jos perspektyvos baigasi, o gaila. Josephine pamato savo mylimąjį mirusiųjų upėj ir siužetas ima vyniotis tik aplink jos kvailą galvą. Pabaigoje vėl kraujo upės, bet ne tokios baisios, kaip antroj knygoj. Viena baisiausių scenų – Josephinė nusidegina virves (ir rankas), kad ištrūktų iš išprotėjusios burtininkės nelaisvės. Taip vaizdžiai aprašyta, kad, atrodė, užuodžiu svylančios mėsos kvapą, brrr. Taip pat šioje knygoje teko su visam atsisveikinti su Morgan – o gaila, tokia šiek tiek erzinanti, bet labai kieta veikėja buvo. Kinės linija užbaigiama kažkaip labai stereotipiškai. Atseit graudžiai ir pasiaukojančiai, bet manęs nesujaudino. Labiausiai gaila buvo Allano, Josephinės elfo, kad judviejų ryšys nutrūko. Pabaiga nenustebino, tokios ir tikėjausi.

Trilogija su ambicijom, bet nepasakyčiau, kad labai super gera. Bet pakankamai gera. Pagrindinis trūkumas – pasakojimas tik iš Josephine perspektyvos, dėl to atrodo toks biškį plokščias. Įvairių kultūrų atvaizdavimas stereotipiškas, bet vis vien visi atrodo vienodai, pvz pagal vardus tai neitų atskirt, kas prie ko. Josephine užknisanti, bet istorijos pabaigoj pati tai pripažįsta, tai gal ir išaugs kažkas iš jos. Knygos turėtų būt labai įdomios mergaitėms, nes pilnos stiprių moterų, bet neįsivaizduoju, kuo jos galėtų sudominti berniukus. Jie galėtų tapatintis su Liamu, tikrai šauniu veikėju, bet jam puslapių šioje trilogijoje skirta per mažai.

Iš esmės tai visą trilogiją drąsiai galima versti į lietuvių kalbą ir vilioti mergaites į fantastikos pasaulį.

Skaitiniai: Vilko valanda

Andrius Tapinas. Vilko valanda. Alma littera, 2013

Man labai patiko. Krykštavau nuo nepasikeitusių politinių ir kultūrinių realijų ir subtilaus humoro. Įtraukiantis tekstas, istorija, gerai supažindinama su personažais. Pirmieji 2/3 ypač geri, labai knygiški, skaičiau pasimėgaudama. Paskutiniame trečdalyje labai nuskubėta. Gan anksti atspėjau, kas toje istorijoje yra master of puppets – lėlininkas. Nors „atspėjau“ nelabai teisingas žodis, greičiau supratau iš autoriaus duodamų kartais net nelabai subtilių užuominų.

Po veiksmo vietą klaidžiojantis pasakotojo žvilgsnis labai gražiai perteikia atmosferą, bet po penktojo karto imi galvoti, negi nėra kitų būdų scenai nupasakoti. Bet galbūt kaltas mano smalsumas, kai po trečiojo pagalvojimo „kaip gražiai čia parašyta“ dar pagalvojau ir „kaži, kaip jis pasiekia tokio efekto? Aha, štai kaip…“ ir nebepastebėti tokio pasakojimo metodo tapo neįmanoma.

Norėjau daugiau apie Basanavičių ir „jo Lietuvą“. Istoriją žinantiems aišku, o nežinantiems (pvz užsieniečiams) buvo galima papasakoti ir daugiau. Būtų pridėję daugiau jausmingumo jo personažui.

Jausmingumo bene labiausiai ir trūko visoje knygoje. Jei Žilinsko kūryboj (ok ok, skaičiau tik vieną knygą, bet vis tiek) jausmų ir emocijų fontanai be gero prozos grindinio, tai pas Tapiną – atvirkščiai. Buvo ten gerų vidinių monologų ir jausmų pasaulio atskleidimo (dabar ryškiausiai prisimenu Edvardą O’Braitį), bet mano skoniui – nepakankamai. Kad ir apie tą patį Sidabrą – daug rašoma, ką jis veikia, kažkiek – ką galvoja, bet ką jaučia – tik panelei Margaritai, ir tai šykščiom užuominom. Yra du veikėjai, gan išsamiai aprašyti, bet sumaniai, neatskleidžiant iš karto visų kortų, gudriai slepiant didelę paslaptį už merginos garderobo aprašymų. Dar užkliuvo didieji blogiečiai savo absurdiško dydžio orlaivyje – lyg iš kokio B klasės filmo, o ypač agentė Emilija: „seksualioji“, „gražioji“, „kerinti“, lyg kokia niekuom kitu pasigirti negalinti Kardašiknė būtų. Bet juk jei įsirangė į tokį aukštą postą, tai jos galvoje turėjo būti košės, ir asmenybė ne murkiančio kačiuko ar šiaip gražaus daikto šalia įtakingo macho, o vilko avies kailyje ar kokios gyvatės. Būtų tikrai įdomu apie tai paskaityt.

Labai erzino, kad viskas geriečiams pernelyg lengvai gaunasi. Ir ne tik geriečiams. Siaubinga padėtis, tuoj bus perversmas ir Vilnius suliepsnos? Neee, mūsų herojai bus išgelbėti kitų slapčia gerų veikėjų laimingo atsitiktinumo dėka. Tarsi kokio holivudinio filmo scenarijų būčiau skaičius*. Net nustebino paskutinė kova, kur staiga ima ir žūsta vienas veikėjas, buvęs kaip ir vienu iš pagrindinių. Labai pasigesiu to veikėjo sekančiose knygose.

Manau, knygai nepakenktų daugiau feminizmo. Viso labo trys-keturios moteriškos giminės veikėjos, užgožtos visų kitų, taip ir netapusios pagrindinėmis. Kad ir mano jau aprašytas Emilijos pavyzdys.

Pritvojanti pabaiga. Paliečiami mitologiniai, istoriniai klodai. Vėlgi, neįsivaizduoju, ar nežinantys istorijos ir mitologijos būtų taip pat pritvoti.

Sumoj: yra kur tobulėti, bet labai, labai gerai! Ir bravo kalbos redaktoriams, kad neiškastravo gyvo teksto, nepridėjo bereikalingų kabučių ir kursyvų. Tegyvuoja parasoliai! Bet už stimpanką tai norėčiau sprigtą kakton duot.

Laukiu „Maro dienos“, tikiuosi, kad bus dar geriau. Bet Tapinas žada triskart daugiau veiksmo, tai jausmų geriau nesitikėt :)

Mane pačią stebina literatūrinių terminų kiekis šioje recenzijoje. Net nežinau, ar teisingai juos naudoju. Bet išsireikšt tai kažkaip reikia.

 

*Holivudiškumas pats iš savęs nėra blogai, bet knygos turi būti knygiškos, o verčiant jas į filmus, būna toks procesas adaptavimas. Jei adaptuot nereikia, reiškias, kažkas negerai su ta knyga. O kas liečia pop kultūrą, pasicituosiu pati save: „Komiksas gerai :) bet pritariu ir [vardas praleistas], reikia gero kompiuterinio žaidimo, reikia filmo, pnp RPG sistemos, stalo ir kortų žaidimų, action figures ir t.t.. Reikia savo kultūrą ir istoriją kuo labiau populiarinti ir skleisti po pasaulį, kuo įvairiausiais būdais.

Skaitiniai: planas 2015-iesiems

Praėjusių metų trumpas apibendrinimas: čia.

Šiemet ketinu perskaityt:
Helen Lyng Hansen. Helens bog om børn og opdragelse.
Dale Carnegie. How to develop self-confidence and influence people by public speaking. (Aha, vis dar. Šiuo momentu progresas 30%)
Loreta Vilkytė. Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams.
Carol Dweck. Mindset: The New Psychology of Success. (Šią knygą FB rekomendavo Austėja Landsbergienė, todėl privalo būt gera)
Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum II.
Poteriada (Vis dar. Kiek ten joje knygų? 7 lygtais? Šitą pasilieku motinystės atostogoms)

Jei pritrūktų ką skaityt, tai imsiu Astrid Lindgren knygas danų kalba ir profesinę literatūrą. Taip pat dar yra neperskaitytų knygų lentynoj ir skaityklėj. Ir jei lankysiuos Lietuvoj, tai ir Silva Rerum III bei Maro Dieną pričiupsiu. Ir vis dar turiu apsčiai neperskaitytų knygų iš savo pirmojo iššūkio. Tikrai negaliu skųstis, kad neturiu ką skaityt :)

P.S. Jei yra norinčių susidraugaut su manimi Goodreads’uose, mano profilis čia.

Skaitiniai: Little Brother ir Homeland

Cory Doctorow. Little Brother (2008). Homeland (2013).

Kadangi „Homeland“ yra „Little Brother“ (o dievai, kaip myliu aš šitą seną kompą su Ubuntu, galiu rašyti „lietuviškas“ kabutes neįdėdama jokių pastangų, kaip kodų įsidėmėjimas ar kopipastinimas iš tekstų redaktoriaus :)) tęsinys, tai apžvelgsiu knygas kartu.

Abi knygas skaičiau „Kindle“. Nuostabus įrenginys, telpantis į rankinuką, daug nesveriantis, tai galima nuolatos nešiotis kartu ir prie progos skaityt. Taip ir perskaičiau abi knygas vis priebėgom, tai stotelėse, tai važiuodama, tai kol Varniukas miega ir pan. Nuostabus prieinamumas, kai knygos įdomios, norisi kiekvieną akimirką išnaudoti skaitymui.

Taigi – „Mažasis Brolis“ įdomus, įtraukiantis, nepaliekantis ramybėj, kol neperskaitei visko. Ten, kur „KGB vaikai“ sufeilino, „Mažasis Brolis“ tiesiog žibėjo. Atrodė, kad San Franciską tuoj pažinsiu taip pat gerai kaip ir Vilnių, Klaipėdą ar Aalborgą. Atrodė, kad tuoj apie kompiuterinį saugumą žinosiu tiek pat, kaip srities specai. Atrodė, kad veikėjai – visiškai realūs asmenys, kartais erzinantys, kartais keliantys susižavėjimą, ir beveik nei vienas jų poelgis nekėlė klausimų.

Pagrindinis veikėjas – paauglys, maištaujantis prieš vis augantį žmonių stebėjimą vardan saugumo. Ir kai po įvykio, pakeitusio jo ir daugybės kitų gyvenimą, laisvas miestas pasidaro panašus į kalėjimą, jis imasi iniciatyvos sugrąžinti gyvenimą į senas vėžes. Jei „KGB vaikuose“ Viliaus „supergalios“ trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai „Mažajame Brolyje“ Marcus’o žinios ir gebėjimai yra visiškai natūralus dalykas – „Never underestimate the determination of a kid who is time-rich and cash-poor“.

Buvo ir pora dalykų, kurie man pasirodė keisti, kaip kad geriausio draugo pamiršimas. Suprantu, kad tokiomis aplinkybėmis, į kurias Marcus įsipainiojo, galima labai daug ką pamiršti, bet geriausią draugą, kurį pats į tą visą kebeknę įtraukei..? Buvo dar pora neesminių, bet pakankamai menkų, kad jau nevertų paminėjimo.

Svarbiausia, ko moko knyga, kad už laisvę reikia visada kovoti. Jei užmerksi akis, atsipalaiduosi, ją labai greitai iš tavęs atims. Tad būkime budrūs.

Rekomenduoju knygą visiems, kurie domisi kompiuteriais, kurie kompiuteriais nesidomi, kurie skaito komentarus portaluose ir ten pastebi tam tikras tendencijas, visiems, kuriems technologija tapo tokia neatsiejama kasdienybės dalimi, kad nesusimąsto, jog tai bet kada gali pavirsti Didžiojo Brolio įrankiu jiems sekti.

„Homeland“ (viršelio nuotraukos nebus, nes knygą turim tik elektroniniu formatu) yra istorijos tęsinys, ir, kaip pridera geriausioms Holivudo tradicijoms, daug prastesnis už pirmtaką. Viskas prasideda labai įdomiai, įtampa kyla, ir staiga pššššššššššššššššš. Visą knygą Marcus laksto be galvos ir pats tai keletą sykių labai taikliai įvardija gražiu anglišku priežodžiu(?): „When in trouble or in doubt, run in circles, scream and shout“. Ten, kur nėra siužeto, įkišta kažkokia atseit meilės drama. O paskui viskas savaime išsisprendžia – na kam dar kažkokios veikėjų pastangos? Tegu sau laksto be galvos.

Jei mėgaujantis „Mažuoju Broliu“ viena mintis šmėsteldavo tik retkarčiais, tai „Homeland“ ji net trukdydavo skaityti: visas siužetas susuktas taip, kad Daktarauskas galėtų įkišti kuo daugiau raktinių terminų, kuriuos skaitytojas galėtų pasigūglint. Pvz, „persona management software“. Komentarus portaluose jau minėjau, dabar paminėsiu ir netikrus profilius socialiniuose tinkluose.

Kai kurie dalykai palikti kaboti. Turbūt ruošiamas tęsinys. Turbūt skaitysiu, nors ir nepatinka man holivudinės tradicijos.

P.S. Neapsieisiu be dar vieno sulyginimo su „KGB vaikais“. „Mažasis Brolis“ turi saitą visam su knyga susijusiam reikalui: http://craphound.com/littlebrother/

P.P.S. Daug neredaguodama spaudžiu „Publish“, kad įrašas pasirodytų šią svarbią dieną. Nes už laisvę reikia kovoti.

Skaitiniai: KGB vaikai

Justinas Žilinskas. KGB vaikai. Aukso žuvys, 2013.

Atsargiai, spoileriai!

Knygą perskaičiau jau labai seniai, bet recenziją rašau tik dabar.
Manau, mano vertinimą labai įtakojo mama, kuri knygą perskaitė pirmoji, palygino su “The Girl with the Dragon Tattoo” ir aš, skaitydama knygą, vis prisimindavau tą palyginimą ir vis linksėjau galva, pritardama didžiajai daliai kritikos.
Visą laiką kamavo jausmas, kad kažko šiai knygai trūksta. Jau perskaičiusi supratau – ankstesnėse recenzijose minėto knygiškumo. Ir mylimo personažo, su kuriuo norėtųsi tapatintis.
Skaitant buvo apėmęs jausmas, kad knygos siužetas važiuoja geležinkeliu. RPG žaidėjams žinomas toks terminas – railroading, juo apibūdinamas meistravimo stilius, kai žaidimo meistras varo žaidėjus siužeto geležinkeliu ir neleidžia jiems nuklyst į šonus. Pats iš savęs toks stilius nėra blogas. Jei traukinys važiuoja įdomia trasa, tai kodėl gi nepasimėgavus kelione. “KGB vaikuose” trasa, mano galva, nebuvo gerai apgalvota. Vis norisi sustoti, apsižvalgyti, pasišnekučiuoti su stočių darbuotojais. Bet kontrolierius užremia duris ir pareiškia, kad nėr čia ko žioplinėti, jei važiuojam, tai važiuojam. Taip ir nuvažiavo siužetas, vieninteliu įmanomu būdu, nepalikdamas skaitytojui jokių variantų. Jei “TGWTDT” nuolat svarstoma, tai kas gi žudikas, ir tai paaiškėja tik pačiame gale, tai “KGB vaikuose” viskas rieda link vieno veikėjo, o galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom. Netikėta? Taip. Suteikia džiaugsmo skaitytojui-detektyvui? Ne.

Pasigedau kai kurių klausimų atsakymo. Nesupratau, kas ten buvo su Teodoru – jį irgi užkodavę buvo ar jis šiaip naudingas durnius? Ko ta Virginija tokia neapsisprendus, tai nekenčia, tai skuba gelbėti? Ir kaip jie visi tokie supermenai šiluminininkai nesuprato, kad Leokadija – viena iš jų? negi teks iš naujo skaityt :)
Mačiau, kad kai kam užkliuvo knygos kalba (mano mamai irgi) – man tai tas nesuvokiama. Na, lyg ir buvo pora veikėjų, kalbančių griežčiau, kad ir tas pats Vilius stresinėmis aplinkybėmis, bet keiksmai? Nepastebėjau tokių. Vaikams galima duot skaityt.
Kad jau paminėjau Vilių, tai metas jį aptarti. Knygos pradžioje jis pristatomas kaip burokus skaičiuojantis biurokratas, o pabaigoje tik bac! ir jis pasirodo esąs bondas rembo nuo vaikystės užsiimantis šnipų žaidimais.
Teko skaityt vieną recenziją, kurioje su žemėmis sumaišomas KGB atvaizdavimas. Pritariu kiekvienam žodžiui, nes nu tikrai. Per šventes apsilankius Vilniuj ir apsilankius KGB muziejuj (oficialiai – Genocido aukų muziejus) nuo tokio aprašymo norisi tik liūdnai linguoti galva.
Kad neradau knygoj mylimo personažo, jau rašiau. Bet pagrindinė veikėja ne tai kad ne mylima, bet tiesiog atgrasi, ir mamos ilgesys jai pliusų neprideda. Kažkokia išlepusi kvaiša, kuriai tik materijos terūpi. Ašturiu mobilką, aš kieta, todėl gerbkite mane. Ir dar pasitiki kažkokiu intelekto nesužalotu banditėliu, kuris vos prieš porą dienų norėjo pistoleto pagalba ją nurengti (paskui paaiškėjo, kad aprengti, bet tai labai nepadeda).
Labai viliojo susipažinti su laikmečiu, bet ryškaus ir gyvo vaizdo susidaryti nepavyko, kas irgi šiek tiek nuvylė. Visiškai taip pat veiksmas galėjo vykti ir dabar.
A, ir dar! Rusų kalba. Nu kodėl lotyniškais rašmenimis??? Suprantančius tai erzina, nesuprantantiems nesukuriamas tas kvadratiškumo įspūdis. Ir pasviru tekstu parašyti nors kiek nenormiškesni žodžiai siaubingai akis badė, bet čia jau ant kalbos prievaizdų burnot reikia.

Privalumas – skaitalas lietuvių kalba jau yra privalumas. Viršelis ir pavadinimas traukia akį, o tai ir buvo pgr mano tikslas, kad vaikai turėtų stimulą skaityt lietuviškai. Į vidiaką neįsidėsi, filmo lietuviams nepatikėčiau ir dramos trūksta, gautųs komedija, bet teatro scenoje su gerais aktoriais būtų galima išgaut gerą dinamiką (no pun intended) tarp veikėjų. Taip pat pliusas, kad knygų šiaip neskaitantys žmonės ėmė į rankas šią knygą ir vargu ar tai atbaidys juos nuo knygų, nes kažko rimto iš karto tai neįveiktų ir rimta knyga tikrai nuo knygų nubaidytų.

Jei taip susumavus, knyga labai primena ant popieriaus užrašytą rpg sesiją. Jų metu fantazija siautėja ir viskas kelia šiurpulį, bet tik stebint žaidimą, tokio thrill’o nepajausi niekada. Tegu sekančioj knygoj skaitytojas paverčiamas žaidėju, o ne stebėtoju.
__________________________________________________

Štai toks įrašas pirmosios naujųjų metų dienos proga :) knygų per tuos metus perskaičiau daugiau, t.y. du Doctorow’o romanus, už ką sau ploju katučių. Knygų iššūkis toli gražu neišpildytas, bet džiaugiuosi, kad pasistengusi galiu rasti laiko knygoms. Tik reikia rasti ir laiko jų aprašymams.

Su naujaisiais metais! Skaitykite daug knygų, tai – geriausi vitaminai smegenims :)

Dar sėklų

Nusipirkau dar sėklų.

20130227-161534.jpg
Omg omg omg omg.
Gal man laikas liautis.

Nesėkmė su saracėnijomis

Kad jau Varniukas atkakliai neina miegot, rašau dar vieną greituką įrašiuką.

Kažkada čia džiaugiausi įsigyta saracėnija. Po pirmosios žiemos jos liko gal pusė, bet gyveno. Tada vasarą nusprendžiau įsigyti ir musėkautą – venus fly trap, nes į namus įskrisdavo musės ir tūpdavo ant Varniuko veido, čiulptuko, buteliuko, t.t. Tai tikėjausi, kad musėkautas jas išgaudys, bo saracėnijos tūbos buvo per siauros tokiam grobiui. O bet tačiau Plantoramoj musėkautų nebuvo, taigi nusipirkau dar vieną saracėniją, tik plačiom tūbom.

Plačiatūbė saracėnija nusibaigė gan greitai, gal po kokio mėnesio. Karštą vasarą aš vis nerasdavau laiko ją palaistyti ir basta. Vyresnioji siauratūbė laikėsi nors ir sunkiai, bet laikėsi. Gyvenimui susinormalizavus ir persikrausčius gyvent į kitą vietą, pavykdavo ir nuolatos palaikyti drėgmę. Bet dėl kažkokių mistinių priežasčių saracėnija vis nyko. Atrodė, tarsi pūtų. Nulaužius paskutinę leisgyvę tūbą, pasimatė, kad ją iš vidaus graužia kažkokios kirmėlytės. Visiškas dafuq.

Tai gal aš daugiau pelkinių augalų nepirksiu.

O Varniukas vis dar nemiega.

Pavasaris

Parduotuvėj buvo svogūnėlių papigiai.

20130218-170518.jpg
Dar anyta atvežė va tokį į lauką sodintiną grožį, tik kažko nebelabai kas iš jo beliko:

20130218-171038.jpg

Tik va jokių žemės kapstymo rakandų neturiu. Teks sriubinį šaukštą naudot. Ir išvis, išsiaiškinti kur, kada ir kaip juos sodint.

Skaitiniai: Den ydmyge amulet

Sascha Christensen, 2009. Pirmoji Humarano trilogijos dalis.

20130127-131010.jpg

“Kuklusis amuletas” yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima magija. Pagrindinė herojė Josephine yra paauglė, besimokanti magų mokykloj. Jos tėvus girtas magas pavertė medžiais, ir, kol bus rastas būdas jiems grąžinti žmonių pavidalus, Josephine gyvena kartu su dėde ir teta. Šie gi įgyvendina seną svajonę – nusipirkę prieš 40 metų galingo mago statytą prašmatnų namą mažame miestelyje Haselby (Lazdynai? Lazdynėliai? Lazdynaičiai? Lazdynuva? Lazdyniškės? Nors ne, miestelis Anglijoje, tai koks Lazdyntaunas), pertvarko jį į viešbutį. Tačiau vieną dieną Josephine arklidės palėpėje randa skeletą. Mažos mergaitės skeletą.

Kokią paslaptį slepia senas pastatas? Kodėl viešbutyje apsistoję demonų medžiotojai? Ar tikrai kai kurie svečiai yra tuom, kuo dedasi? Ir kodėl vaikystės draugas taip keistai elgiasi?

Knygos pasaulyje valstybės tokios pačios, kaip tikrovėje (Anglija, Švedija, Vokietija, minimas ir Sibiras), bet tai turbūt vienintelis ryšys. “Kukliojo amuleto” pasaulyje katės kinkomos į karietas, prekiaujama elfais, o mokslas skilęs į dvi šakas – magiją ir technologijas. Tik kai kurie žmonės gali įvaldyti magiją, taigi magų prisibijoma. Maža ką jie gali pridaryti…

“Kuklusis amuletas” laimėjo Orla prizą.

Iš pradžių vengiau skaityti šią knygą, nes siaubingai erzino kabutės. Nu tik pažiūrėkit:

20130127-125931.jpg

Paskui pripratau ir išmokau nekreipti dėmesio.

Šiaip sunkoka vertinti kokybę, nes didžioji dalis mano dėmesio buvo sutelkta į teksto supratimą, o ne į siužetą. Visgi užkliuvo autorės bandymas viską pavaizduot labai fantastiškai, manau, buvo šiek tiek persistengta. Retkarčiais protagonistės elgesys buvo kvailas, bet turbūt taip ir turėjo būt, nereikia iš aikštingų, vienišų paauglių tikėtis brandaus elgesio :) Bendrai paėmus istorija gera, buvo keletas įtemptų momentų, viskas gražiai “išrišta” ir sukurta gera pabaiga, paruošianti istorijos tęsiniui. Jeigu netyčiom išleistų ir lietuviškai, galima drąsiai imti ir skaityti. Tegu tik kabutes padaro tvarkingas.

Random.org sako, kad dabar turiu imtis… *dam dam dam*… 7 knygos sąraše. Dam dam dam, vėl danų kalba :)

« Older entries

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu