Nenormali Japonijoje: Kombinio moteris

Sayaka Murata “Døgnkiosk mennesket“, Lietuvoje išleista pavadinimu “Kombinio moteris“

Trumpa, greita, įspūdį paliekanti knyga. Suklausiau per porą vakarų, sėdėdama šalia sūnaus, kol jis užmigs. Nors nežinau, ar nebūčiau jos numetusi per vidurį, jei būčiau skaičiusi, o ne klausiusi…

Imponuoja Muratos gebėjimas aprašyti scenas pasitelkiant visus pojūčius. Knyga prasideda tokia pojūčių jūra, kad, regis, pati atsidūriau kombinyje. Pabaigoje vėlgi, pojūčių cunamis, net užsinori rankas nusiplauti… Proza taip pat lengva ir lakoniška, neužstringanti aprašinėjimuose, tad knygą lengvai galima praryti vienu ypu, neužspringstant. Išskyrus vieną detalę.

Siužetas – jau daugelio bendrais bruožais apsakytas, tad tikriausiai niekam nieko nesuspoilinsiu. Protagonistė Keiko Furukura dirba vispariniame kioske, ir dirba ten jau pusę gyvenimo. Nors iš pradžių jos šeima ir draugai lengviau atsipūtė “valio, normalus darbas, gal vis dėl to iš tavęs ir bus kas nors“, dabar ėmė kabinėtis: tai kada susirasi normalų darbą ir būsi normalia moterimi?

Tasai nenormalumo jausmas ir bandymas stebėjimo ir kopijavimo būdu išsiaiškinti, ką reikia daryti, kad būtum laikoma normalia moterimi, labai surezonavo. Visą gyvenimą nešioju “nenormalios“ etiketę, dirbu kaip ir Keiko nepilną darbo dieną. Visa laimė, kad dirbu IT sferoje ir jokie klientai manęs nemato, tai galiu regtis ką noriu. Jei dirbčiau “rimtą ir normalų“ darbą, spėju, būčiau įsprausta į nepatogiausius rūbus pasaulyje, ir vargu ar jausčiausi laiminga. Po pokalbio su seserimi Keiko tą puikiai reziumuoja: “Jai būtų geriau, kad būčiau normali ir su problemomis, nei nenormali ir be problemų“.

Vienas niuansas man visgi pasirodė labai keistas. Seseriai bandant nuraminti verkiantį kūdikį, Keiko žiūrėjo į peilį ir galvojo, kad kam tiek vargo, juk yra daug lengvesnis ir paprastesnis būdas, ir kūdikis jau daugiau niekada nebeverks. Kas sufleruoja arba visišką emocinio intelekto nebuvimą, arba stačiai psichopatiją. Ir vis dėl to Keiko iš visų jėgų bando įtikti aplinkiniams, ir stengiasi daryti ne tai, kas jai geriau, o kas daro aplinkinius laimingus. Ir žmones ji analizuoja ir supranta jų emocijas tiesiog įspūdingai (“jei visi dėl kažko skundžiasi, reikia prisijungti, nes per skundimąsi visi atranda bendrumo jausmą“ arba “neapykantą skleidžiantys žmonės būna dviejų tipų: arba jie iš tiesų kupini neapykantos, arba jie tiesiog nesusimąstydami kartoja tai, ką girdėjo sakant kitus“). Jei būčiau redaktorė, išbraukčiau tą peilio sceną, nes ji visiškai absoliučiai gadina Keiko paveikslą.

O niuansas, vos neprivertęs mesti knygos, yra… incelis. Kaip ir suprantu, kodėl reikėjo įdėti jį į knygą apie buvimą nepritapėliu, bet dėve dėve ar tikram gyvenime incelių nepakanka, kad juos dar ir knygoje sutikti? Ir nors jo nieko bendro su tikrove neturintys blevyzgojimai suteikė tragiškomiškumo prieskonį, vis tiek buvo neskanu. Beje, kalbant apie empatiją, Keiko jos parodė šimteriopai daugiau, nei būčiau parodžiusi aš.

Tai va tokie sumišę jausmai. Bet manau, kad Muratos “Earthlings“ skaitysiu. Kada nors…

Parašykite komentarą