Kažkada labai seniai mačiau filmą “Ender’s Game“ ir jis man labai patiko. O pabaiga jo buvo palikta gan atvira, sakanti “To be continued…“. Tai reiškė, kad turiu perskaityti knygą ir visus jos tęsinius :)
Ender’s Game
“Ender’s Game“ romanas yra apie vaiką Andrew Wiggin, pravarde Ender, suaugusiųjų rankose virtusį ginklu, galinčiu išgelbėti žmoniją. Jo brolis buvo pernelyg žiaurus, o sesuo – pernelyg švelni, kad būtų geri karininkai. Tačiau jo tėvai turėjo visus genetinius duomenis, kad galėtų “pagaminti“ tobulą kariuomenės vadą, tad jiems buvo suteiktas leidimas susilaukti trečio vaiko.
Tačiau Enderis taip pat pernelyg švelnus su tais, kurie jam draugiški. Užtat šaltakraujiškas su priešais. Ir už Enderio tapimą tobulu ginklu atsakingi kariuomenės veikėjai nusprendžia jį nuolat apsupti priešais, kad užaugintų šaltakraujį lyderį.
Tačiau kam reikia taip kankinti vaikus? To priežastis – karas. Ne šiaip sau karas, o kosminės varžybos su priešiška ateivių rase. Paskutiniai du karai su vabzdiškais ateiviais buvo šiaip ne taip laimėti, ir artėja laikas paskutiniam karui, kurį žmonija turi būtinai laimėti, arba išnyks amžiams. Ir kariuomenę ves vaikai, visą gyvenimą treniruoti šiam vieninteliam tikslui – laimėti karą.
Žmonija išgelbstima, tačiau kokia kaina? Plano sumanytojai ir vykdytojai visomis išgalėmis stengėsi užgniaužti, sunaikinti Enderio empatiją, tačiau jiems nepavyko. O kokios to pasekmės – sužinosime tęsiniuose! (Nors iš tiesų “Ender’s Game“ puikiai gali būti skaitoma be tęsinių).
Enderio pasaulis – žiaurus. Stebėti suaugusiųjų karą vykdančius vaikus – siaubinga. Svarstyti, kur Enderiui blogiau – karo mokykloje, kankinamam bendramokslių ir mokytojų, ar namie, kankinamam brolio Peterio – kone fiziškai skauda. Bet nepaisant viso to žiaurumo šviečiasi viltis, kad viskas baigsis gerai – o gal padėjo tai, kad filmą mačiau pirmiau, tad žinojau, kad viskas baigsis (beveik) gerai. O gal padėjo tai, kad Enderyje labai lengvai mačiau save – apsuptas priešų, nuolatos turintis saugoti užnugarį nuo suaugusiųjų ir nuo kitų vaikų, jis susikoncentravo į tapimą geriausiu, nes nei už ką negalėjo leisti sau pralaimėti. Ir turėjo paslaptį, žaidimą, kuriame galėjo būti savimi… o gal save surasti? O gal ne save, bet atpildą už viską, ką padarė, ką patyrė?
Romanas laimėjo Hugo ir Nebulos premijas.
Tai kas toliau?
Po “Ender’s Game“ perskaičiau ir “Speaker for the Dead“, ir “Xenocide“, ir tuo laiku, kai jas skaičiau, Enderio serija buvo kvintologija. Bet visai neseniai išėjo ir šeštoji, pati paskutinioji serijos knyga, kuri tuo pačiu yra ir Enderio visatos atšakos “Ender’s Shadow“ finalas, kurioje dabar irgi yra šešios knygos. Tai tokiu būdu iš “man liko dvi šios serijos knygos“ gavosi “man liko trys, ėėė, ne, aštuonios knygos, ir ooo, dar yra visokių trumpų istorijėlių į tarpus tarp knygų!“.
Turiu tau blogų žinių, anonime internetuose :)
Pirmąsias tris šios serijos knygas skaičiau jau labai seniai, tad, vietoj to, kad skaityčiau jas iš naujo prieš imantis tęsinių, nusprendžiau paskaityti tas trumpas istorijėles siužetui atsišviežinti. Taigi pirmoji rankose – “First Meetings“, arba 0,5 Enderio serijoje, ir O NE, nereikėjo man žiūrėti į Enderio visatos vidinę chronologiją, nes ji ten ne pirmoji. Atmatyti, atžinoti! Nors ta vidinė chronologija, po teisybei, atrodo pati logiškiausia, ypač, jei skaityti ir “Ender’s Shadow“ atšaką…
First Meetings
“Pirmuosiuose susitikimuose“ yra trys originalūs apsakymai ir perspausdintas “Ender’s Game“ apsakymas, vėliau virtęs romanu.
“The Polish Boy“ pasakoja apie penkiametį Joną Paulių, augantį daugiavaikėje šeimoje ir besiklausantį, ką mokosi jo vyresni broliai ir sesės – juk tai daug įdomiau nei rašyti raides, tą jis jau senų seniausiai moka! Jo šeima – katalikai ir jie gyvena Lenkijoje. Lenkija yra viena iš nepaklusiųjų šalių, o katalikai, kadangi pažeidinėja dviejų vaikų įstatymą, yra visaip diskriminuojami: pavyzdžiui, tik pirmiesiems dviems vaikams leidžiama eiti į valstybinę mokyklą, mamai draudžiama dirbti, o tėtis neturi teisės į atostogas ir turi dirbti per daugybę neoficialių darbų, kad galėtų išlaikyti visą šeimą.
Vieną dieną į jų duris pasibeldžia vyriausybės atstovė, turinti atlikti testą. Jonas Paulius yra labai pastabus ir greitai supranta, kad tai ne šiaip sau testas: jo vyriausias brolis liūdi, kad jau yra per senas tam testui, o vyresnė sesuo piktinasi, kad mergaitėms testo atlikti negalima. Jonas Paulius testui dar per mažas, tačiau šešeri jam sueis po vos trijų savaičių, ir jis įtikina savo tėvus ir testuotoją, kad leistų jam atlikti testą. Ir jis jį išlaiko…
Antroje šio apsakymo pusėje sutinkame kapitoną Graffą, pažįstamą iš “Ender’s Game“. Apie Joną Paulių ir jų sandėrį jis kolegai pasako: “Galvok apie mane kaip apie Rumpelstiltskin“.
“Teacher’s Pest“ nukelia į ateitį, kurioje Jonas Paulius – universiteto studentas JAV su pakeista tapatybe ir suklastota praeitimi. Kažkokie paskaitų tvarkaraščių algoritmai priskiria jam eiti į sociologijos paskaitas, kurios jam visiškai neįdomios. O dar dėstytoja – vos pati baigusi magistrą. Bet vos ji prabyla ir užduoda porą klausimų, studentams kyla įtarimas – čia ta Brown, to Brown dukra, kuris priešinasi dviejų vaikų įstatymui? Dėstytoja parodo principus ir išdidumą, ir Jonas Paulius beviltiškai įsimyli.
“Ms. Brown,” said John Paul. “I think you might be smarter than me.”
“Teacher’s Pest“, Orson Scott Card
She laughed in his face. “Of course I’m smarter than you.”
He pointed at her triumphantly. “See? And you’re arrogant about it, too. We have so much in common. Are you really going to shut this door in my face?”
She shut the door in his face.
Reikia pastebėti, kad meilės istorijas Orson Scott Card rašo taip pat nevykusiai, kaip aš. Bet vis vien buvo visai smagu skaityti, visiškai kitokia nuotaika nei kitose Enderio pasaulio knygose.
Pabaigoje, kai Jonas Paulius atskleidžia dėstytojai tiesą apie savo praeitį ir sandėrį su Graff, jiedu svarsto, ar čia nėra viskas surežisuota, kad jie susitiktų ir įsimylėtų, ar neveikia čia koks Rumpelstiltskin užkulisiuose?
Ir viskas, bam, pabaiga. Negausit pamatyt, kaip tie du veikėjai įsimyli, susituokia, sukuria šeimą, susilaukia Peterio ir Valentinos, o paskui ir Enderio, kaip Rumpelstiltskin ateina ir pasiima tai, ką suplanavo.
Trečiasis kūrinys rinkinyje – “Ender’s Game“ apsakymas (o gal apysaka? Vienur vadina short story, kitur – novelette), pirmąkart išleistas 1977 metais “Analog“ žurnale. Koks nusivylimas! Siužetas visas lyg toks pats, bet jokio pasaulio, jokio gylio veikėjuose. Ir nors jauti gailestį Enderiui, matydama, kaip jį kankina, tas gailestis toks vienspalvis palyginus su romanu, sukėlusiu visokiausių jausmų puokštę, nuo pykčio iki siaubo iki vilties. Tad jei skaitėte romaną, šį apsakymą galite ramiai praleisti, o jei neskaitėte, skaitykite romaną, o opsakymą praleiskite.
“Investment Counselor“ veiksmas vyksta tarp “Ender’s Game“ ir “Speaker for the Dead“. Jame Enderis nusileidžia kolonijoj, jam jau kaip tik suėję 20 metų, ir jis pirmąkart gyvenime turi mokėti mokesčius. Mokesčių rinkėjas turi gerą uoslę ir užuodžia pinigus, o kai supranta, kad Andrew Wiggin – tai tas pats Ender Xenocide, ima trinti rankomis: tai bent galimybės reketui!
Kol Enderis ieško, kaip užpildyti mokesčių formas, staiga jam pasirodo virtuali asistentė Jane. Jane – ne šiaip sau programa, o labai galingas dirbtinis intelektas, nusprendęs likti nematomu. Ji dalyvauja “Speaker for the Dead“ kaip visateisė veikėja, o “Xenocide“ įgauna labai svarbią rolę.
Be pirmojo “gyvo“ Džeinės pasirodymo, šiame apsakyme taip pat parodoma, kaip Enderis tampa Mirusiųjų kalbėtoju – “Speaker for the Dead“. Džeinės epizodai labai smagūs, vienoj vietoj juokiausi balsu. Tačiau sumoj tai – nuobodokas apsakymas, nuskubėtas, be gylio ir intrigos, tarsi autorius būtų numetęs fanams kaulą, kad jie liautųsi zyzti.
Tai va tokia knyga – kaulas zyziantiems fanams. Galima skaityti, bet geriau skaityti Enderio seriją su atšakom arba be, tačiau be didelių pertraukų tarp knygų.
Atžalėlės 