Dažnai paėmus kokią nors vaikystės-paauglystės knygą labai rizikuojama nusivilti. Taip jau buvo su “Ronja plėšiko dukte“, “Hobitu“, netgi “Balta drobule“. Tad buvo baisoka imti skaityti šią dar neskaitytą Ivanauskaitės knygą – o jei man nepatiks? Paauglystėje dievinau Ivanauskaitę, skaičiau viską iš eilės ir kaifavau. Jos knygos vertė įžvelgti magiją kasdienybėje, matyti save ir kitus žmones ne kaip eilinius žmones, bet dieviškumo įsikūnijimus, o veiksmus – ne racionalumo, bet likimo diktuojamus. Regis, iš to išaugau, kasdienybė yra tiesiog kasdienybė, žmonės yra vertingi ir už žmoniškumą, dieviškumo nebūtina ieškoti, ir nereikia – tik nusivilsi.
Ir vos pradėjusi skaityti “Pakalnučių metus“ aš staiga vėl buvau ten, tada. Karščiu pulsuojančiose Vilniaus gatvėse rugpjūtį, su draugais naršanti senamiesčio kiemus, ieškodama vaiduokliškų paslapčių, galvodama, kuo buvau praeitame gyvenime, o kuo buvo visi aplinkiniai žmonės? Kai stovint prie “Vaikų pasaulio“ (dabar jau kitaip vadinasi, bet tas pavadinimas, matyt, išliks amžinai) ir laukiant draugų staiga tau nusilenkia ant stogo tupintis angeliukas, žinai, kad pasaulis yra ne toks, koks atrodo – stebuklingesnis. Ir ta tikroji tikrovė yra kažkur visai šalia, čia pat, tik reikia žvilgtelėt už kampo, ir nežiūrėti tiesiai – ji pasislėps. Reikia žiūrėti akies krašteliu, tik periferiniu regėjimu galima ją pamatyti.
Šio įrašo rašymo laiku pas mus vėtra, ne taip seniai nupūtė vaikų medinio namelio stogą ir nupūtė pas kaimynus, po savaitės nupūtė dviračių pašiūrės stogą, komposto dėžė irgi liko be dangčio, o dabar girdžiu, kaip po priestato kraigu lenda ir sukasi daniška vėtra, nori ir jį nusinešti. Turėtų išlaikyti, šitą stogą profesionalai statė, ne mes patys kaip anuos du. Bet taip primena vieną Tovės Jansson apsakymą apie Filifjonką, iš kažkurios Muminukų knygos. Filifjonka labai bijojo audros, ir audra atėjo, nuplėšė jos namelio stogą, viesulas išnešė viską iš trobelės ir galiausiai ją visą sugriovė. Filifjonka liko be nieko, ir to pasekoje nebeturėjo, ko bijoti ir dėl ko jaudintis. Išsilaisvinimas netektyje. Tas apsakymas man buvo toks magiškas, ir koks tai fainas sutapimas – Filifjonka, ši audra ir kątik perskaityta Ivanauskaitė. O gal ne SUTAPIMAS?! Būtų taip juokinga ir taip išlaivinančiai likti be stogo, įsileisti stichiją į vidų. Tik šita nuobodi, netikra tikrovė labai greitai užgožtų viską ir lieptų liūdėti, pykti ir graužtis ir skaičiuoti pinigus.
Tokie ir apsakymai šioje knygoje. Viskas atrodo normaliai, grynai visiškai taip, kaip prieš 20 metų Vilniuje ar miške, į kurį bėgdavau nuo Vilniaus. Ir tuomet atsitinka kažkas keisto. Ir tuomet tas keistas dalykas auga, užgrobia viską, viską pakeičia ir išeina. Ir niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Čia neateina Naujieji metai, bet užtat ateina Godo. Čia iš gryno oro materializuojasi nuogos japonės ir žudo pakalnutės. Beje, pakalnučių šaknys iš tiesų nuodingos :) O štai antrasis kūrinys apie savižudžius tikrai būtų tapęs mano visų laikų mėgstamiausiu, jei būčiau perskaičiusi jį prieš 20 metų. Dabar net nežinau, kuris mėgstamiausias. Jie visi nurauti. Bet tas antrasis apie savižudžius tikrai nori giliai įlįsti, o aš jam sakau, kad ne, drauguži, pavėlavai 20 metų.
Ir pora juokingų momentų:
- Angliškos citatos išverstos, o rusiškos – parašytos kirilica, kursyvu ir neišverstos :) bandžiau perskaityt, bet be “negalima“ ir “pašaukit“ nieko nesupratau.
- Dauguma apsakymų prašyti pirmu asmeniu, o pasakotojas – vyras. Tik labai sunkiai man gavosi tą vyrą įsivaizduoti. Vos tik imu skaityti, iš karto išgirstu moterišką balsą. Tai leidau sau įsivaizduoti moterį. Ji ten visur puikiai tinka.
- Knygos anotacijoj rašo, kad čia apie alternatyvų jaunimą ir vertybių krizę. Nu gal, kai Ivanauskaitė tai rašė…
O jei geidžiate sužinoti, kuo gi baigėsi visa ši istorija, pamėginkite va ką: kokį sykį, m ė n e s i e n o j e, kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiams byrant sumišai su pirmąja kruša, degiojant žvakeles ant nelankomų kapų vėjuotą Vėlinių naktį, bastantis ledo lyčių kuždėjimo sklidinais paupiais, jazminų kvapo pažadinti iš slogaus sapno, švelniai p a i m k i t e u ž r a n k o s s a v o L i ū d e s į i r p a ž v e l k i t e j a m į v e i d ą. Atsiminsite – MĖNESIENOJE?! Gal tai padės jums iš ČIA ištrūkti.
Jurga Ivanauskaitė “Pakalnučių metai“, p.128
Stogo nenunešė.
Bet audra rado kelią į vidų.
Kai ji praeis ir jos pasiilgsiu, žinau, kaip galėsiu ją vėl pasišaukti.
Atžalėlės 