Fantastinis seksistinis trileris: Nėra vietos dviem

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem. Alma littera, 2020.

Uffff. Net nežinau, nuo ko pradėti.

Pradėsiu nuo to, kad knygą nusipirkau, nes autorius uždraugino mane Goodreadsuose, aš pažiūrėjau, ką jis turi, jo knygai buvo daug liaupsių ir aš ją beveik iš karto užsisakiau, net nepaskaičius ištraukos. Ir jau penkioliktame puslapyje supratau, kad knygos greičiausiai neįveiksiu (spoiler: neįveikiau). Tai dabar biškį pykstu ant savęs, kad vėl pasimoviau ant marketingo, ir pasižadu ateityje vyrų autorių nepirkti prieš tai nepaskaičius ištraukos ir nepalaukus metų, per kuriuos kas nors pasiaukos visuomenės labui, paliks vieną ar dvi žvaigždutes ir išgelbės mane nuo kančios. Cypt apžvalgą pamačiau smarkiai per vėlai :(

Sakau “vyrų autorių“, nes po “Genomo 3000“ baisu ir imti lietuvo parašytą romaną, nes baisu rasti tą patį. Štai surizikavau ir pasimoviau. “Vilniaus saulę“, ačiūdie, spėjau pramesti, o lentynoje laukia “99 metai po įvykio“ ir bijau, kad ten irgi bus klynu rašyta knyga.

Mačiau, kad autorius pats siuntė knygą GR apžvalgininkėms ir nebijojo būt išjuoktas. Tai, manau, nesupyks, kad aš jo debiutą pataršysiu.

Trilerių daug skaičiusi nesu. Iš esmės prisimenu tik du – “Tūkstantmečio“ trilogiją, dažniau žinomą “Merginos su drakono tatuiruote“ vardu, nuo kurios buvo veik neįmanoma atsiplėšti. Ir Dean Koontz, neprisimenu pavadinimo, bet ėmiau paauglystėj iš bibliotekos, viršelis raudonas ir eridanišku šriftu užrašyta autoriaus pavardė, įsidėmėjau, nes NIEKAD JOKIU BŪDU NEIMTI ČIA YRA BLOGAI. Man buvo kokie dvylika-trylika, manau, bet skaitydama vis varčiau akis ir galvojau, jązau kokie šlykštūs stereotipai ir kaip čia viskas tūpa. Tai va, ten irgi buvo fantastinis seksistinis trileris: buvo bičiukas ir blondinė žurnalistė, ir galiausiai ji išsiaiškino kad taigi tu, mielasis protagoniste, turi telekinetinių galių ir keli visą šitą siaubą aplinkui, bet aš tave myliu, tu negriauk šio pasaulio ir nežudyk žmonių!!! Ir jis pasakė, okei, aš daugiau taip nebedarysiu, nes aš irgi tave myliu!!! Pzdc :D

Apie “Nėra vietos dviem“ tai galiu pasakyti: fantastikos čia nėra, tik seksualinės fantazijos, ir trilerio irgi nelabai yra, tik skaitytojo erzinimas feikiniais cliffhangeriais. Aš išvis maniau, kad čia ne fantastinė knyga (ir neklydau), bet kitos apžvalgininkės prižadėjo ateivių. Per virš 100 psl ateivių nesulaukiau, tai neužskaitau kaip fantastikos.

Citatos

Ak, kad būčiau tai mačius prieš pirkdama…

Nikolas lėtai kėlė akis ilgomis Hildės kojomis, vos pastebimai sustojo ties jos švelniai išlenktais klubais, liaunu liemeniu ir nedidele, gal net mergaitiškai maža krūtine, kurią stipriai suspaudusi dengė žydra palaidinė kuklaus dydžio iškirpte. Hildės smakrą puošė duobutė, simbolizuojanti, kaip kaip Nikolas kažkur buvo skaitęs, žmogaus emocionalumą ir seksualumą. Jis panašiomis nesąmonėmis niekad netikėjo, bet dabar ši duobutė ir auksinės strazdanos aplink baltą nosytę netikėtai privertė suabejoti tokais įsitikinimais.

p. 15

Vyras pamatė seksui skirtą objektą. Kad tai tikrai yra seksui skirtas objektas, patvirtina duobutė objekto smakre.

Jis jautė, kaip lėtai atitirpsta kiekviena kūno ląstelė, atsipalaiduoja įsitempę ir nuvargę raumenys. Vienintelis raumuo nemažino tonuso. Nikolas pažvelgė sau į tarpukojį ir šyptelėjo į ūsą.
Hildė, – pagalvojo. – Privalau šįvakar ją susirasti…

p. 26

B**** ne raumuo! Ir ant galinio viršelio parašyta, kad autorius baigęs mediciną. Negaliu patikėti. Gerai, kad knygas rašo, o ne žmones gydo.

Styvas stovėjo alkūnėmis atsirėmęs į terasos turėklus ir akimis skenavo, kaip visuomet tokiomis aplinkybėmis sakydavo, visas tinkamas uodegėles.

p. 29

Reikia išsirinkti geriausią seksualinių įgeidžių tenkinimo objektą iš visų seksualinių įgeidžių tenkinimo objektų, nu.

Nerealu… Ji ne tik tobulo grožio, bet ir stipri… apgins ne vien save, bet ir mane…

p. 38

Šiaip jau man Hildė visai patiko. Nors ir nereali supermoteris, faina, kad pagaliau moteris yra įgali, o ne tik damsel in distress. Faina, kad Nikolui irgi patinka stiprios moterys. Bet tas “apgins mane“ toks… “ką dar, be sekso, galiu iš šio vaikščiojančio sekso objekto gauti?“.

Brandos metais visas kūnas apaugo plaukais, taigi tapo panašus į didelį gerą meškiną. Dabar, stebėjosi Nikolas, jis numetęs nereikalingą svorį ir nusiskutęs arba depiliavęsis visą kailį, išskyrus krūtinę.

p. 53

Netikroviški, toksiški kūno standartai ne tik moterims, bet ir vyrams! Nagi, greičiau, džiaukimės pasiekta lygybe!

Iš gretimo bungalo mediniais laipteliais žemyn lipo Hildė. Vieną ranką iškėlusi, viršugalvyje laikė suėmusi šviesius plaukus į uodegą. Kita ranka grakščiai mestelėjo rankšluostį ant laisvo gulto. Dervos juodumo viršutinė bikinio dalis jos sportišką krūtinę dengė suspaudusi į du stangrius kamuoliukus.
Tik didelėmis valios pastangomis vyrai atplėšė žvilgsnius nuo Hildės krūtinės. Nors tikriausiai tai buvo ne jų valios nuopelnas – tiesiog akys negalėjo nežiūrėti į siaurą liemenį, plokščią kaip “Marvel“ superherojės pilvą ir įstabius dubens linkius su siaurute maudymosi kostiumėlio juosta. Ką jau besakyti apie ilgas, plonas, grakščiai raumeningas kojas…

p. 59

Khe-khem. Leiskite, aš irgi taip pavarysiu:

“Iš gretimo bungalo mediniais laipteliais žemyn lipo Horstas. Vieną ranką iškėlęs, viršugalvyje laikė suėmęs šviesius plaukus į uodegą. Kita ranka grakščiai mestelėjo rankšluostį ant laisvo gulto. Dervos juodumo Borato bikinis jo sportišką užpakalį dalino į dvi skanias bandeles, o vaizduotę kaitino tampriai aptraukti du stangrūs kamuoliukai ir beisbolo lazda.
Tik didelėmis valios pastangomis vyrai atplėšė alkanus žvilgsnius nuo Horsto turtų. Nors tikriausiai tai buvo ne jų valios nuopelnas – tiesiog akys negalėjo nežiūrėti į siaurą liemenį, plokščią kaip “Marvel“ superherojaus pilvą ir įstabius krūtinės raumenis su siaurutėmis maudymosi kostiumėlio juostomis. Ką jau besakyti apie ilgas, tvirtas, grakščiai raumeningas kojas…“

Ypač kai kas mėnesį prasideda, na… supranti, moteriški reikalai.

p. 96

MĖNESINĖS MĖNESINĖS MĖNESINĖS nagi, tai nėra baisus žodis, MĖNESINĖS!

– Niekas to niekada nesupras, – nutaikęs srovę skersai Styvo leidžiamo srauto, atsiduso Nikolas. – Taip tik vyrai sugeba. Tik mes!

p. 102

Prisipažįstu, čia juokiausi. Bet turbūt nėra geriau šią knygą apibendrinančios citatos.

Veikėjai

Nikolas – pagrindinis veikėjas. Bet jis toks visiškai joks, be jokio būdo bruožo. Yra įmesta jo priešistorė, kad mergina jį paliko dėl kažkokio raumeningo bachūro, ir kad jį šefas pavadino per mažai agresyviu ir po to atleido. Agresyvumo nebuvimas yra geras dalykas, ypač jei knyga daugiau apie porų santykius nei trileris ar fantastika, bet tai negali būti vienintelis būdo bruožas. Dabar jis tokia tuščia vieta, užimanti pasakojimo centrą ir daranti iš knygos riestainį.

Jo draugelis Styvas – atsipūtęs “banglentininkas“, kiekvieną sakinį užbaigiantis “bičiuli“ ar “žmogau“. Iš pradžių buvo faina, kad yra charakteristika, bet vėliau tas nekintantis kalbėjimas ėmė žiauriai užknisti. Dar Styvas yra labai seksualiai alkanas (žr uodegėlių citatą) ir to dėka pataikė ant to, kuo Tailandas grasėja – transseksualo. Jo žodžiais tariant, kyštelėjo ranką į merginos kelnaites ir ten rado beisbolo lazdą. (Ne, ne aš tą beisbolo lazdą sugalvojau, man taip į galvą neateitų…) Na ir atseit po to karto pasikeitė jo požiūris į moteris, nebežiūri į jas kaip į sekso objektus. Bet kažkaiptai Full Moon Partyje labai uodegėles vaikėsi. Ir kažkaiptai labai greitai Hildės draugę nusikabino. Tas variantas, kai žodžiai neatitinka veiksmų. Styvo rolė šioje knygoje – tik nuolat kartoti Nikolui ir skaitytojui, koks jis pats geriausias draugas ir šiaip geriausias žmogus ant šios žemės.

(Labai, labai ne į temą, bet paskui Styvas pasakoja, kaip atskirti tikrą moterį nuo shemale, kad pastarieji naudoja daugiau makiažo ir jų rankos didesnės, ir aš iš karto prisiminiau ne taip seniai Medium’e skaitytą straipsnį – linko neduosiu, nes iliustracijos tokios netinkamos žiūrėti viešumoje – apie tai, kas vadinasi “supernormal stimuli“. Kai kurie instinktai aktyvuojami tam tikrų stimulų, net kai tas stimulas neįtikėtinai nutolęs nuo tikrovės, ir gyvūnai, įskaitant homo sapiens, į juos reaguoja ir netgi juos vertina palankiau nei natūralius ir proto ribose. Vyras pamato papus ir viskas, įsijungia dauginimosi instinktas, nežiūrint to, kad tie papai ne ant moters. Vyrai – racionalioji lytis, taip taip aha…)

Hildė – supergraži supertalentinga visų galų meistrė, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjusi baronkos skylę Nikolą. Superpajėgi ir visa kita, bet vos tik nutinka kažkas, bėga pas Nikolą prašyt pagalbos. Kitaip tariant… damsel in distress. Galiu pagirti Kristijoną, kad suteikė Hildei charakterį, priešistorę, tvirtumo ir iš esmės viską ko reikia gerai veikėjai. Tačiau ir norėtųsi matyti ją kaip veikėją, o ne kaip jau pačią pirmą akimirką baronkos skylei Nikolui padovanotą trofėją.

Lana – Hildės draugė, paskelbusi aliarmą dėl dingusių draugų, ir paskui ją visi nuskubėjo, net ir prieš tai nematyti du vyrukai. Nes nu kaip moterys pačios ką pasidarys, be vyrų? A, ir ji tarsi baisiai šalta ir su niekuom nenorinti prasidėti, tokia šalta kad Hildė net galvojo, kad ji lesbietė, bet vos pamačiusi Styvą ji puolė jam į glėbį ir jie momentaliai susiburkavo. Nes jis jai priminė jauną Harrisoną Fordą iš Žvaigždžių Karų. Okei, aš irgi Haną Solo buvau įsikliopinusi, bet man tada nebuvo labai daug metų. O Lana turėtų būti suaugusi.

Pasakojimas

Ko tikiuosi iš trilerio, tai įtampos, veiksmo, ir visko daug ir greitai, kad nebūtų kada nuo knygos atsitraukti. Čia gi pirmuosius keletą skyrių veikėjai tik mušasi, tūsinasi ir gerai leidžia laiką vienas kito kompanijoje. Kažkokie įvykiai yra tik šiaip sau, palikti vieni, prie jų neprikabintos pasekmės vedančios į tolimesnius įvykius. Pavyzdžiui, Nikolas nukrenta nuo olų ir susitrenkia galvą. Pasekmė? Gydytojas duoda tris buteliukus vaistų kuriuos reiks keletą dienų pagerti. Ir per šimtą puslapių nenutinka nieko, kas galėtų būti to susitrenkimo pasekmė. Netgi vaistų vos nepametė, bet visa bėda būtent tame, kad vos. Būtų daug, daug įdomiau, jei vaistus pamestų, ir Nikolas nualptų vidury svarbios misijos ar apsivemtų netinkamiausiu laiku, ir dėl to jie įklimptų į didesnę bėdą.

Baronkos skylė Nikolas kažkaip viską žino ir visi juo momentaliai pasitiki. “Mūsų draugai dingo, rašėm žinutes, jie nieko neatsako!“ – “Duokit man telefonus!“ – patikrina Hildės ir šią akimirką visiškai nepažįstamos Lanos telefonus – “Aha, jo, siuntėt žinutes, jos nuėjo, bet jų niekas neskaitė, nes tik vienas paukščiukas“ dievuli mano brangus. Vos tik nueina kur nors, Nikolas pats pirmas pastebi tai, ką reikia pastebėti, ir visi seka iš paskos.

Trileris veikiausiai turėtų prasidėti ten, kur atbėgusi Lana praneša apie draugų dingimą. Šioje vietoje turėtų užkilti adrenalinas ir skaitytojai turėtų labai jaudintis dėl veikėjų ir jų ateities, ar jiems pavyks padaryti ką jie turi padaryti. Bet tie du dingę draugai yra nepažįstami, taigi dzin jų likimas. Tad staiga viso būrelio entuziastingas sušukimas “na tai ko mes laukiam, bėgam jų iškoti!!!“ yra wtf. Emai ir Hildei tai turėtų rūpėti, nes tai jų draugai, bet knyga juk iš Nikolo perspektyvos, jis neturi jokio emocinio ryšio su pražuvėliais, taigi skaitytojai, žiūrėdami į veiksmą per jo akis, irgi neturi jokio emocinio ryšio, ir dėl to trileris visiškai sufeilina šioje esminėje vietoje. Keturi nepažįstami žmonės išbėga ieškoti dviejų dar mažiau pažįstamų žmonių, wow kaip įdomu.

Toliau dėmesio irgi daugiau Styvo ir Nikolo draugystei ir porelių santykiams, nei tam kas turėtų būti trileris. Cliffhangeriai, dar vienas esminis trilerių dalykas, čia irgi va toks:

Kabėti tai kabo…. Bet man atrodo, ji miega.
(paveiksliukas įžūliai pavogtas iš internetų)

Cliffhangerių esmė, kad tai, kas atsitinka po cliffhangerio, yra dar įtempčiau nei tai, kas buvo prieš cliffhangerį. Čiagi įtampa nei kiek nekyla, ir kiekvieną skyrelį užbaigdamas su pažadu, kad dabar tai bus, sekantį skyrių pradeda su labai nuviliančiu “išpildymu“. Styvas atrodo lyg pamatęs ateivį – naujas skyrius! – hahaha, jis žiopso į Hildę, o ko jūs tikėjotės, ateivių? Su kiekvienu skyrium tai vis labiau ir labiau erzino.

Jei būčiau kūrybinė redaktorė, neatiduočiau Hildės Nikolui iš karto. Liepčiau jiems abiems dirbti link santykių. Jie galėtų pradėti nuo buvimo abejingais, nepasitikinčiais vienas kitu, netgi nelabai vienas kitą mėgstančiais. “Eilinis mačo“, galėtų galvoti Hildė, o Nikolas – “Šalta užsiraukus kalė“. Pradingti galėtų jų draugai Styvas ir Lana, taigi jie turėtų emocinę priežastį palikti nesutarimus šone ir dirbti kartu nepaisant antipatijos vienas kitam. Darbo eigoje gautų vienas kitą geriau pažinti, pamėgti, atsikratyti išankstinių nusistatymų ir galiausiai tapti pora. Tokia eiga būtų kaip amerikietiški kalneliai ir pabaiga būtų labai emociškai tenkinanti. Seksizmą leisčiau, bet tai būtų ne “nu gi visi taip daro, o ką?“, o blogas Nikolo būdo bruožas, kurio jis atsikrato kūrinio eigoje ir išmoksta matyti moteris kaip lygiaverčius žmones. Uždrausčiau visus feikinius cliffhangerius ir liepčiau rašyt normaliai, palikdama juos tik ten, kur jie turi prasmės. Kabliuką ir pažadą apie tai, kas bus, įmesčiau daug anksčiau.

Reklama

Knyga skaitosi kaip nesibaigianti reklama. Iš pradžių – poilsio Tailande, paskui – kriptovaliutų. Smulkmeniškas nardymo sertifikatų aptarinėjimas ir mobiliųjų programėlių veikimo aprašinėjimas irgi skaitėsi kaip reklama.

Visi tie teigiami GR ir knygos.lt atsiliepimai, matyt, irgi buvo reklama. Nenorėčiau manyti, kad paties Kristijono užsakyta – tuo labiau, kad ir neigiamus atsiliepimus jis užlaikina, ir stojo ginti kritiką išsakiusius komentatorius, kai juos užsipuolė fanai. Tai galbūt draugai darė tokią meškos paslaugą, o gal leidykla nupirko keletą komentarų? Visgi norėčiau, kad tokiais purvinais metodais niekas nedirbtų. Knyga turi stovėti pati už save, ją išreklamuoti kaip auksą, o iš tiesų parduoti š ant pagaliuko – blogas ėjimas. Sumažina pasitikėjimą lietuviškomis leidyklomis ir autoriais.

Visą šitą paklodę išrašiau, nes tikiu, kad ji suteiks reikalingos informacijos visiems – skaitytojoms, kurios purtosi nuo to paties, kaip aš, autoriui, kad kitą kartą galėtų parašyti geriau, na ir man pačiai ir kitiems autoriams, kad pasimokytume iš svetimų klaidų ir jų nekartotume. O Kristijonui linkiu sėkmės – tikiuosi, nors dalis tų susižavėjimo kupinų atsiliepimų buvo nuoširdūs ir jis turi skaitytojų bazę, kuri pirks ir sekantį jo kūrinį.