2024-ųjų skaitymai

Jose Saramago “Aklumas“ – mečiau vidury.
Madeline Miller “Kirkė“
Donna Tartt “Dagilis“
Olga Ravn “Darbuotojai“
Kel E. Fox “Darkhaven“

Kaip delfis sako, nuolatos atnaujinama!

kuriame išreiškiu didžiulę meilę TheStoryGraph

Kaip žinia, knygų pirkimas ir knygų skaitymas yra du nesusiję hobiai. Žinot, koks dar yra visai nesusijęs hobis su šiais dviem? Ogi norimų perskaityti knygų traukimas į nesibaigiantį sąrašą.

Goodreads mano sąrašas išsipūtė iki beveik 1000 knygų. Jei perskaityčiau po dvi knygas per savaitę, per metus galėčiau perskaityti 100 knygų, ir tą sąrašą perskaityti galėčiau per dešimt metų. Bet, aišku, šitaip greitai aš neskaitau, ir užtruksiu ilgiau. Greičiausiai visą gyvenimą užtruksiu. Buvau nusistačius tos 1000 ribos neperžengti, kad jei dedu knygą, turiu ir išimti, o geriausia tai jas skaityti. Keletą išėmiau.

O tada mano gyvenime pasirodė TheStoryGraph!

Ar mano sąrašiukas sutrumpėjo? Pfffft tai aišku, kad ne. Rašymo momentu yra 1345 knygos 🥲 Bet užtat! UŽTAT! Tą sąrašą galima filtruoti!!!

Rašymo patarimai: Išblukusi siela

Monika Mikėnaitė “Išblukusi siela“. Naujas vardas, 2018.

Ši elektroninė knyga gulėjo mano skaityklėje jau ilgai. Lituanicono 2022 metu nuėjau pasiklausyti pokalbio apie lietuviškos fantastikos leidybą, kuriame dalyvavo autorė, ir tai buvo paskatinimas pagaliau paimti šią knygą.

Klasikinis romanas: Jane Eyre (Džeinė Eir)

Charlotte Brontë “Jane Eyre“. Penguin, 1994.

Turiu labai gerą atsiminimą, susijusį su šia knyga. Atostogavome Anglijoje, užėjome į labdarinę parduotuvę (jie rinko paramą išgelbėtiems “agresyviems“ šunims), ir ten kaip tik buvo kampas su lentyna, pilna įvairiausių knygų papigiai. Pamačiau Jane Eyre, pagalvojau, kad gi čia klasika, daug gerų žodžių girdėjau, imu. Prie kasos pora angliškų močiučių už manęs pastebėjo knygą: “Oh! Jane Eyre! It is such a good book, you’ll enjoy it very much, I am sure!“ :D

“Ender’s Shadow“ ir “A War of Gifts“

Ilga priešistorė:

“Locus“ pamačiau, kad neseniai išėjo dar viena Enderio serijos knyga – jau šeštoji. Ir ji turėjo užbaigti ne tik “Enderio“ seriją, bet ir paraleliai vykstančią “Shadow“ seriją, kurios iš pradžių neplanavau skaityti. Taip iš “man liko dvi šios serijos knygos“ pasidarė “man liko dvi šios serijos knygos, penkios knygos iš “Shadow“ serijos, na ir kad jau ėmiausi šio ilgo epo, tai galiu ir apsakymus į tarpus tarp knygų perskaityti“. Ir, kad dar labiau sau viską sujaukčiau, nusprendžiau skaityti vidinės pasaulio chronologijos tvarka.

Spoiler alert: tai buvo klaida.

Anti-Clickbait: ties šiomis knygomis dar to nesimatė, pasimatė vėliau.

Fantastinis seksistinis trileris: Nėra vietos dviem

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem. Alma littera, 2020.

Uffff. Net nežinau, nuo ko pradėti.

Pradėsiu nuo to, kad knygą nusipirkau, nes autorius uždraugino mane Goodreadsuose, aš pažiūrėjau, ką jis turi, jo knygai buvo daug liaupsių ir aš ją beveik iš karto užsisakiau, net nepaskaičius ištraukos. Ir jau penkioliktame puslapyje supratau, kad knygos greičiausiai neįveiksiu (spoiler: neįveikiau). Tai dabar biškį pykstu ant savęs, kad vėl pasimoviau ant marketingo, ir pasižadu ateityje vyrų autorių nepirkti prieš tai nepaskaičius ištraukos ir nepalaukus metų, per kuriuos kas nors pasiaukos visuomenės labui, paliks vieną ar dvi žvaigždutes ir išgelbės mane nuo kančios. Cypt apžvalgą pamačiau smarkiai per vėlai :(

Nenormali Japonijoje: Kombinio moteris

Sayaka Murata “Døgnkiosk mennesket“, Lietuvoje išleista pavadinimu “Kombinio moteris“

Trumpa, greita, įspūdį paliekanti knyga. Suklausiau per porą vakarų, sėdėdama šalia sūnaus, kol jis užmigs. Nors nežinau, ar nebūčiau jos numetusi per vidurį, jei būčiau skaičiusi, o ne klausiusi…

Imponuoja Muratos gebėjimas aprašyti scenas pasitelkiant visus pojūčius. Knyga prasideda tokia pojūčių jūra, kad, regis, pati atsidūriau kombinyje. Pabaigoje vėlgi, pojūčių cunamis, net užsinori rankas nusiplauti… Proza taip pat lengva ir lakoniška, neužstringanti aprašinėjimuose, tad knygą lengvai galima praryti vienu ypu, neužspringstant. Išskyrus vieną detalę.

Orson Scott Card “First Meetings in the Enderverse“ ir “Ender’s Game“

Kažkada labai seniai mačiau filmą “Ender’s Game“ ir jis man labai patiko. O pabaiga jo buvo palikta gan atvira, sakanti “To be continued…“. Tai reiškė, kad turiu perskaityti knygą ir visus jos tęsinius :)

Ender’s Game

Orson Scott Card. Ender’s Game. Tor, 2010.

“Ender’s Game“ romanas yra apie vaiką Andrew Wiggin, pravarde Ender, suaugusiųjų rankose virtusį ginklu, galinčiu išgelbėti žmoniją. Jo brolis buvo pernelyg žiaurus, o sesuo – pernelyg švelni, kad būtų geri karininkai. Tačiau jo tėvai turėjo visus genetinius duomenis, kad galėtų “pagaminti“ tobulą kariuomenės vadą, tad jiems buvo suteiktas leidimas susilaukti trečio vaiko.

30 metrų per sekundę: Pakalnučių metai

Jurga Ivanauskaitė “Pakalnučių metai“. Tyto alba, 2003

Dažnai paėmus kokią nors vaikystės-paauglystės knygą labai rizikuojama nusivilti. Taip jau buvo su “Ronja plėšiko dukte“, “Hobitu“, netgi “Balta drobule“. Tad buvo baisoka imti skaityti šią dar neskaitytą Ivanauskaitės knygą – o jei man nepatiks? Paauglystėje dievinau Ivanauskaitę, skaičiau viską iš eilės ir kaifavau. Jos knygos vertė įžvelgti magiją kasdienybėje, matyti save ir kitus žmones ne kaip eilinius žmones, bet dieviškumo įsikūnijimus, o veiksmus – ne racionalumo, bet likimo diktuojamus. Regis, iš to išaugau, kasdienybė yra tiesiog kasdienybė, žmonės yra vertingi ir už žmoniškumą, dieviškumo nebūtina ieškoti, ir nereikia – tik nusivilsi.

Ir vos pradėjusi skaityti “Pakalnučių metus“ aš staiga vėl buvau ten, tada. Karščiu pulsuojančiose Vilniaus gatvėse rugpjūtį, su draugais naršanti senamiesčio kiemus, ieškodama vaiduokliškų paslapčių, galvodama, kuo buvau praeitame gyvenime, o kuo buvo visi aplinkiniai žmonės? Kai stovint prie “Vaikų pasaulio“ (dabar jau kitaip vadinasi, bet tas pavadinimas, matyt, išliks amžinai) ir laukiant draugų staiga tau nusilenkia ant stogo tupintis angeliukas, žinai, kad pasaulis yra ne toks, koks atrodo – stebuklingesnis. Ir ta tikroji tikrovė yra kažkur visai šalia, čia pat, tik reikia žvilgtelėt už kampo, ir nežiūrėti tiesiai – ji pasislėps. Reikia žiūrėti akies krašteliu, tik periferiniu regėjimu galima ją pamatyti.

Šio įrašo rašymo laiku pas mus vėtra, ne taip seniai nupūtė vaikų medinio namelio stogą ir nupūtė pas kaimynus, po savaitės nupūtė dviračių pašiūrės stogą, komposto dėžė irgi liko be dangčio, o dabar girdžiu, kaip po priestato kraigu lenda ir sukasi daniška vėtra, nori ir jį nusinešti. Turėtų išlaikyti, šitą stogą profesionalai statė, ne mes patys kaip anuos du. Bet taip primena vieną Tovės Jansson apsakymą apie Filifjonką, iš kažkurios Muminukų knygos. Filifjonka labai bijojo audros, ir audra atėjo, nuplėšė jos namelio stogą, viesulas išnešė viską iš trobelės ir galiausiai ją visą sugriovė. Filifjonka liko be nieko, ir to pasekoje nebeturėjo, ko bijoti ir dėl ko jaudintis. Išsilaisvinimas netektyje. Tas apsakymas man buvo toks magiškas, ir koks tai fainas sutapimas – Filifjonka, ši audra ir kątik perskaityta Ivanauskaitė. O gal ne SUTAPIMAS?! Būtų taip juokinga ir taip išlaivinančiai likti be stogo, įsileisti stichiją į vidų. Tik šita nuobodi, netikra tikrovė labai greitai užgožtų viską ir lieptų liūdėti, pykti ir graužtis ir skaičiuoti pinigus.

Tokie ir apsakymai šioje knygoje. Viskas atrodo normaliai, grynai visiškai taip, kaip prieš 20 metų Vilniuje ar miške, į kurį bėgdavau nuo Vilniaus. Ir tuomet atsitinka kažkas keisto. Ir tuomet tas keistas dalykas auga, užgrobia viską, viską pakeičia ir išeina. Ir niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Čia neateina Naujieji metai, bet užtat ateina Godo. Čia iš gryno oro materializuojasi nuogos japonės ir žudo pakalnutės. Beje, pakalnučių šaknys iš tiesų nuodingos :) O štai antrasis kūrinys apie savižudžius tikrai būtų tapęs mano visų laikų mėgstamiausiu, jei būčiau perskaičiusi jį prieš 20 metų. Dabar net nežinau, kuris mėgstamiausias. Jie visi nurauti. Bet tas antrasis apie savižudžius tikrai nori giliai įlįsti, o aš jam sakau, kad ne, drauguži, pavėlavai 20 metų.

Ir pora juokingų momentų:

• Angliškos citatos išverstos, o rusiškos – parašytos kirilica, kursyvu ir neišverstos :) bandžiau perskaityt, bet be “negalima“ ir “pašaukit“ nieko nesupratau.
• Dauguma apsakymų prašyti pirmu asmeniu, o pasakotojas – vyras. Tik labai sunkiai man gavosi tą vyrą įsivaizduoti. Vos tik imu skaityti, iš karto išgirstu moterišką balsą. Tai leidau sau įsivaizduoti moterį. Ji ten visur puikiai tinka.
• Knygos anotacijoj rašo, kad čia apie alternatyvų jaunimą ir vertybių krizę. Nu gal, kai Ivanauskaitė tai rašė…

O jei geidžiate sužinoti, kuo gi baigėsi visa ši istorija, pamėginkite va ką: kokį sykį, m ė n e s i e n o j e, kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiams byrant sumišai su pirmąja kruša, degiojant žvakeles ant nelankomų kapų vėjuotą Vėlinių naktį, bastantis ledo lyčių kuždėjimo sklidinais paupiais, jazminų kvapo pažadinti iš slogaus sapno, švelniai p a i m k i t e    u ž    r a n k o s    s a v o    L i ū d e s į    i r    p a ž v e l k i t e    j a m    į    v e i d ą. Atsiminsite – MĖNESIENOJE?! Gal tai padės jums iš ČIA ištrūkti.

Jurga Ivanauskaitė “Pakalnučių metai“, p.128

Stogo nenunešė.

Bet audra rado kelią į vidų.

Kai ji praeis ir jos pasiilgsiu, žinau, kaip galėsiu ją vėl pasišaukti.

Mano pirmasis mokslinės fantastikos žurnalas: Analog

Antraštė gal kiek klaidinanti, nes kažkada senų senovėj, mano vieninteliame gyvai sudalyvautame Lituanicon’e, nusipirkau “Dorado raganų“ ziną. Man jis labai patiko. Netgi labiau, nei šis Analog. Ten buvo Miglės Anušauskaitės karikatūros ir keletas apsakymų, bet nedetalizuosiu, nes bijau, kad man atmintyje jau gali būti susiplakę viskas. Tai sakykim, kad čia pirmasis anglų kalba perskaitytas žurnalas, ir būtent žurnalas, ne fenzinas.

Apie mokslinės fantastikos žurnalus buvau viena ausim girdėjus, kad tai yra kažkas tokio wow, kad juose verda fantastiškas viralas, suteikiantis jėgų visam fandomui ir “rimtiems“ romanams. Vyras užsiprenumeravo “Locus“, matyt, irgi viena ausimi nugirdęs, kad tai geras dalykas. Bet “Locus“ mane nuvylė tuo, kad ten nėra kūrinių, tik kūrinių apžvalgos. Tačiau ten buvo ir apsakymų, spausdintų žurnaluose, apžvalgos. Tad nauda buvo ta, kad sužinojau, kokių žurnalų yra :) (o Locus’o geriausia dalis – interviu su rašytojais, taip pat jis veikia kaip popierinis per pastarąjį mėnesį išleistų fantastikos knygų katalogas, ir jį kaltinu, kad tuoj Goodreads’uose turėsiu virš tūkstančio knygų “want to read“ lentynoje.)

Ir paskutinis postūmis buvo, kai galvojau, kuo apdovanoti geriausios lietuviškos fantastikos rinkimų nugalėtoją, ir sugalvojau, kad tebūnie kokio nors mitais ir legendomis apipinto fantastinio žurnalo prenumerata. Na ir bežiūrėdama į pasirinkimą nusprendžiau patenkinti smalsumą ir nuspirkau dvyliką atsitiktinių senų numerių: šešis Analog ir šešis Asimov’s.

Laukiau du mėnesius, kol jie atkeliaus iki manęs iš už jūrų marių. Ir kai atkeliavo, buvo visai ne tai, ko tikėjausi.